Krizės įveikimas: 3 etapai

Su psichologu Mariumi Daugelavičiu mi kalbamės apie tai, kodėl žmonės skirtingai elgiasi išgirdę gąsdinančią diagnozę, ką didžiulio streso akivaizdoje daryti vertėtų ir ko nereikėtų.

Vyras, atėjęs į ligoninę pas žmoną, kuriai atlikta operacija, pareiškia, kad nori skyrybų, nes negalėsiąs su ja, „bepape“, gyventi. Absoliuti dauguma jo poelgį įvertins: „Šlykštus bejausmis niekšas!“. Bet ar toks vyro žingsnis nėra tik ledkalnio viršūnė?

Vėžys – kažkas nesuprantama ir grėsminga. Vyras palieka žmoną, kuriai pašalino krūtį, ne todėl, kad bjaurisi jos kūnu, o todėl, kad bijo, nors, galimas daiktas, tos baimės nesuvokia. Baimė išprovokuoja instinktyvias apsaugines reakcijas, pabėgimas – viena iš jų. Kai žmonai diagnozuojamas krūties vėžys, ne tik į jos, bet ir į vyro gyvenimą ateina tai, ko nesinori matyti, apie ką nesinori galvoti, nes baisu. Kūno išvaizda neveikia mūsų taip stipriai kaip įprasta sakyti ir šiuo atveju ji tikrai nėra pagrindinė poelgio, kurį visuomenė laiko pasibaisėtinu, priežastis.

Didelė bėda turbūt visada apnuogina žmonių santykius, ištraukia į dienos šviesą tai, kas buvo ignoruojama, sudeda taškus ant „i“?

Dažnai šeimos išoriškai atrodo gražiai, bet iš tiesų jose ŠALTA: nėra tarpusavio traukos, artumo... Kai du žmones jungia meilė, savitarpio supratimas, pagarba ir kiti šilti jausmai, vyras, kad ir kaip jį išgąsdintų žmonos liga, nepabėgs.

Gebėjimą kontroliuoti įvykių eigą įprasta vertinti k aip vyro privalumą. Tačiau žmonos ar draugės krūties vėžys ir tokį vyrą padaro bejėgį ir labai pažeidžiamą...

Kai į žmogaus, linkusio kontroliuoti, diktuoti savo taisykles ir pagal jas gyventi, pasaulį įsiveržia kažkas, ko jis negali suvaldyti nei pinigais, nei valdžia, nei valia, žmogus patiria didžiulį stresą, kurio pasekmė – įvairių išgyvenimų puokštė. Ji gali susidėti iš baimės, pykčio, kaltės, savigailos, pasimetimo, bejėgiškumo... Visa tai, žinoma, sunku ištverti. Moteriai ar vyrui, kuris yra lankstus ir priima gyvenimą kaip nuolatinę kaitą, potvynių ir atoslūgių seką, būna kur kas lengviau susitaikyti su tuo, kas jam nepaklūsta.

Kaip li pti iš duobės, į kurią nubloškė grėsminga diagnozė ?

Yra trys bet kokios krizės įveikimo etapai: pirmas – seno paleidimas, nes tai, kas buvo anksčiau, nebesugrįš; antras – pasimetimo zona, jausmų, kurie kyla dėl to, kad sena sugriuvo ir nežinia, ką dabar daryti, išgyvenimas; trečias – susivokimas, kokie turėtų būti tolimesni žingsniai. Protas reaguoja greičiausia, emocijos ir norai – lėčiau, o sunkiausia susitvarkyti su įpročiais. Universalus principas: kiekviena energija turi išsilaisvinti antraip ji virsta uždelsto veikimo bomba. Mūsų emocijos ir yra energija, todėl leiskite sau būti išsigandę, jei baisu, liūdėti, jei liūdna, pykti, jei smaugia pyktis... Verkite, šaukite, jei jaučiate, kad šitaip palengvės.

Kažkodėl nepaminėjote optimizmo ir pozityvaus mąstymo...

Pagalvokite: žmogus jaučia siaubą, baimę, liūdesį ir t. t., bet mėgina sau įteigti: „Viskas bus gerai“ arba kažkas jam ploja per petį ir sako tą patį. Turime akivaizdų disonansą. Optimistas lygiai taip pat kaip pesimistas nemato realybės, o tai nepadeda susidoroti su krize. Sakyčiau, pozityvus mąstymas – vienas iš didžiausių kliuvinių: jis blokuoja mano minėtus neišvengiamus krizės įveikimo etapus. Kol žmogus nepereina visų trijų zonų, tol krizė tęsiasi.

Ar galima teigti, kad u žgriuvusią bėdą lengviau įveikia tas, kuris geriau save pažįsta?

Būtent! Absoliuti dauguma žmonių skiria laiko tikslams, darbams, konfliktams, vaikams, pramogoms, žodžiu, daugybei dalykų, – tik ne sau. Bet bėda priverčia susidurti su savimi ir tada žmogų apima panika ir bejėgiškumas, nes iš esmės jis savęs nepažįsta, nenutuokia apie savo vidinius rezervus, nemoka valdyti nei minčių, nei emocijų, nei įpročių...

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Tel.  8 659 18242
info@psichologas.eu
Add Comment