Kad ir kaip dabartiniai senjorai burnotų ant šiuolaikinio jaunimo, paaugliai visais laikais buvo ta visuomenės grupė, kuri maištavo, prieštaravo tradicinėms visuomenės normoms ir neigė vyraujančią sistemą. Kur yra riba, kai paugliškas maištas yra normali brendimo dalis, o kur jis jau peržengia ribas?
Jaunimas visuomet maištavo prieš nusistovėjusias taisykles, peržengdavo nustatytas ribas bei tradicijas. Ir tai visuomet keldavo suaugusių, kurie jau susitaikę su esama tvarka bei taisyklėmis, pasipiktinimą bei nepasitenkinimą. Iš vienos pusės tai lyg ir blogai – nesutikti su vyresniais, kurie lyg tai labiau patyrę, geriau žino kaip reikia gyventi bei išgyventi. Išgyvenimas yra labai svarbus dalykas, be jo visa kita beprasmiška. Bet argi vien išgyvenimo užtenka ? Jaunimas ne tiek rūpinasi savo išgyvenimu bei prisitaikymu, jis labiau rūpinasi savirealizacija, idealais, idėjomis, svajonėmis. Tai yra tai, ką galbūt suaugę, subrendę bei rimti vyresniosios kartos atstovai yra gerokai primiršę, pasidarę pernelyg pragmatiški bei nusivylę. Ir ko, turbūt, pasigenda ir jaučia kažkokį ilgesį širdyje...
Bet iš kitos pusės tas sveikas jaunatviškas maištas kartais tikrai įgauna agresyvumo, kovos su pasauliu bei naikinimo aspektus. Kova be širdies įgauna juodus atspalvius. Tai dažniausiai būna vaikystės nuoskaudų, suaugusių nesiskaitymo su jauna asmenybe bei per didelės kontrolės pasekmė. Taipogi šilumos bei emocinės meilės trūkumas šeimoje. Kartais sakoma – ir ko gi jam trūko ? Ir viską jis turėjo ! Bet dažniausiai už tokių žodžių slypi daugiau materialiosios, išorinės gyvenimo pusės gerovė. O tai ne visuomet eina kartu su emocine gerove, šiluma ir palaikymu. Jei trūksta būtent šios gyvenimo pusės – jaunimo maištas dažnai įgauna griaunančią, agresyvią formą.
Paaugliams būdinga burtis į įvairias subkultūras. Dėl kokios priežasties? Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Ir jam visuomet būdinga bendraminčių, į save panašių asmenybių paieška. Subkultūroms būdinga alternatyvus mąstymas, kitoks požiūris į gyvenimą, savotiškos savęs išraiškos formos. O jaunimas visuomet ieško alternatyvų. Susibūrus į grupę yra lengviau įtvirtinti savo idėjas, bendraminčiai palaikys, suteiks saugumo jausmą. Yra sakoma – vienas lauke ne karys. Kad ir labai stipri asmenybė, bet be bendraminčių palaikymo ji yra pasmerkta kapituliacijai, savęs praradimui. O jaunimui yra labai svarbu įtvirtinti save, pademonstruoti savo unikalumą, pakeisti pasaulį bei palikti naują pėdsaką visuomenėje. Subkultūrų bendruomenės suteikia šia galimybę.
Lietuvoje yra paauglių, kurie propaguoja satanistinius judėjimus. Kodėl juos tai taip traukia? Pasigilinkime į tai, kas yra vadinama šėtonu, velniu ( terminas satanizmas yra kilęs nuo biblijinio šėtono suvokimo, velnio garbinimas). Šėtonas yra blogio, kaip jis suvokiamas krikščioniškoje moralėje, simbolis. Tai galbūt nėra raguotas velnio personažas, kaip supaprastintai suvokiama. Tai tiesiog visos atstumtosios, nepriimtinos visuomenėje savybės, pagal visuotinį sutarimą neigiamosios asmenybės pusės. Bet jos egzistuoja „de facto“ (realybėje). O visa kas egzistuoja, ieško galimybės apsireikšti. Ir šiuo atveju pasireiškia per alternatyvų nusistovėjusioms normoms beieškančius jaunus žmones, kurie maištauja prieš neteisingą jų požiūriu pasaulį. Žmogus, užimdamas alternatyvią visuomenės moralinėms normoms poziciją, demonstruoja savo nesutikimą, prieštaravimą . Ir tai šiuo atveju įgauna satanizmo formą, kada yra garbinami blogio simboliai, šėtonas. Psichologiniu požiūriu tai egzistuoja kiekvieno žmogaus pasąmonėje, bet jaunimas dažniau tai leidžia sau išrekšti. Galbūt dažnas žmogus su tuo nesutiks – kaipgi, aš esu padorus, moralus ir galbūt krikščionis. Bet kaip mažai mes pažįstame savo pasąmonės užkaborius...
Ką daryti tėvams, auginantiems jaunuolį – satanistą? Jaunas žmogus yra labai jautrus melui, veidmainystei, prisitaikėliškumui. Jei tėvai deklaruoja krikščioniškas moralines vertybes, bet jiems trūksta atvirumo, užuojautos, meilės sau ir savo artimiems žmonėms, vaikas ar jaunuolis būtinai tai pastebės. Jis galbūt nesupras kame reikalas, bet būtinai jaus, kad čia kažkas ne taip, nėra teisybės tame, ką jam bando įdiegti. Ir jei gražūs žodžiai eina ne iš širdies, o iš noro kontroliuoti, įrodyti savo požiūrio pranašumą bei tiesiog priversti jauną žmogų paklusti – mes sulauksime priešingo rezultato. Laimingi, šilti savo asmenybėmis suaugę, kurie su spinduliuoja užuojautą, supratimą bei jaunos besiformuojančios asmenybės palaikymą yra geriausias vaistas prieš satanizmą. Yra sakoma, kad šiluma yra geriausias vaistas prieš ledus, o šviesa geriausias vaistas prieš tamsą. Spinduliuokime šilumą bei šviesą savo asmenybėse , bet neneigime tamsos egzistavimo. Juk kuris iš mūsų idealus, kuris be dėmelės ? Būkime sąžiningi – visi mes tiesiog žmonės su dalele šviesos, bet ir su savo šešėliu (kaip tai pavadino genialusis šveicarų psichologas K.G.Jungas). Neapsimetinėkime, kad pas mus nėra šešėlinės asmenybės pusės, bet atiduokime viduje savęs prioritetus gėriui ir mūsų vaikai mokysis iš mūsų ne kovoti ir griauti, bet mokysis kurti bei realizuoti save. Tada satanizmas savaime išnyks.

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Straipsnis buvo publikuotas dienraštyje "Lietuvos Rytas"
Add Comment
 
 
_Metai iš metų bandoma surasti priešnuodžių pažaboti norą svaigintis. Keliami klausimai, ar geriančių, rūkančių, narkotikus vartojančių tėvų vaikai turi didelį šansą sekti tėvų pėdomis? Teigiama, kad priklausomybė tėra stipresnė aistros išraiškos forma. Nagrinėjami asmens būdo bruožai, kurie turi įtakos nenugalimos traukos atsiradimui. Kaip yra iš tikrųjų? Kodėl priklausomybė tampa didžiąja gyvenimo rakštimi? Šiais klausimais pasikalbėjome su centro „Visas pasaulis“ vadovu,  psichologijos mokslų daktaru Mariumi Daugelavičiumi.

- Kuo priklausomybė skiriasi nuo aistros?

- Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Priklausomybė dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, iš kaltės ar gėdos jausmo, ar net iš neapykantos sau.

Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejo, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Tai trauka, kuri apeina žmogaus sąmonę.

Na o aistra – tai žmogaus meilės kažkam išraiška – žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę – juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju – kuriančios. Aistra veda žmogų link gyvenimo, o priklausomybė – nuo gyvenimo.

- Kokie žmonės dažniausiai tampa priklausomais?

- Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti – juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Taip atsiranda narkotikai, alkoholis, rūkymas.

- Kuo panašios visos priklausomybės tarpusavyje – alkoholis, narkomanija, rūkymas?

- Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Žmogus nebegali atsisakyti savo priklausomybės net ir panorėjęs.

Mintys, norai, poelgiai – viskas krypsta link priklausomybės objekto – kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Šis dėmesio ir reikšmingumo perkėlimas link priklausomybės objekto turi vieną labai svarbų psichologinį momentą – užgožia kitas žmogaus problemas, jos tampa nebe tokios svarbios.

Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos – santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe – atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona – reikia parūkyti. Nesėkmė versle – narkotikų dozė.

Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios. Jei neišeina to pasiekti realiame gyvenime, išspręsti realias problemas – tada ieškoma alternatyvų kaip sukurti kitokį pasaulį.

- Ar polinkis priklausomybėms – paveldimas?

- Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato – ir gera, ir bloga. Jie tiki tuo, ką mato, o ne tuo kas yra jiems sakoma.

Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Arba mokyti, kad alkoholis yra blogai, jei tėvai jį be perstojo vartoja.

Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Žmogus užauga ir pasąmoninės programos pradeda veikti – atsiranda trauka tam, ką jis matė vaikystėje.


Psichologą dr. Marių Daugelavčių kalbino Rūta Mykolaitytė (Lietuvos Rytas)
_
Add Comment
 
 
  Dažnai manęs klausia – kuo gali žmogui padėti psichologas ? Juk psichologas pats turi nemažai problemų, nėra joks antžmogis ar tobula asmenybė. Ir psichologas yra pašalinis asmuo, kuris pilnai nežino besikreipiančiojo pagalbos gyvenimo. Tai kaip jis gali padėti ? Pabandykime į tai pažvelgti išsamiau:
    1. Psichologas gali atlikti veidrodžio vaidmenį. Kodėl mes žiūrime į veidrodį ? Todėl, kad pamatytume save. Sunku pačiam be veidrodžio pamatyti kokia mano šukuosena, kaip atrodo veidas ir pan. Mes turime daug iliuzijų, įsivaizdavimų, įpročių, mąstymo šablonų, kurių tiesiog nepastebime, nes pripratome prie jų, susitapatinome. Psichologas – tai profesionalas, žmogus, kuris daug metų mokėsi ir treniravosi atspindėjimo subtilybių(meno), kad kuo tiksliau ir objektyviau padėtų žmogui pamatyti pačiam save. Psichologas,siekdamas šio tikslo, gali šiek tiek paryškinti, sustiprinti tai, koks yra žmogus, paryškinti jo mąstymo šablonus, įpročius, įsitikinimus. Tik suvokęs, koks jis yra, kokios asmenybės dalys, bruožai ir elgesio bei mąstymo šablonai kelia problemą, žmogus gali pamatyti išeitį ir rasti kelią sprendimo link.
    2. Psichologas yra geras pašnekovas. Geras pašnekovas – tai tas, kuris išklausys be kritikos, teisimo ir kontrolės. Mūsų artimieji, draugai, šeimos nariai yra šališki žmonės. Jie linkę mus matyti savaip ,kontroliuoti, teisti bei kritikuoti. Norisi prieš juos atrodyti protingesniais, geresniais, šviesesniais, rodyti „fasadinę“ savo asmenybės pusę. Deja, bet turėti žmogų, kuris mus galėtų tiesiog išklausyti, mūsų gyvenime yra prabanga, kurią ne kiekvienas sau leidžiame. O žmoguje be fasadinės pusės visuomet yra ir „šešėlinė“ pusė, kurios nesinori ne tik kam nors rodyti, apie tai pasakoti, bet ir pačiam matyti. Bet ji yra ir nori mūsų dėmesio, ji nori būti išklausyta,igirsta ir suprasta. Psichologas, kaip geras pašnekovas, gali padėti jums prisiliesti prie šešėlinės, atstumtosios asmenybės pusės, padėti jums ją suvokti ir pamatyti patiems. O tai jau terapijos ir asmenybės pokyčių pradžia...
    3. Psichologas gali padėti įsigilinti į problemos šaknis. Ne nustatydamas „diagnozę“, bet uždavinėdamas teisingus klausimus,nukreipiančius gilyn. Klientas, vedamas tokių klausimų, prisiliečia prie sąmonės ir pasąmonės sluoksnių, kurie buvo pamiršti, atstumti bei nesuvokti. Problemos sprendimas, neliečiant jos ištakų, panašu į žolės šienavimą – nupjauname, o ji vis atauga... Kiekviena problema, kiekvienas procesas turi savo pradžią, ištakas. Priėję prie jų mes turime galimybę integruoti tai, kas paslėpta bei pakeisti procesus pusiausvyros bei teigiamo psichinio balanso linkme.
    4. Psichologas gali būti kaip treneris. Kiekvienas sportininkas, norėdamas pasiekti rezultatų,pasitelkia į pagalbą trenerį. Net olimpiniai čempionai turi savo trenerius. Kodėl ? Juk atrodytų- jie patys viską žino, gali sudarinėti treniruočių programas ir t.t. Bet visgi jie turi trenerį.. Jis reikalingas tam, kad palaikytų, motyvuotų, suteiktų impulsą reikiamu momentu. Yra tokia patarlė : „vienas lauke ne karys“. Mano manymu, ji yra giliai teisinga. Žmogaus psichika yra sudaryta taip, kad turime tendenciją linkti į tai, tai kas sena, įprasta, „saugu“. Todėl bet kokie nauji pokyčiai susiduria su vidiniu įsisenėjusių psichinių struktūrų pasipriešinimu ir motyvacija pamažu silpsta. O psichologas – tai žmogus, kuris jus gali palaikyti tokią sunkią minutę bei suteikti impulsą ta linkme, kuria jūs norite keistis !

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

2 Comments
 
 
Šis metodas psichologijoje ir kitose kryptyse vadinamas daugeliu pavadinimų – afirmacija, nusistatymas, saviįtaiga, autotreningas ir pan. Kas gi tai yra ? Afermacija (lot.affirmatio – teiginys) – tai specialus žodžių rinkinys, kuris yra skirtas įteigti į savo sąmonę ir pasąmonę tam tikrą nuostatą, teiginį, būseną. Kitaip sakant tai yra savęs, kaip kompiuterio, programavimas. Šiuo požiūriu mūsų sąmonė yra kaip kompiuteris. Kompiuteris pats savaime turi labai daug galimybių. Bet norint kad jis veiktų teisingai, reikia jame suinstaliuoti ir paleisti atitinkamas programas. Be jų kompiuteris neveikia arba veikia blogai, netinkamai. Dažnai mes savyje paleidžiame negatyvias, griaunančias programos, kurios galų gale pasiekia savo – sugriauna mūsų sveikatą, santykius, gyvenimą. Arba nepaleidžiame jokių programų ir tada mūsų kompiuteris tiesiog neturi galimybių padaryti to, ko mes iš jo norime. Afirmacija – tai būdas atstatyti tinkamą savo sąmonės darbą ir paleisti kuriančias bei leidžiančias realizuoti save, gyventi prasmingą gyvenimą programas.

Afirmacija arba teiginys – tai trumpas, paprastai keleto žodžių pareiškimas, kurį žmogus kartoja mintyse arba sako garsiai. Jūs galite užsiimti šia praktika praktiškai bet kur ir bet kada. Išsirenkate afirmaciją, kuri geriausiai atitinka jūsų norus ir kartojate ją mintyse, o geriausiai ir garsiai, kad girdėtumėte patys. Jūs adaptuojate savo psichinę sąmone naujajam teiginiui, naujajai būsenai. Juk labai svarbu ne tik mintis, bet ir būsena, kurią sudaro ir mūsų jausmai, norai, fizinė savijauta. Siekiame, kad naujasis teiginys iššauktų mumyse teigiamas emocijas, norą veikti bei komfortiškus fizinius pojūčius. Kitaip sakant, siekiame, kad mūsų psichika sutiktų su naujuoju teiginiu.

Afermacija neturi nieko bendro su dabartine situacija. Ji yra apie tai, ko jūs siekiate, ko jūs norėtumėte. Amerikiečių filosofas R.U.Emersonas teigė: „Mes tampame tuo, ką galvojame dienos eigoje“. Atitinkamai jei mes dienos eigoje koncentruojamės į tai, ko siekiame, į savo viziją – mes artėjame link jos. Afermacijos naudojimas kasdien – vienas paprasčiausių ir efektyviausių psichologinių priemonių situacijos keitimui į gerąją pusę.

Efektyvios afirmacijos kriterijai:
  1. Afirmacija visuomet turi būti pozityvi (teiginys).
Afirmacija turi teigti, kad yra taip, kaip jūs norite. Tai nėra kova su tuo, ko jūs nenorite. Tai siekis eiti į priekį. Žodžio ar priešdėlio „ne“ afirmacijos tekste naudoti jokiu būdu nereikia. Pasistenkite suformuluoti mintį taip, kad jūsų psichika galėtų koncentrotis į norimą rezultatą.
Tarkime afirmacija „Mano širdis neserga“ yra netinkama. Ji informuoja mūsų psichiką apie pavojų, ligą. Tinkama šiuo atveju būtų „Mano širdis yra sveika“. Pastaroji leidžia koncentruotis į norimą rezultatą - sveiką širdį. Taip pat afirmacijoje neturėtų būti palyginimo, smerkimo ir panašiai.

2.Afirmacija turi būti trumpa.
Afirmacijos veikimo sąlyga yra ta, kad ją kartoti turi būti lengva ir paprasta. Optimalu 3-5 žodžiai, be jokių šalutinių sakinių ir kablelių. Gerą afirmaciją galima pasakyti vienu įkvėpimu, be jokių pazių. Taip pat patartina ją suformuluoti tokiu būdu, kad ji jau dabar iššauktų jums gerą savijautą ir teigiamas emocijas.

3.Afirmacija sakoma esamuoju laiku, lyg jau dabar būtų taip, ko jūs norite.
Niekuomet nenaudokite būsimojo laiko afirmacijoje. Jūs jau DABAR turite tai, ko siekiate. Ir kartodami afirmacija stenkitės jaustis būtent taip, lyg jau nebereikia nieko siekti - tai jau yra. Didžiule įtaką šiame momente turi jūsų emocijos, kurias jūs jaučiate sakydami afirmaciją. Prisiminkite – pasąmonė reaguoja būtent į jas.

4. Patartina, kad afirmacija būtų stilistiškai artima jūsų įprastinei kalbai. Afirmacija turi būti „jūsų“, būti jums priimtina ir artima jūsų psichikai. Tada ji kur kas lengviau į sąmonės gilumas ir sukels mažesnį pasipriešinimą. Mechaniškas kartojimas kad ir pačios teisingiausios, bet jums nesuprantamos afirmacijos, nesuteiks jokio efekto ir bus eilinė prievarta sau ir savo psichikai, kurios mums ir taip pakanka... Afirmacija – tai lyg mantra, kurios vibracija jums turi būti priimtina ir artima.
Taip pat patartina, kad afirmacijoje būtų kalbama apie jus, todėl pagal galimybes įtraukite žodžius „aš“, „mano“.

5. Kuo daugiau ir dažniau kartojate afirmacija, tuo stipriau ir efektyviau ji veikia.
Rekomenduojama kartoti afirmaciją ir garsiai ir viduje savęs, išnaudojant tam kiekvieną galimybę. Dažniausiai kartojama po 10 kartų ir keletą kartų per dieną, papildomai įterpiant afirmaciją į kasdienius pokalbius. Ir taip tęsiame iki tol, kol išnyksta bet koks vidinis pasipriešinimas tiek psichiniame tiek fiziniame lygyje.
Be abejo, kad įsitikinti metodo efektyvumu ir įvaldyti jį, reikia treniruotis. Pradžioje, kol apsiprasite, galima afirmacijas kartoti vienam su savimi. Vieni žmonės jas skaito garsiai, kiti kartoja mintyse. Vieni sako afirmacijas ryte, ką tik atsibudus (kad tai būtų pirmosios mintys, su kuriomis prasideda nauja diena), kiti jas kartoja vakare prieš gulantis ar jau atsigulus (kad tai būtų paskutinės šios dienos mintys ir kartu kad pasąmonė dirtų su afirmacijomis ir naktį). Taip pat galima užrašytą afirmaciją pasikabinti gerai matomoje vietoje, kad galima būtų pastoviai užmesti į ją akį. Kiti žmonės jas tiesiog kartoja kiekvieną laisvą minutę, naudingai išnaudodami savo laiką.

Teisingų afirmacijų pavyzdžiai:

Aš esu absoliučiai pasitikintis savimi.
Mano kūnas atsipalaidavęs.
Aš esu turtingas verslininkas.
Aš esu absoliučiai sveikas.
Mano savijauta nuostabi.
Aš esu atvira pasauliui.


Dažniausiai pasitaikančios klaidos naudojant afirmacijas:

1. Afirmacijos sudarymas naudojant žodį „galiu“.
Pavyzdžiui „aš galiu uždirbti 10 000 per mėnesį“. Jūsų giluminė psichika ir taip žino, kad jūs tai galite, todėl jokie pokyčiai tiesiog nevyks. Ir , be kita ko, tokia afermacija jūs netgi neimate atsakomybės už tai, kad jūs tai padarysite.

2. Mechaninis afirmacijų kartojimas neįsigilinant į jų prasmę.

3. Emocijų nebuvimas dirbant su afirmacijomis.

4. Nereguliarus darbas su afirmacijomis.

5. Afirmacijos suformulavimas būsimajame laike.
Čia panašiai kaip su pasižadėjimu rytoj mesti rūkyti. Rytoj bus vėl rytoj ir t.t. Būsimasis laikas turi tendenciją ir likti būsimuoju. Veika tik tai, kas yra dabar ir ką mes darome dabar. Yra tik šiandien ir dabar – tą reikia atsiminti.

6. Daugelio afirmacijų naudojimas vienu metu.
Mūsų psichika sugeba judėti tik viena kryptimi vienu metu. Jei tų krypčių yra daug, psichika ir pasąmonė pasimeta lyg gaudama prieštaringas komandas ir nejuda niekur, pokyčiai nevyksta. Na, čia lyg jūs arkliui, kuris traukia jūsų vežimą, duotumėte vienu metu komandą suktį į kairę ir į dešinę. Arklys greičiausiai pasimes ir nejudės niekur.


Sėkmės jums ir laimigo gyvenimo !

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
info@psichologas.eu
1 Comment
 
Vyrai ir moterys 01/25/2010
 
Dar vienas pakankamai dažnas klausimas ir atsakymas į jį:

Sveiki, norejau Jusu paprasyti man patarti. Nezinau, kur darau klaida... Esu 28 m moteris. Gyvenu viena, uzimu geras pareigas, esu savarankiska. Pries metus buvau susipazinusi su vaikinu, po menesio pasake, kad neneori manes skaudinti ir isiskyreme. Demesio  vyru man tikrai uztenka, tik vat, kurie man rodo  demesi as ju nevertinu, na nepradedu rimciau bendrauti. Nesenai susipazinau su sauniu vaikinu trejais metais jaunesniu uz save, nejauciau jokio metu skirtumo, viskas buvo labai grazu, atrode, kad pazystami esame kokia desimt metu. juokavome, buvome kartu.... tik vat jam reikejo isvykti i kita sali (ten jo darbas) ir paskutini vakara gavau zinute nuo jo, kad jis nezino ar nori dabar rimtu santykiu.... nelydejau jo i aerouosta... jis isvyko... nezinau kaip dabar susikoncentruoti. Prasau patarimo

Tai dažna savarankiškų, galinčių savimi pasirūpinti moterų problema. Išoriškai viskas lyg ir puiku - graži moteris, karjera, savarankiškumas. Bet problema tame, kad tam tikra prasme tai vyriškos savybės - aktyvumas, tikslo siekimas, žinojimas ko noriu ir realizacija to. Taip jau istoriškai buvo, kad vyras buvo medžiotojas, karys, lyderis. O moteris istoriškai daugiau pasižymėjo lankstumu, paslaptingumu, koncentracija į vidinius dalykus, šeimą. Ir tai ne tiek rolių pasiskirstymas, o kiek charakterio savybės.
 O šiais laikais staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis - moteris imasi aktyvaus vaidmens, pradeda pati rūpintis savimi. Ir šalia tokios moters vyras pasąmoningai jaučiasi nejaukiai - o kam gi jis reikalingas, jei moteris pati "kaip vyras" ?
 Ką daryti ? Galbūt leisti vyrui pasijausti vyru - leisti jam pasirūpinti moterimi, pasijausti silpnai. Tai, be kita ko, taip malonu...
Add Comment