Sakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas…
Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi). Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…
Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vistik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos
Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų. Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas, treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi). Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…
Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vistik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos
Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų. Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas, treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
RSS Feed