Neseniai atsakinėjau į klausimą apie vaikų ir tėvų santykius. Kadangi tai iš "amžinųjų klausimų" sąrašo, galbūt kam nors tai padės
Klausimas:
Prašau pagalbos ir patarimo. Turiu vienintelį vaiką – dukrą, kuriai jau 29 - eri metai. Deja, mudviejų santykiai labai įtempti, dukra man neskambina, nenoriai kalbasi su manimi ir tuomet, kai aš skambinu jai. Mudvi beveik nesimatome, nors gyvename viename mieste. .. Rodos neseniai buvome labai artimos, bendravome tarsi pačios geriausios draugės, dukra pasakodavo man visas savo prasmė paslaptis, aš jai – taip.
Kai mirė vyras ,mano dukrai tebuvo septyneri, ji tapo mano gyvenimo prasme. Mergaitė neturėjo kitų draugių, aš – taip pat, nors puikiai supratau, kad vieną dieną ji sutiks savo žmogų ir aš turėsiu būti toliau. Jos pasirinkimui nepritariau, tačiau iškėliau vestuves, derinausi prie jos vyro, kiek galėjau padėjau auginti anūkėlį, tačiau ji man visą laiką buvo atžari, o kai pasakiau, jog man skaudu žiūrėti, kaip jos vyras su ja elgiasi, dukra pasakė – kad dingčiau iš jos gyvenimo. O aš juk noriu, kad ji būtų laiminga, noriu ją apginti, padėti jai atgauti savigarbą, tačiau tapau didžiausiu jos priešu. ar galėtų kas nors patarti,kaip susigrąžinti dukrą.
Psichologo atsakymas:
Sprendžiant iš jūsų trumpai aprašytos situacijos, dukra jums yra tapusi pagrindiniu jūsų minčių, jausmų, išgyvenimų ir dėmesio objektu. Jūs galvojate apie ją, išgyvenate dėl jos, rūpinatės, kad jai būtų geriau. Viskas, ką pasakojate yra apie jūsų dukterį. Tačiau visame tame nebesimato jūsų, jūs kaip ir pamirštate save, savo gyvenimą. Gaunasi kaip ir gyvenimas ne savo gyvenimą. Kad ir kaip skaudu tai būtų, bet mūsų vaikai išauga. Ir jie pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir ne mums spręsti ar jis teisingas ar ne. Kiekvienas žmogus turi šventą teisę į savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Teisę klysti, daryti sprendimus ir elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga. Jūs tiesiogiai nerašote, bet galima suprasti iš konteksto, kad kažkokiu momentu , galbūt ilgą laiką, bandėte kontroliuoti savo dukterį, sakyti kas jai reikia daryti, ko ne, kas teisinga, kas ne. Visa tai normalu kol vaikas yra vaikas. Bet galbūt jūs nepastebėjote ribos kada vaikas patapo suaugusia moterimi. Ir tai pamažu pradėjo gimdyti priešiškumą, šaltumą bei konfliktus jūsų santykiuose.
Deja, dabartiniu momentu jūsų dukra yra jau pilnai susiformavusi asmenybė ir turi savo gyvenimą, kurio nenori keisti. Galbūt tai jos likimas – grubus vyras, - juk turbūt neatsitiktinai jie susitiko ? Galbūt jai lemta susidurti su tokiomis problemomis ir išmokti pačiai jas spręsti... Kas žino ?
Ir kuo labiau jūs susitaikysite viduje su tuo, kad dukra turi savo gyvenimą , savo likimą bei teisę gyventi taip, kaip ji laiko teisinga, tuo labiau jūs atlaisvinsite savo meilę jai nuo pykčio, nuoskaudų, noro teisti bei kontroliuoti. Ir tai yra kelias link tarpusavio supratimo bei abipusio artumo
Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Klausimas:
Prašau pagalbos ir patarimo. Turiu vienintelį vaiką – dukrą, kuriai jau 29 - eri metai. Deja, mudviejų santykiai labai įtempti, dukra man neskambina, nenoriai kalbasi su manimi ir tuomet, kai aš skambinu jai. Mudvi beveik nesimatome, nors gyvename viename mieste. .. Rodos neseniai buvome labai artimos, bendravome tarsi pačios geriausios draugės, dukra pasakodavo man visas savo prasmė paslaptis, aš jai – taip.
Kai mirė vyras ,mano dukrai tebuvo septyneri, ji tapo mano gyvenimo prasme. Mergaitė neturėjo kitų draugių, aš – taip pat, nors puikiai supratau, kad vieną dieną ji sutiks savo žmogų ir aš turėsiu būti toliau. Jos pasirinkimui nepritariau, tačiau iškėliau vestuves, derinausi prie jos vyro, kiek galėjau padėjau auginti anūkėlį, tačiau ji man visą laiką buvo atžari, o kai pasakiau, jog man skaudu žiūrėti, kaip jos vyras su ja elgiasi, dukra pasakė – kad dingčiau iš jos gyvenimo. O aš juk noriu, kad ji būtų laiminga, noriu ją apginti, padėti jai atgauti savigarbą, tačiau tapau didžiausiu jos priešu. ar galėtų kas nors patarti,kaip susigrąžinti dukrą.
Psichologo atsakymas:
Sprendžiant iš jūsų trumpai aprašytos situacijos, dukra jums yra tapusi pagrindiniu jūsų minčių, jausmų, išgyvenimų ir dėmesio objektu. Jūs galvojate apie ją, išgyvenate dėl jos, rūpinatės, kad jai būtų geriau. Viskas, ką pasakojate yra apie jūsų dukterį. Tačiau visame tame nebesimato jūsų, jūs kaip ir pamirštate save, savo gyvenimą. Gaunasi kaip ir gyvenimas ne savo gyvenimą. Kad ir kaip skaudu tai būtų, bet mūsų vaikai išauga. Ir jie pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir ne mums spręsti ar jis teisingas ar ne. Kiekvienas žmogus turi šventą teisę į savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Teisę klysti, daryti sprendimus ir elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga. Jūs tiesiogiai nerašote, bet galima suprasti iš konteksto, kad kažkokiu momentu , galbūt ilgą laiką, bandėte kontroliuoti savo dukterį, sakyti kas jai reikia daryti, ko ne, kas teisinga, kas ne. Visa tai normalu kol vaikas yra vaikas. Bet galbūt jūs nepastebėjote ribos kada vaikas patapo suaugusia moterimi. Ir tai pamažu pradėjo gimdyti priešiškumą, šaltumą bei konfliktus jūsų santykiuose.
Deja, dabartiniu momentu jūsų dukra yra jau pilnai susiformavusi asmenybė ir turi savo gyvenimą, kurio nenori keisti. Galbūt tai jos likimas – grubus vyras, - juk turbūt neatsitiktinai jie susitiko ? Galbūt jai lemta susidurti su tokiomis problemomis ir išmokti pačiai jas spręsti... Kas žino ?
Ir kuo labiau jūs susitaikysite viduje su tuo, kad dukra turi savo gyvenimą , savo likimą bei teisę gyventi taip, kaip ji laiko teisinga, tuo labiau jūs atlaisvinsite savo meilę jai nuo pykčio, nuoskaudų, noro teisti bei kontroliuoti. Ir tai yra kelias link tarpusavio supratimo bei abipusio artumo
Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
RSS Feed