Automobilio spalvos ir charakteris 12/07/2009
Neseniai manęs užklausė apie ryšį tarp automobilio spalvos ir savininko charakterio. Pagalvojau, kad apie tai butu idomu paskaityti ir jums. Taigi: 1.Ką pasirinkta automobilio spalva gali pasakyti apie žmogaus charakterį, būdą, pomėgius, išsilavinimą ar pan.? Be abejo, automobilio spalva pakankamai daug sako apie savininko charakterį bei polinkius. Raudonos spalvos mėgėjai dažniausiai yra aktyvūs, energingi, charizmatiški žmonės, greitai užsidegančios asmenybės Rudos spalvos mėgėjai dažniausiai būna konservatyvūs, ramūs, žemiški žmonės, tam tikra prasme kiek nuobodokos asmenybės Juoda spalva rodo konservatyvumą, distancijos nuo kitų žmonių laikymą, užsispyrimą, nesugebėjimą daryti kompromisus. Dažnai tokie žmonės yra nelinkę demonstruoti savo emocijas ir apskritai atvirauti Pilką spalvą besirenkantys žmonės nori saugumo, tam tikra prasme pasislėpti, kad niekas jų nepastebėtų ir neatkreiptų į juos dėmesio. Oranžinę spalvą besirenkantys žmonės dažniausiai yra energingi, žinantys ko nori ir aktyviai to siekiantys. Jie nori atkreipti į save aplinkinių dėmesį, kartais būna nepatikimi Geltona spalva - tai romantiškų ir svajojančių žmonių spalva. Juos traukia egzotiškos veiklos, bendravimas. Pilka kasdienybė - ne jiems Žalia spalva rodo žmogaus emocinį stiprumą ir apskritai ryškumą. Tokie žmonės moka mylėti, bet moka ir nekęsti Mėlynos spalvos mėgėjai būna labiau linkę į apmąstymus, logiką, analizę. dažnai tokie žmonės yra priklausomi nuo aplinkinių nuomonės Apskritai švelnias, pastelines spalvas, švelnius tonus renkasi daugiau romantiški, švelnūs žmonės, dažnai turintys vaikiškų savybių. O ryškių spalvų automobilių savininkai daugiau yra ryškesni, charizmatiški žmonės, mažiau priklausomi nuo aplinkinių nuomonės 2.Esama žmonių, kurie visuomet renkasi tos pačios spalvos automobilius? Ką tai pasako apie žmogų? Jei žmogus nuolat renkasi tos pačios spalvos automobilius, vadinasi jo charakteris ir polinkiai lieka nepakitę. Kitaip sakant toks žmogus gyvenimo eigoje nesikeičia, lieka toks pat. Pastovumas nėra bloga savybė, bet ilgainiui tai pradeda kelti problemas (ne spalvos žinoma, bet pokyčių nebuvimas) - gyvenimas nuolatos keičiasi, niekas nestovi vietoje, o žmogus išlieka toks pat. Tai su laiku sukelia atitrūkimą nuo gyvenimo, naujų gyvenimo aplinkybių nesupratimą, senų laikų nostalgiją 3.Gal yra kokių nors duomenų apie tai, kokių spalvų automobilius mieliaurenkasi moterys, o kokių – vyrai? Kadangi moterys iš prigimties yra emocingesnės negu vyrai, jos ir renkasi emocingesnes, ryškesnes automobilių spalvas: raudonas, rausvas, žalias ir pan. Vyrai paprastai renkasi santūresnes, konservatyvesnes spalvas - juodą, pilką, sidabrinę. Vyrams yra svarbesni praktiniai spalvos aspektai, o ne pati spalva. O moterims labiau svarbu būtent spalva, o ne praktinės tokios automobilio spalvos pusės 4.Ar mano automobilio spalva veikia kitus eismo dalyvius? Kaip? Be abejo, ryškesnės spalvos labiau traukia kitų eismo dalyvių dėmesį, tokie automobiliai yra labiau pastebimi ir vairuotojų ir pėsčiųjų, jie kelia daugiau emocijų nei pilkos ar sidabrinės spalvos automobiliai. Tam tikra prasme automobilių srauto spalvos įtakoja bendrą vairuotojų emocinę būseną ir savijautą 5.Gal esama duomenų apie tai, kad skirtingų tautybių žmonės renkasiskirtingų spalvų automobilius? Konservatyvesnės tautos, tokios kaip vokiečiai, anglai arba švedai renkasi santūresnes , tamsesnes spalvas - sidabrinė, pilka, juoda ir pan. Emocingesnės tautos (paprastai tai labiau pietinių šalių gyventojai - italai, ispanai, prancūzai) labiau mėgsta ryškesnes, emocingesnes spalva Pagarbiai, Psichologas Marius Daugelavičius Mob +370 659 18242 1 Comment Vyriška ir moteriška erdvės 10/25/2009
Sakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas… Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi). Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek… Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vistik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų. Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas, treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums ! Psichologas dr. Marius Daugelavičius | AuthorPsichologijos mokslų daktaras, transpersonalinis psichologas Marius Daugelavičius ArchivesFebruary 2012 CategoriesAll |
RSS Feed