Ne šeimai ir ne darbui – laikas SAU
Kiekvieną penktadienį jis žaidžia futbolą su draugais, po teniruotės užsuka su jais į barą. Ji randa laiko sporto klubui, grožio salonui ar tiesiog pasibuvimui su draugėmis. Kai jos keliauja į naktinį klubą, jis migdo vaikus. Kažkas pasmerks, kitiems atrodys, kad jie – tobula pora. Svarbiausia, kad taip yra gerai jiems abiems.
Teisė į asmeninį gyvenimą
Galbūt jūsų su vyru pomėgiai kitokie ir laisvą laiką leidžiate kitaip. Jūs, pavyzdžiui, mėgstate skaityti arba megzti, o jis - žvejoti. Sutuoktinis nepriekaištauja, kai pagauta smalsumo iki vėlyvos nakties verčiate puslapį po puslapio ar mezgate eilutę po eilutės, jūs taktiškai nutylite, kai 4 ryto suskamba žadintuvas, ir jūsų brangiausias ima ruoštis į žvejybą.
Galimas ir kitas scenarijus. Kiekvieną vakarą šeimoje kyla konfliktų, nes vyras niekaip negali suprasti, kaip galima taip beprasmiškai leisti laiką. Megztinį galima nusipirkti – kokia prasmė jį megzti? Žmona, savo ruožtu, nesiliauja piktintis, kam tiek pinigų leisti žvejybiniams niekučiams, ir kodėl būtina taip dažnai žvejoti. Juk tą laiką galima praleisti namuose su vaikais.
Tačiau gyvendami šeimoje mes turime teisę į savo pomėgius ir į laiką, kuris būtų skirtas tik mums. “Asmeninį gyvenimą – tam tikrą gyvenimo dalį, kuri nėra susijusi su šeima – turi turėti kiekvienas. Jį sudaro mūsų pomėgiai, veiklos, draugai, ir visa kita, kas yra arba ką mes darome ne dėl šeimos ir ne dėl darbo. Tai – mūsų laikas ir mūsų gyvenimas. Rimtos problemos prasideda tada, kai to nėra”, - sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.
Šeimai arba darbui
Iš tiesų, daugiausiai mūsų laiko praeina darbe arba šeimoje. Tai nereiškia, kad laisvą nuo darbo laiką mes leidžiame su sutuoktiniu ar vaikais, tačiau greičiausiai – dėl jų. Mes rūpinamės namais, tvarkomės, remontuojame ir t.t. “Tai juk nėra asmeninis laikas, - pastebi psichologas M. Daugelavičius. – O to tikrojo asmeninio laiko mums labai trūksta.”
Asmeninio gyvenimo nebuvimas, pasak psichologo, yra šiuolaikinių žmonių problema. “Vyrai jaučiasi atsakingi už savo šeimą, už jos gerovę, tad patys to nejausdami įsisuka į nuolatinius rūpesčius. Jie dirba daug, kad pakankamai uždirbtų, o tuo metu, kai nedirba, imasi vyro ir tėvo pareigų. Nuolat reikia kažką taisyti, tvarkyti, laiko reikalauja ir vaikai. Tokiu būdu žmogus ima gyventi arba darbui, arba šeimai, bet ne sau”, - sako psichologas dr. M. Daugelavičius.
Panašiai šiuolaikinis gyvenimas veikia ir moteris. Su tam tikromis išlygomis esame gana panašūs: vaikai, namai, darbai, ir vėl nuo pradžių.
Psichologinės jėgos senka
Mums nuo mažens aiškinama, kad suaugęs žmogus turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą. “Kai jauni žmonės susituokia, ant jų pečių gula naujos pareigos ir naujos atsakomybės. Jie, žinoma, stengiasi susidoroti, tačiau išmokti gyventi kitaip nei buvo įprasta, nėra lengva. Tačiau su laiku adaptacijos periodas praeina. Atrodytų, žmogus jau išmoko sugyventi šeimoje, prisitaikė prie naujų pareigų, tad turėtų likti laiko ir sau, tačiau dažniausiai yra taip, kad “aš” ir tai, kas svarbu “man” neatrodo taip svarbu, o rūpesčių šeimoje tik daugėja, ir jie tampa vis svarbesni”, - sako psichologas.
Nuolatinis gyvenimas dėl kažko anksčiau ar vėliau tampa kančia. Jeigu iš savęs tik reikalaujame ir nieko neduodame mainais, greitai nuo to pavargstame. “Atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, ir tai nėra keista. O iš kur bus pasitenkinimas, jeigu nieko sau neleidžiame?, - svarsto psichologas. - Drauge su nepasitenkinimu ateina beprasmybės jausmas, “perdegimo” sindromas, nuovargis, depresija, agresija, konfliktai. Ir kuo toliau, tuo labiau.”
Atsigręžti į save
Asmeninis gyvenimas yra natūralus žmogaus poreikis. Jeigu jis nėra tenkinamas, kenčia ir mūsų pareigos. “Jeigu darboholikas neskiria laiko sau, ateina laikas, kai jis nebegali atlikti savo pareigų taip, kaip priklauso. Pavargęs, dirglus žmogus nesugeba pasirūpinti ir savo šeima. Jis susierzinęs, tad nuolat kyla konfliktų. Vietoje to, kad liautųsi ir duotų kažką sau, jis ir toliau vykdo savo pareigas. Per jėgą, netinkamai, bet vykdo. Tai yra aklavietė, kuri niekur neveda. Čia, kaip sporte: pavargęs sportininkas, kuris vietoje to, kad ilsėtųsi, ir toliau sportuoja, nepasieks gerų rezultatų”, - sako psichologas M. Daugelavičius.
Pasak pašnekovo, konfliktai šeimoje dažniausiai ir kyla todėl, kad žmonės nesugeba laiku sustoti ir atsigręžti į save. “Kabinėjimasis prie smulkmenų ir kaltų ieškojimas – tai yra pasekmė. Jeigu mes realizuojame save, jeigu sugebame pasirūpinti savo poreikiais, jaučiamės patenkinti, laimingi, ramūs, paprastai konfliktų neprovokuojame”, - sako psichologas.
Bendru susitarimu
Akivaizdu, kad teisė į asmeninį gyvenimą lieka, nepriklausomai nuo to, ar mes sukūrėme šeimą. Kaip jį leisti, taip pat yra asmeninis pasirinkimas. “Asmeninis laikas yra asmeninis, vadinasi, mano. Asmeninis laikas, kaip asmeniniai pinigai. Dėl to jie ir yra asmeniniai, kad juos galėčiau leisti taip, kaip noriu, ir neprivalėčiau kažkam atsiskaityti. Šeimoje neturėtų būti kontroliuojama, kur aš galiu leisti savo laiką, o kur – ne, su kuo galiu, o su kuo - ne. Kitaip dingsta asmeninio laiko esmė”, - sako psichologas.
Tačiau esminės taisyklės privalo paisyti abu sutuoktiniai – asmeninį laiką ir asmeninį gyvenimą turi turėti abu. "Jeigu vyras porą kartų per mėnesį susitinka su draugais, vadinasi, ir moteris turėtų tai sau leisti. Visa kita – susitarimo reikalas”, - sako psichologas.
Asmeniniai daiktai
Mūsų asmeninei erdvei turėtų priklausyti ir mūsų daiktai: telefonas, kompiuteris, darbo knyga ar bet kas kita, kas yra tik mano ir kuo naudojuosi tik aš. Tokių daiktų kitiems namiškiams geriau neliesti. Per juos žmogus nubrėžia savo erdvę, įprasmina saugumą. Net, jeugi vienas kitam esate artimiausi žmonės pasaulyje, turite suvokti, kad ne viskas yra bendra. Laiškai arba SMS žinutės rašomos jai arba jam, bet ne jiems, tad, nors ir kaip norėtumėte jas skaityti, gerbkite ito žmogaus privatumą ir to nedarykite.
Liaukimės aukotis
Negalima atimti to, kas ir taip tau priklauso, tad suvokimas, jog norintys rasti laiko sau, jį turės atimti iš šeimos, vaikų ar darbo iš esmės nėra teisingas. Iš tokio požiūrio kyla kaltės jausmas: kaip aš eisiu į sporto klubą, juk tą laiką turėčiau praleisti namuose, su vaikais, o ne savo malonumui?
Tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai. Jūs galite būti gera mama ir laiminga moteris tuo pat metu. Liaukitės į santykius žiūrėti, kaip į auką. Ji aukojasi dėl vaikų, jis aukojasi dėl šeimos, jie aukojasi dėl tėvų ir t.t. Tiesiog gyvenkite savo gyvenimą, vykdykite savo pareigas, tačiau nepamirškite ir savo poreikių.
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Užrašė Ivona Jaroslavcevienė, žurnalas "Šeimai" 2014
Kiekvieną penktadienį jis žaidžia futbolą su draugais, po teniruotės užsuka su jais į barą. Ji randa laiko sporto klubui, grožio salonui ar tiesiog pasibuvimui su draugėmis. Kai jos keliauja į naktinį klubą, jis migdo vaikus. Kažkas pasmerks, kitiems atrodys, kad jie – tobula pora. Svarbiausia, kad taip yra gerai jiems abiems.
Teisė į asmeninį gyvenimą
Galbūt jūsų su vyru pomėgiai kitokie ir laisvą laiką leidžiate kitaip. Jūs, pavyzdžiui, mėgstate skaityti arba megzti, o jis - žvejoti. Sutuoktinis nepriekaištauja, kai pagauta smalsumo iki vėlyvos nakties verčiate puslapį po puslapio ar mezgate eilutę po eilutės, jūs taktiškai nutylite, kai 4 ryto suskamba žadintuvas, ir jūsų brangiausias ima ruoštis į žvejybą.
Galimas ir kitas scenarijus. Kiekvieną vakarą šeimoje kyla konfliktų, nes vyras niekaip negali suprasti, kaip galima taip beprasmiškai leisti laiką. Megztinį galima nusipirkti – kokia prasmė jį megzti? Žmona, savo ruožtu, nesiliauja piktintis, kam tiek pinigų leisti žvejybiniams niekučiams, ir kodėl būtina taip dažnai žvejoti. Juk tą laiką galima praleisti namuose su vaikais.
Tačiau gyvendami šeimoje mes turime teisę į savo pomėgius ir į laiką, kuris būtų skirtas tik mums. “Asmeninį gyvenimą – tam tikrą gyvenimo dalį, kuri nėra susijusi su šeima – turi turėti kiekvienas. Jį sudaro mūsų pomėgiai, veiklos, draugai, ir visa kita, kas yra arba ką mes darome ne dėl šeimos ir ne dėl darbo. Tai – mūsų laikas ir mūsų gyvenimas. Rimtos problemos prasideda tada, kai to nėra”, - sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.
Šeimai arba darbui
Iš tiesų, daugiausiai mūsų laiko praeina darbe arba šeimoje. Tai nereiškia, kad laisvą nuo darbo laiką mes leidžiame su sutuoktiniu ar vaikais, tačiau greičiausiai – dėl jų. Mes rūpinamės namais, tvarkomės, remontuojame ir t.t. “Tai juk nėra asmeninis laikas, - pastebi psichologas M. Daugelavičius. – O to tikrojo asmeninio laiko mums labai trūksta.”
Asmeninio gyvenimo nebuvimas, pasak psichologo, yra šiuolaikinių žmonių problema. “Vyrai jaučiasi atsakingi už savo šeimą, už jos gerovę, tad patys to nejausdami įsisuka į nuolatinius rūpesčius. Jie dirba daug, kad pakankamai uždirbtų, o tuo metu, kai nedirba, imasi vyro ir tėvo pareigų. Nuolat reikia kažką taisyti, tvarkyti, laiko reikalauja ir vaikai. Tokiu būdu žmogus ima gyventi arba darbui, arba šeimai, bet ne sau”, - sako psichologas dr. M. Daugelavičius.
Panašiai šiuolaikinis gyvenimas veikia ir moteris. Su tam tikromis išlygomis esame gana panašūs: vaikai, namai, darbai, ir vėl nuo pradžių.
Psichologinės jėgos senka
Mums nuo mažens aiškinama, kad suaugęs žmogus turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą. “Kai jauni žmonės susituokia, ant jų pečių gula naujos pareigos ir naujos atsakomybės. Jie, žinoma, stengiasi susidoroti, tačiau išmokti gyventi kitaip nei buvo įprasta, nėra lengva. Tačiau su laiku adaptacijos periodas praeina. Atrodytų, žmogus jau išmoko sugyventi šeimoje, prisitaikė prie naujų pareigų, tad turėtų likti laiko ir sau, tačiau dažniausiai yra taip, kad “aš” ir tai, kas svarbu “man” neatrodo taip svarbu, o rūpesčių šeimoje tik daugėja, ir jie tampa vis svarbesni”, - sako psichologas.
Nuolatinis gyvenimas dėl kažko anksčiau ar vėliau tampa kančia. Jeigu iš savęs tik reikalaujame ir nieko neduodame mainais, greitai nuo to pavargstame. “Atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, ir tai nėra keista. O iš kur bus pasitenkinimas, jeigu nieko sau neleidžiame?, - svarsto psichologas. - Drauge su nepasitenkinimu ateina beprasmybės jausmas, “perdegimo” sindromas, nuovargis, depresija, agresija, konfliktai. Ir kuo toliau, tuo labiau.”
Atsigręžti į save
Asmeninis gyvenimas yra natūralus žmogaus poreikis. Jeigu jis nėra tenkinamas, kenčia ir mūsų pareigos. “Jeigu darboholikas neskiria laiko sau, ateina laikas, kai jis nebegali atlikti savo pareigų taip, kaip priklauso. Pavargęs, dirglus žmogus nesugeba pasirūpinti ir savo šeima. Jis susierzinęs, tad nuolat kyla konfliktų. Vietoje to, kad liautųsi ir duotų kažką sau, jis ir toliau vykdo savo pareigas. Per jėgą, netinkamai, bet vykdo. Tai yra aklavietė, kuri niekur neveda. Čia, kaip sporte: pavargęs sportininkas, kuris vietoje to, kad ilsėtųsi, ir toliau sportuoja, nepasieks gerų rezultatų”, - sako psichologas M. Daugelavičius.
Pasak pašnekovo, konfliktai šeimoje dažniausiai ir kyla todėl, kad žmonės nesugeba laiku sustoti ir atsigręžti į save. “Kabinėjimasis prie smulkmenų ir kaltų ieškojimas – tai yra pasekmė. Jeigu mes realizuojame save, jeigu sugebame pasirūpinti savo poreikiais, jaučiamės patenkinti, laimingi, ramūs, paprastai konfliktų neprovokuojame”, - sako psichologas.
Bendru susitarimu
Akivaizdu, kad teisė į asmeninį gyvenimą lieka, nepriklausomai nuo to, ar mes sukūrėme šeimą. Kaip jį leisti, taip pat yra asmeninis pasirinkimas. “Asmeninis laikas yra asmeninis, vadinasi, mano. Asmeninis laikas, kaip asmeniniai pinigai. Dėl to jie ir yra asmeniniai, kad juos galėčiau leisti taip, kaip noriu, ir neprivalėčiau kažkam atsiskaityti. Šeimoje neturėtų būti kontroliuojama, kur aš galiu leisti savo laiką, o kur – ne, su kuo galiu, o su kuo - ne. Kitaip dingsta asmeninio laiko esmė”, - sako psichologas.
Tačiau esminės taisyklės privalo paisyti abu sutuoktiniai – asmeninį laiką ir asmeninį gyvenimą turi turėti abu. "Jeigu vyras porą kartų per mėnesį susitinka su draugais, vadinasi, ir moteris turėtų tai sau leisti. Visa kita – susitarimo reikalas”, - sako psichologas.
Asmeniniai daiktai
Mūsų asmeninei erdvei turėtų priklausyti ir mūsų daiktai: telefonas, kompiuteris, darbo knyga ar bet kas kita, kas yra tik mano ir kuo naudojuosi tik aš. Tokių daiktų kitiems namiškiams geriau neliesti. Per juos žmogus nubrėžia savo erdvę, įprasmina saugumą. Net, jeugi vienas kitam esate artimiausi žmonės pasaulyje, turite suvokti, kad ne viskas yra bendra. Laiškai arba SMS žinutės rašomos jai arba jam, bet ne jiems, tad, nors ir kaip norėtumėte jas skaityti, gerbkite ito žmogaus privatumą ir to nedarykite.
Liaukimės aukotis
Negalima atimti to, kas ir taip tau priklauso, tad suvokimas, jog norintys rasti laiko sau, jį turės atimti iš šeimos, vaikų ar darbo iš esmės nėra teisingas. Iš tokio požiūrio kyla kaltės jausmas: kaip aš eisiu į sporto klubą, juk tą laiką turėčiau praleisti namuose, su vaikais, o ne savo malonumui?
Tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai. Jūs galite būti gera mama ir laiminga moteris tuo pat metu. Liaukitės į santykius žiūrėti, kaip į auką. Ji aukojasi dėl vaikų, jis aukojasi dėl šeimos, jie aukojasi dėl tėvų ir t.t. Tiesiog gyvenkite savo gyvenimą, vykdykite savo pareigas, tačiau nepamirškite ir savo poreikių.
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Užrašė Ivona Jaroslavcevienė, žurnalas "Šeimai" 2014