Psichologas Marius Daugelavičius

Krizės įveikimas: 3 etapai

Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbamės apie tai, kodėl žmonės skirtingai elgiasi išgirdę gąsdinančią diagnozę, ką didžiulio streso akivaizdoje daryti vertėtų ir ko nereikėtų.

Vyras, atėjęs į ligoninę pas žmoną, kuriai atlikta operacija, pareiškia, kad nori skyrybų, nes negalėsiąs su ja, „bepape“, gyventi. Absoliuti dauguma jo poelgį įvertins: „Šlykštus bejausmis niekšas!“. Bet ar toks vyro žingsnis nėra tik ledkalnio viršūnė?

Vėžys – kažkas nesuprantama ir grėsminga. Vyras palieka žmoną, kuriai pašalino krūtį, ne todėl, kad bjaurisi jos kūnu, o todėl, kad bijo, nors, galimas daiktas, tos baimės nesuvokia. Baimė išprovokuoja instinktyvias apsaugines reakcijas, pabėgimas – viena iš jų. Kai žmonai diagnozuojamas krūties vėžys, ne tik į jos, bet ir į vyro gyvenimą ateina tai, ko nesinori matyti, apie ką nesinori galvoti, nes baisu. Kūno išvaizda neveikia mūsų taip stipriai kaip įprasta sakyti ir šiuo atveju ji tikrai nėra pagrindinė poelgio, kurį visuomenė laiko pasibaisėtinu, priežastis.

Didelė bėda turbūt visada apnuogina žmonių santykius, ištraukia į dienos šviesą tai, kas buvo ignoruojama, sudeda taškus ant „i“?

Dažnai šeimos išoriškai atrodo gražiai, bet iš tiesų jose ŠALTA: nėra tarpusavio traukos, artumo... Kai du žmones jungia meilė, savitarpio supratimas, pagarba ir kiti šilti jausmai, vyras, kad ir kaip jį išgąsdintų žmonos liga, nepabėgs.

Gebėjimą kontroliuoti įvykių eigą įprasta vertinti kaip vyro privalumą. Tačiau žmonos ar draugės krūties vėžys ir tokį vyrą padaro bejėgį ir labai pažeidžiamą...

Kai į žmogaus, linkusio kontroliuoti, diktuoti savo taisykles ir pagal jas gyventi, pasaulį įsiveržia kažkas, ko jis negali suvaldyti nei pinigais, nei valdžia, nei valia, žmogus patiria didžiulį stresą, kurio pasekmė – įvairių išgyvenimų puokštė. Ji gali susidėti iš baimės, pykčio, kaltės, savigailos, pasimetimo, bejėgiškumo... Visa tai, žinoma, sunku ištverti. Moteriai ar vyrui, kuris yra lankstus ir priima gyvenimą kaip nuolatinę kaitą, potvynių ir atoslūgių seką, būna kur kas lengviau susitaikyti su tuo, kas jam nepaklūsta.

Kaip lipti iš duobės, į kurią nubloškė grėsminga diagnozė ?

Yra trys bet kokios krizės įveikimo etapai: pirmas – seno paleidimas, nes tai, kas buvo anksčiau, nebesugrįš; antras – pasimetimo zona, jausmų, kurie kyla dėl to, kad sena sugriuvo ir nežinia, ką dabar daryti, išgyvenimas; trečias – susivokimas, kokie turėtų būti tolimesni žingsniai. Protas reaguoja greičiausia, emocijos ir norai – lėčiau, o sunkiausia susitvarkyti su įpročiais. Universalus principas: kiekviena energija turi išsilaisvinti antraip ji virsta uždelsto veikimo bomba. Mūsų emocijos ir yra energija, todėl leiskite sau būti išsigandę, jei baisu, liūdėti, jei liūdna, pykti, jei smaugia pyktis... Verkite, šaukite, jei jaučiate, kad šitaip palengvės.

Kažkodėl nepaminėjote optimizmo ir pozityvaus mąstymo...

Pagalvokite: žmogus jaučia siaubą, baimę, liūdesį ir t. t., bet mėgina sau įteigti: „Viskas bus gerai“ arba kažkas jam ploja per petį ir sako tą patį. Turime akivaizdų disonansą. Optimistas lygiai taip pat kaip pesimistas nemato realybės, o tai nepadeda susidoroti su krize. Sakyčiau, pozityvus mąstymas – vienas iš didžiausių kliuvinių: jis blokuoja mano minėtus neišvengiamus krizės įveikimo etapus. Kol žmogus nepereina visų trijų zonų, tol krizė tęsiasi.

Ar galima teigti, kad užgriuvusią bėdą lengviau įveikia tas, kuris geriau save pažįsta?

Būtent! Absoliuti dauguma žmonių skiria laiko tikslams, darbams, konfliktams, vaikams, pramogoms, žodžiu, daugybei dalykų, – tik ne sau. Bet bėda priverčia susidurti su savimi ir tada žmogų apima panika ir bejėgiškumas, nes iš esmės jis savęs nepažįsta, nenutuokia apie savo vidinius rezervus, nemoka valdyti nei minčių, nei emocijų, nei įpročių...

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Tel.  8 659 18242
info@psichologas.eu

Apie naujųjų technologijų poveikį paauglio bei suaugusio žmogaus sąmonei bei atsakingą „žaisliukų“ naudojimą portalui "Pinigų karta"pasakoja psichologas Marius Daugelavičius:

Naujosios technologijos tam tikra prasme yra žaisliukai. O kiekvienas žmogus, nesvarbu, kiek jam bebūtų metų, viduje vis tiek lieka vaikas. Žmogus gali būti labai rimtas, suaugęs ir t.t., bet vaikas jame lieka. Ir ne tik lieka, bet ir nori pasireikšti – visai nesvarbu, kokia forma ir kokiu būdu.

Dažniausiai žmogus randa būdų šiam vaikui išreikšti. Gali skirtis tik žaisliukai, jų dydis ir kaina. Suaugusių, turtingų žmonių žaisliukai didesni, prabangesni, o paaugliams šią funkciją užima mp3 grotuvai, delniniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir panašūs daiktai. Būtent per juos, su jais žaisdami, jie realizuoja savyje slypintį vidinį vaiką.

Iš esmės čia nieko blogo nėra, bent jau iki tam tikros ribos. Bet jeigu tai virsta pagrindiniu žmogaus užsiėmimu, užgožiančiu visus kitus, jei nustelbia net galvojimą apie kitus, rimtesnius dalykus, kaip profesija, šeima, savirealizacija – tada šie žaisliukai tampa problema.

Naujosios technologijos yra geras ir naudingas dalykas. Kiekvienam žmogui sveika kartais su jomis pažaisti, bet peržengus ribą visa tai gali peraugti į priklausomybę. Tai gali virsti narkotiko analogu, kuomet žmogus tiesiog užsimiršta, atsijungia nuo tikrovės, pasineria į savo, iliuzijų pasaulį, kuriame nėra gyvenimiškų problemų. Ausinukas į ausis, akys įsmeigtos į išmanųjį telefoną arba į kompiuterio ekrane atvertą „Facebook“ – ir nebegirdime, nebematome to, kas iš tiesų vyksta aplinkui.

Šiame pasaulyje dingsta tai, kas nervina, netenkina, kelia diskomfortą ir problemas. Tuomet žmogus praranda motyvaciją spręsti realias problemas, užsiimti keliančiais diskomfortą reikalais. O didžiausia problema, kad visi neužbaigti darbai ir neįšspręstos problemos kaupiasi. Juo jų daugiau tikrovėje, juo labiau žmogui norisi lįsti į tą savo susikurtąjį pasaulį. Galiausiai taip užsidaro užburtas ratas.

Bet jei žmogus žaisliukus naudoja kartais, tik norėdamas atsipalaiduoti, pailsėti, pažaisti – tai yra sveikintina, mažina stresą, leidžia atsijungti, patenkinti vidinio vaiko poreikius. Jei to per daug, jei peržengiamos hobio ribos, žaisliukai pradeda trukdyti gyventi, žmogus nebeevoliucionuoja ir net apsikrovęs naujausiomis technologijomis pradeda atsilikti nuo gyvenimo.

Tėvams derėtų rūpintis, ką veikia jų vaikai, nes šie dalykai gundo ir vilioja. Jei vaikas nesidomi sportu, neturi hobių, interesų ar būrelių, labai tikėtina, kad tokį vaiką technologijos ir įtrauks į juodąją skylę. Tad tiesiog reikėtų suteikti vaikui alternatyvą realiame pasaulyje, surasti tai, kas jam galėtų būti iš tikrųjų įdomu.

Kalbant apie naująsias technologijas, jas reikėtų lyginti su peiliu. Priklausomai nuo to, kaip jas naudoji, gauni arba daugiau naudos, arba žalos. Juk visos technologijos gali palengvinti gyvenimą ir atlikti aibę įvairių funkcijų, bet tik tuomet, kai jomis tinkamai naudojamasi ir neleidžiama išsivystyti priklausomybei.

Neseniai atsakinėjau į klausimą apie vaikų ir tėvų santykius. Kadangi tai iš "amžinųjų klausimų" sąrašo, galbūt kam nors tai padės

Klausimas:
Prašau pagalbos ir patarimo. Turiu vienintelį vaiką – dukrą, kuriai jau 29 - eri metai. Deja, mudviejų santykiai labai įtempti, dukra man neskambina, nenoriai kalbasi su manimi ir tuomet, kai aš skambinu jai. Mudvi beveik nesimatome, nors gyvename viename mieste. .. Rodos neseniai buvome labai artimos, bendravome tarsi pačios geriausios draugės, dukra pasakodavo man visas savo prasmė paslaptis, aš jai – taip.
Kai mirė vyras ,mano dukrai tebuvo septyneri, ji tapo mano gyvenimo prasme. Mergaitė neturėjo kitų draugių, aš – taip pat, nors puikiai supratau, kad vieną dieną ji sutiks savo žmogų ir aš turėsiu būti toliau. Jos pasirinkimui nepritariau, tačiau iškėliau vestuves, derinausi prie jos vyro, kiek galėjau padėjau auginti anūkėlį, tačiau ji man visą laiką buvo atžari, o kai pasakiau, jog man skaudu žiūrėti, kaip jos vyras su ja elgiasi, dukra pasakė – kad dingčiau iš jos gyvenimo. O aš juk noriu, kad ji būtų laiminga, noriu ją apginti, padėti jai atgauti savigarbą, tačiau tapau didžiausiu jos priešu. ar galėtų kas nors patarti,kaip susigrąžinti dukrą.

Psichologo atsakymas:
Sprendžiant iš jūsų trumpai aprašytos situacijos, dukra jums yra tapusi pagrindiniu jūsų minčių, jausmų, išgyvenimų ir dėmesio objektu. Jūs galvojate apie ją, išgyvenate dėl jos, rūpinatės, kad jai būtų geriau. Viskas, ką pasakojate yra apie jūsų dukterį. Tačiau visame tame nebesimato jūsų, jūs kaip ir pamirštate save, savo gyvenimą. Gaunasi kaip ir gyvenimas ne savo gyvenimą. Kad ir kaip skaudu tai būtų, bet mūsų vaikai išauga. Ir jie pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir ne mums spręsti ar jis teisingas ar ne. Kiekvienas žmogus turi šventą teisę į savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Teisę klysti, daryti sprendimus ir elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga. Jūs tiesiogiai nerašote, bet galima suprasti iš konteksto, kad kažkokiu momentu , galbūt ilgą laiką, bandėte kontroliuoti savo dukterį, sakyti kas jai reikia daryti, ko ne, kas teisinga, kas ne. Visa tai normalu kol vaikas yra vaikas. Bet galbūt jūs nepastebėjote ribos kada vaikas patapo suaugusia moterimi. Ir tai pamažu pradėjo gimdyti priešiškumą, šaltumą bei konfliktus jūsų santykiuose.
Deja, dabartiniu momentu jūsų dukra yra jau pilnai susiformavusi asmenybė ir turi savo gyvenimą, kurio nenori keisti. Galbūt tai jos likimas – grubus vyras, - juk turbūt neatsitiktinai jie susitiko ? Galbūt jai lemta susidurti su tokiomis problemomis ir išmokti pačiai jas spręsti... Kas žino ?
Ir kuo labiau jūs susitaikysite viduje su tuo, kad dukra turi savo gyvenimą , savo likimą bei teisę gyventi taip, kaip ji laiko teisinga, tuo labiau jūs atlaisvinsite savo meilę jai nuo pykčio, nuoskaudų, noro teisti bei kontroliuoti. Ir tai yra kelias link tarpusavio supratimo bei abipusio artumo

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius

Dar vienas pakankamai dažnas klausimas ir atsakymas į jį:

Sveiki, norejau Jusu paprasyti man patarti. Nezinau, kur darau klaida... Esu 28 m moteris. Gyvenu viena, uzimu geras pareigas, esu savarankiska. Pries metus buvau susipazinusi su vaikinu, po menesio pasake, kad neneori manes skaudinti ir isiskyreme. Demesio  vyru man tikrai uztenka, tik vat, kurie man rodo  demesi as ju nevertinu, na nepradedu rimciau bendrauti. Nesenai susipazinau su sauniu vaikinu trejais metais jaunesniu uz save, nejauciau jokio metu skirtumo, viskas buvo labai grazu, atrode, kad pazystami esame kokia desimt metu. juokavome, buvome kartu.... tik vat jam reikejo isvykti i kita sali (ten jo darbas) ir paskutini vakara gavau zinute nuo jo, kad jis nezino ar nori dabar rimtu santykiu.... nelydejau jo i aerouosta... jis isvyko... nezinau kaip dabar susikoncentruoti. Prasau patarimo

Tai dažna savarankiškų, galinčių savimi pasirūpinti moterų problema. Išoriškai viskas lyg ir puiku - graži moteris, karjera, savarankiškumas. Bet problema tame, kad tam tikra prasme tai vyriškos savybės - aktyvumas, tikslo siekimas, žinojimas ko noriu ir realizacija to. Taip jau istoriškai buvo, kad vyras buvo medžiotojas, karys, lyderis. O moteris istoriškai daugiau pasižymėjo lankstumu, paslaptingumu, koncentracija į vidinius dalykus, šeimą. Ir tai ne tiek rolių pasiskirstymas, o kiek charakterio savybės.
 O šiais laikais staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis - moteris imasi aktyvaus vaidmens, pradeda pati rūpintis savimi. Ir šalia tokios moters vyras pasąmoningai jaučiasi nejaukiai - o kam gi jis reikalingas, jei moteris pati "kaip vyras" ?
 Ką daryti ? Galbūt leisti vyrui pasijausti vyru - leisti jam pasirūpinti moterimi, pasijausti silpnai. Tai, be kita ko, taip malonu...

Neseniai manęs užklausė apie ryšį tarp automobilio spalvos ir savininko charakterio. Pagalvojau, kad apie tai butu idomu paskaityti ir jums. Taigi:

1.Ką pasirinkta automobilio spalva gali pasakyti apie žmogaus charakterį,
 būdą, pomėgius, išsilavinimą ar pan.?
Be abejo, automobilio spalva pakankamai daug sako apie savininko
charakterį bei polinkius.
Raudonos spalvos mėgėjai dažniausiai yra aktyvūs, energingi, charizmatiški žmonės, greitai užsidegančios asmenybės
Rudos spalvos mėgėjai dažniausiai būna konservatyvūs, ramūs, žemiški
žmonės, tam tikra prasme kiek nuobodokos asmenybės
Juoda spalva rodo konservatyvumą, distancijos nuo kitų žmonių laikymą,
užsispyrimą, nesugebėjimą daryti kompromisus. Dažnai tokie žmonės yra
nelinkę demonstruoti savo emocijas ir apskritai atvirauti
Pilką spalvą besirenkantys žmonės nori saugumo, tam tikra prasme
pasislėpti, kad niekas jų nepastebėtų ir neatkreiptų į juos dėmesio.
Oranžinę spalvą besirenkantys žmonės dažniausiai yra energingi, žinantys ko nori ir aktyviai to siekiantys. Jie nori atkreipti į save aplinkinių dėmesį, kartais būna nepatikimi
Geltona spalva - tai romantiškų ir svajojančių žmonių spalva. Juos traukia egzotiškos veiklos, bendravimas. Pilka kasdienybė - ne jiems
Žalia spalva rodo žmogaus emocinį stiprumą ir apskritai ryškumą. Tokie
žmonės moka mylėti, bet moka ir nekęsti
Mėlynos spalvos mėgėjai būna labiau linkę į apmąstymus, logiką, analizę.
dažnai tokie žmonės yra priklausomi nuo aplinkinių nuomonės
Apskritai švelnias, pastelines spalvas, švelnius tonus renkasi daugiau
romantiški, švelnūs žmonės, dažnai turintys vaikiškų savybių. O ryškių
spalvų automobilių savininkai daugiau yra ryškesni, charizmatiški žmonės, mažiau priklausomi nuo aplinkinių nuomonės


 2.Esama žmonių, kurie visuomet renkasi tos pačios spalvos automobilius? Ką tai pasako apie žmogų?
Jei žmogus nuolat renkasi tos pačios spalvos automobilius, vadinasi jo
charakteris ir polinkiai lieka nepakitę. Kitaip sakant toks žmogus
gyvenimo eigoje nesikeičia, lieka toks pat. Pastovumas nėra bloga savybė, bet ilgainiui tai pradeda kelti problemas (ne spalvos žinoma, bet pokyčių nebuvimas) - gyvenimas nuolatos keičiasi, niekas nestovi vietoje, o žmogus išlieka toks pat. Tai su laiku sukelia atitrūkimą nuo gyvenimo, naujų gyvenimo aplinkybių nesupratimą, senų laikų nostalgiją

3.Gal yra kokių nors duomenų apie tai, kokių spalvų automobilius mieliau
renkasi moterys, o kokių – vyrai?
Kadangi moterys iš prigimties yra emocingesnės negu vyrai, jos ir renkasi
emocingesnes, ryškesnes automobilių spalvas: raudonas, rausvas, žalias ir pan. Vyrai paprastai renkasi santūresnes, konservatyvesnes spalvas -
juodą, pilką, sidabrinę. Vyrams yra svarbesni praktiniai spalvos aspektai,
o ne pati spalva. O moterims labiau svarbu būtent spalva, o ne praktinės
tokios automobilio spalvos pusės

4.Ar mano automobilio spalva veikia kitus eismo dalyvius? Kaip?
Be abejo, ryškesnės spalvos labiau traukia kitų eismo dalyvių dėmesį,
tokie automobiliai yra labiau pastebimi ir vairuotojų ir pėsčiųjų, jie
kelia daugiau emocijų nei pilkos ar sidabrinės spalvos automobiliai. Tam
tikra prasme automobilių srauto spalvos įtakoja bendrą vairuotojų emocinę būseną ir savijautą

5.Gal esama duomenų apie tai, kad skirtingų tautybių žmonės renkasi
skirtingų spalvų automobilius?
Konservatyvesnės tautos, tokios kaip vokiečiai, anglai arba švedai renkasi santūresnes , tamsesnes spalvas - sidabrinė, pilka, juoda ir pan.
Emocingesnės tautos (paprastai tai labiau pietinių šalių gyventojai -
italai, ispanai, prancūzai) labiau mėgsta ryškesnes, emocingesnes spalva


Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242

  Sakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas…

  Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi).  Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…

  Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vistik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos

  Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų.  Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas, treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !