Į žurnalo "Shape" klausimus atsako psichologas Marius Daugelavičius:

 Gal galite pasakyti kuo konkrečiai skiriasi psichologas nuo psichoterapeuto?

Psichologas: Tai tikrai gana panašios profesijos ir ne visada šias dvi sritis skiria
aiški riba. Apibendrinant galima pasakyti, kad psichologas dirba su
kliniškai sveika asmenybe ir tai dažniausiai trumpalaikis
bendradarbiavimas (iki 15 konsultacijų). Psichoterapeutas dažniausiai turi
medicininį išsilavinimą, nors ir psichologas gali dirbti psichoterapeutu,
jei yra praėjęs atitinkamą pasiruošimą. Taip pat psichoterapija yra
orientuota į ilgalaikį bendradarbiavimą.

 Turiu vieną bėdelę. Bendraudama su naujais žmonėmis ar patinkančiais vyrais, iškart išraudonuoju. Tai mane trikdo ir suvaržo. Kaip  to nepaisyti ar kaip atsikratyti drovumo?

Psichologas: Dažniausiai mes gyvename savo pakankamai uždarame pasaulėlyje su
nuolatiniais žmonėmis, veiksmais, daiktais ir santykiais. Ir tik retais
atvejais išdrįstame išeiti iš jo. Mes bendraujame su tais pačiais
žmonėmis, būname tose pačiose vietose, kalbamės apie tuos pačius dalykus
ir t.t. Tai priveda prie uždarumo nuo viso likusio pasaulio. Ir mes
pradedame bijoti naujų žmonių, naujų įvykių, kitokių santykių. Tai
vadiname drovumu, kuklumu ir panašiai. Ir kada bandome išlįsti iš to savo
sukurto pasaulėlio, pasikalbėti su nauju žmogumi, ar tuo labiau
patinkančiu žmogumi, mūsų vidus pradeda priešintis - atsiranda nerimas,
raudonuoja veidas, dreba rankos. Mes tiesiog atprantame nuo kažko naujo
mūsų gyvenime. Reiktų apskritai gyvenime ugdyti atvirumą ir bandyti kažką
nauja. Tada bus visai nebaisu bendrauti ir su naujais žmonėmis...

  Gyvenime šiaip esu taiki ir draugiška, tačiau namuose dažnokai išsilieju ant artimųjų dėl smulkmenų. Gal  kalta įtampa darbe, ar tai,
kad nemoku atsipalaiduoti?

Psichologas: Dažniausiai taip ir būna su gerais ir draugiškais žmonėmis. Jie visiems
šypsosi, su niekuo nekonfliktuoja, stengiasi visiems patikti. Bet taip jau
yra, kad mes turime dvi asmenybės puses - šviesiąją ir tamsiąją. Visi.
Tiesiog kai kurie demonstruoja tik šviesiąją. Ir ta kita tada kaupiasi,
emocijos kaupiasi. Neišlietas pyktis, susierzinimas ir pan. O jo visi mes
turime, be išimties. Ir tos susikaupusios emocijos išsilieja kai mes
nekontroliuojame savo elgesio. Tai dažniausiai ir būna namuose, su
artimaisiais žmonėmis. Ir mums brangiausi žmonės tada surenka visas mūsų
neišlietas blogąsias emocijas... Ir visai nesvarbu kokiu pretekstu visa
tai vyksta. Kaip sakoma - nori mušti šunį, lazdą visada surasi.
Išeitis - nesistengti visiems ir visada būti gerai. Taip ir neišeis galų gale.
Būti savimi.

  Su vyru esame susituokę 9 metus. Kaip vėl atrasti susidomėjimą vienas kitu? Pastaruoju metu atrodo, jog nebeturime apie kalbėtis, mažėja bendrų interesų.

Psichologas: Taip jau yra, kad kai du žmonės įsimyli vienas kitą, meilės laužas
liepsnoja skaisčiai ir plačiai. Po to tie du žmonės susituokia, atsiranda
begalė darbų, kuriuos reikia padaryti, rūpesčių ir problemų, kurias reikia
išspręsti. O tas meilės laužas lieka be priežiūros, niekas juo nesirūpina.
O bet kuri ugnis, į kurią nieks neįdeda malkų, tiesiog gęsta... Ir
žmonėms, kurie anksčiau šildėsi prie šios ugnies, pasidaro šalta...
Tiesiog reiktų nepamiršti pasirūpinti ta ugnimi kiekvieną dieną. Daryti
poelgius, sakyti žodžius, kurie kursto ugnį, o ne ją gesina.

 Dažnai neturiu saiko valgydama, nors nusiteikiu, kad nepersivalgysiu, tačiau ne visad tai pavyksta. Ką daryti?

Psichologas: Valgis yra didelis malonumas. Ir paprasčiausiai gaunamas. Jei gyvenime
nėra kitų malonumų ir teigiamų emocijų šaltinių - lieka paprasčiausias...
Mes valgome tada ne todėl, kad norime valgyti, o tiesiog kompensuojame
gerųjų emocijų badą.
Reikėtų paieškoti kur kitur galiu gauti malonumo. Tada besaikis valgymas
tiesiog dings iš mūsų gyvenimo.

 Tikriausiai nemoku vertinti tai, ką turiu. Niekada neturėjau tokių santykių su vyrais, kad jausčiausi saugi, laiminga ir manęs neerzintų kokios nors jo savybės. Gal kalta būtent aš ar mano požiūris į santykius?

Psichologas: Dažnai būna, kad mes turime giluminių baimių prieš apskritai vyrus ar
moteris. Tada konkretūs vyrai ar moterys yra tiesiog niekuo dėti, kaltos
būna mūsų giluminės baimės. Ir jei jų nepašalinti, labai sunku sukurti
tvirtus ir saugius santykius su partneriu.
Reiktų pasigilinti į savo gilumines priežastis, kurios mane verčia
nepasitikėti, pykti, erzintis ir t.t.

 Esu labai kompleksuotas žmogus, ypač dėl išvaizdos. Nors aplinkiniai ir sako, kad gerai atrodau, kad figūra graži ir pan., aš vistiek randu dėl ko nervintis ir nepasitikėti savimi, beveik niekad netikiu man sakomais komplimentais. Kaip to atsikratyti?

Psichologas: Kai sakome "kompleksuotas žmogus", dažniausiai turime omenyje
nepasitikėjimą savimi. Tai jausmas, kuris būna tada, kai nuolat
nepasiekiame savo tikslų, neužbaigiame darbų, nerealizuojame savo norų.
kaip "priešnuodį" nepasitikėjimui savimi reikėtų ugdyti pasitikėjimą savimi.
Kitaip sakant, ugdyti įprotį užbaigti tai, ką pradėjau, kelti sau tikslus ir
juos pasiekti. Be abejo, tokios savybės atsiranda ne iškart, reikėtų
nuolatinių pastangų ir vidinio darbo su savimi.

 Esu nepataisoma pedantė. Namuose nuolat ką nors tvarkau, dėlioju, valau, kad tik viskas būtų idealu. Iškart užsiplieskiu ant vyro ar vaikų, jei randu ką nors padėta ne vietoje. Žinau, kad reikia gyventi labiau atsipalaidavus,  tačiau negaliu atsikratyti šios savo savybės, nors ir matau, kad aplinkinius tai nervina. Nuo ko pradėti, kad tokia nebūčiau?

Psichologas: Reikėtų pradėti nuo trupučio chaoso įsileidimo į savo gyvenimą. Chaosas yra
spontaniškumo ir kūrybos pradžia. Tai kaip lietus išdžiūvusiai žemei, be
jo žemė pavirsta dykuma... Neįmanoma visko gyvenime sukontroliuoti ir
sudėlioti į lentynėles, reikalingas ir nenuspėjamumas, spontaniškumas.
Taigi, pradėkite pvz nuo to, kad einu į miestą ir nežinau, kur pasuksiu po
minutės. Atsiduodu tekėjimui. Arba puiki praktika yra pabandyti kiek laiko
pagyventi užrištomis akimis, na nors pusvalandį. Ir ne gulėti, bet bandyti
vaikščioti, kažką daryti. Tokios praktikos tiesiog gydo pedantiškumą ir
aplinkos kontroliavimą, ugdo atsipalaidavimą ir atvirumą pasauliui.

 Įstojau studijuoti dar vienos specialybės, daugiau tai buvo būtinybė dėl darbo. Tačiau praeitas studijas baigiau vos ne vos, niekaip nesusikaupdavau, kad pakankamai gerai parašyčiau darbus, nuolat vėluodavau atsiskaitinėdama. Kaip išmokti susikaupti, ypač kai studijos nėra ypač dominančios?

Psichologas: Pakankamai sunku ilgą laiką užsiimti tuo, kas mums neįdomu. Tai tikrai
pasidaro nuobodu, mes nuvargstame ir pasidaro sunku laikyti dėmesį. Jei
mums vis tiek tai reikia daryti, reikėtų pabandyti save sudominti tuo, ką aš
darau, paieškot, kas yra įdomu tame, ką aš dabar veikiu. Sąmoninga paieška,
kas man gali būti įdomaus, visada veda prie susidomėjimo, kas gerokai
palengvina galimybę koncentruotis ir laikyti dėmesį.

 Nuolat skaitau knygas kaip pakeisti gyvenimą, kaip atrasti gyvenimo džiaugsmą ir pan. Tačiau niekaip nesiryžtu ko nors imtis, kad gyvenimas pasikeistų, nes dabartinis man yra nuobodus ir beveik neteikiantis džiaugsmo arba tas džiaugsmas būna labai trumpalaikis. Kodėl negaliu įveikti apatijos?...

Psichologas: Knygos, aišku įdomus ir vertingas dalykas, bet jos negali pakeisti
poelgių. Dar nei vienas žmogus neišmoko iš knygos vairuoti mašiną ar
nepatapo krepšininku. Norint kažko išmokti mes paprastai einame pas žmogų,
kuris moka tai, ko mes norime išmokti. Tokį žmogų galima vadinti
mokytoju, treneriu ar tiesiog geru pavyzdžiu. Bet kokiu atveju jums reikėtų
žmogaus, kuris galėtų jus motyvuoti, nukreipti, stumtelėti link to, ką jūs
norite pasiekti.

 Mano draugas manau turi bendravimo problemą (ar kaip tai įvardinti). Jis nuolat meluoja arba ką nors prižada ir tai niekad nepasiteisina. Ar tai tiesiog žmogaus charakterio bruožas ar koks nors sutrikimas?

Psichologas: Psichologijoje yra toks požiūris į žmogų, kad vienos tvirtos asmenybės,
vieno "Aš" neegzistuoja. Yra tiesiog daug vidinių subasmenybių, daugelis
"Aš". Tai mūsų vidinės būsenos, kurios keičia viena kitą. Kiekviena jų
turi savo požiūrį į gyvenimą, savo įpročius, įsitikinimus, kaip reikia ir
kaip nereikia, kas teisinga man, o kas neteisinga. Turbūt pastebėjote, kad
kartais vakare kažkas vienaip atrodo, ryte jau kitaip. Vienu momentu
atrodo, kad teisingai reikia taip daryti, o kita kartą atrodo teisinga jau
visai kitaip. Vieną dieną viskas gerai, kitą dieną viskas blogai... Tam
tikra prasme žmogus, tarkime, ryte "Antanas", po pietų jau "Petras". Ir tai,
ką pažada "Antanas", "Petras" jau nenori vykdyti. Tai yra ne vieno žmogaus
problema, tokia problema egzistuoja beveik visuose žmonėse, galbūt tik
skirtingu laipsniu.

Kokios šizofrenijos atsiradimo priežastys? Ar ši liga visam gyvenimui? Ar tai paveldima?

Psichologas: Šizofrenijos atsiradimo priežastys mokslo dar nėra visiškai išaiškintos,
nors yra keletas pagrindinių krypčių, kurios aiškina jos atsiradimą.
Viena iš teorijų - tai paveldimumas. Tiksliau yra paveldima ne pati liga,
bet polinkis ja sirgti. Turinčiam polinkį žmogui liga nebūtinai
pasireiškia, jis tiesiog jautresnis kitiems faktoriams.
Taip pat ligos atsiradimui turi įtakos neigiami aplinkos veiksniai:
gimdymo traumos, galvos traumos, motinos nėštumo metu persirgtos
infekcinės ligos, psichologinės traumos.
Specifinio vaisto nuo šizofrenijos nėra, bet dabar liga yra pakankamai
efektyviai gydoma. Apytikriai ketvirtadalis pacientų visiškai pasveiksta
po pirmos atakos, jokių simptomų nebelieka. Dar ketvirtadalis atgauna
socialinius sugebėjimus, bet visi simptomai neišnyksta.
Bendras principas - kuo anksčiau liga yra diagnozuojama, tuo greitesnis ir
efektyvesnis yra gydymas.

Neseniai sužinojau, kad man labai artimas žmogus serga kraujo vėžiu. Kaip savyje atrasti stiprybės ir padėti tam žmogui, neparodant didelio sielvarto? Dabar tiesiog negaliu susitaikyti...

Psichologas: Tikrai yra sunku susitaikyti su tokia tragedija, tai visai suprantama.
Artimas žmogus - tai lyg mūsų dalis. Užuojauta ir atjauta mus daro
žmonėmis ir tai yra žmogiška. Bet demonstruodami savo sielvartą mes tik
didinsime savo artimo žmogaus skausmą, o jam ir taip nelengva... Viskas,
ką mes galime padaryti - tai suteikti džiaugsmo artimam žmogui ir
demonstruoti savo palaikymą. Vistik reikėtų mokytis susitaikyti su tais
dalykais, kurių neįmanoma pakeisti...

 Kai susinervinu arba kai reikia viešai pasisakyti man prasideda akių tikas (nervingas mirksėjimas). Kaip to atsikratyti? Tai tikrai dėl susijaudinimo?

Psichologas: Taip, tikrai - mūsų akys labai jautriai reaguoja į emocijas. Kuo
stipresnės emocijos, tuo "gyvesnės" yra akys. Susijaudinęs žmogus mirksi,
vedžioja akimis, jos "bėgioja", raudonuoja, ašaroja. Tai yra nevalinga
organizmo reakcija į vidinius išgyvenimus. Kol jaučiame intensyvius jausmus,
tol praktiškai neįmanoma suvaldyti akių reakcijos.
Tai įmanoma padaryti tik išmokus valdyti pačias emocijas.

Mano vyras yra labai kieto charakterio. Visad turi išankstinį nusistatymą net dėl tų dalykų, kurių jis tikrai negali patvirtinti. Kaip sušvelninti jo kategoriškumą, nes sunku su tokiu žmogumi gyventi.

Psichologas: Taip jau yra, kad mes negalime pakeisti kito žmogaus. Visų pirma tai labai
sunku, iš kitos pusės tai yra ir etikos dalykas - žmogus turi visišką teisę
į savo gyvenimą, teisę būti tokiu, kokiu jis nori būti. Net jei jis
neteisus. Tam tikra prasme žmonės - tai kaip gamtos stichija. Man tarkime
nepatinka kai šalta ir lyja lietus, bet aš negaliu to pakeisti...
Beprasmiška pykti ant lietaus, kad jis šaltas ir lyja. Aš galiu tiesiog
adekvačiai pasiruošti tokiam orui - apsirengti šilčiau, pasiimti skėtį
ir t.t. Tai tiesiog metafora, bet tam tikra prasme kitas žmogus ir yra
kaip tas lietus, kuris man nepatinka. Be kita ko, lietus (nežiūrint to, kad
jis man nepatinka) yra dar ir reikalingas. Jei nebūtų lietaus,  žemė
išdžiūtų ir būtų kur kas blogiau...

 Gyvenu su motina. Ji nuolat prisigalvoja, kad, sakykim, aplink pilna vagių, mušeikų, sukčių, žiūri kriminalines laidas ir nuolat dejuoja kokia bloga visuomenė. Negaliu to girdėti kiekvieną dieną. Kaip bent sušvelninti tokį jos požiūrį į aplinkinį pasaulį?

Psichologas: Kaip jau minėjau, pakeisti kitą žmogų, jei jis to nenori, yra praktiškai
neįmanoma. Mes tiesiog įsivelsime į konfliktus ir nieko nepasieksime.
Geriau paklausti savęs - kodėl mane užkliudo tokios jos kalbos? Kaip
sakoma, akmuo už tuščios vietos neužkliūva, jei mane tai kliudo,
vadinasi manyje yra kažkas, kas rezonuoja į tokius pasakymus. Jei manęs
nejaudina tai, ką sako kitas žmogus, nuo manęs tada "kaip nuo žąsies
vanduo"
Kito žmogaus nepakeisi, galima pakeisti tik savo reakciją.

Tiesiog negaliu pakęsti monotonijos. Nuolat ieškau būdų kaip linksmai praleisti laiką, o tam pinigų praleidžiu pernelyg daug. Kartais jaučiu, kad reikia pristabdyti, pailsėti, tačiau negaliu net atsisakyti jokių draugų pasiūlymų dėl laisvalaikio. Kaip pajausti "stabdžius"?

Psichologas: Reikėtų pasigilinti į save, užduoti sau klausima "O kodėl man būtinos tos
linksmybės? Kodėl aš negaliu pabūti ramiai?". Jei man būtina "bėgti",
vadinasi mane kažkas "veja" iš vidaus. Dažniausiai tai susikaupę neigiami
išgyvenimai, kurie pradeda lysti į paviršių, kai mes sustojame,
pasiliekame vieni su savimi. Kai žmogus sustoja, jis susiduria su savo
vidumi, savo jausmais ir išgyvenimais, vidinėmis problemomis.
Reikėtų mokytis būti su savimi, kitaip mes išeikvosime save bebėgdami ir
susidursime su ligomis, nuovargiu, stresu...

 Turiu problemėlę. Sunkiai prisitaikau prie naujų žmonių, būnu tyli, stebiu aplinką ir tik vėliau kiek įsidrąsinu bendrauti. Kaip tik greitu metu pereisiu dirbti į naują kompaniją. Kaip įgyti drąsos bendrauti
su žmonėmis ir prisitaikyti prie aplinkos?

Psichologas: Drąsa - tai priešinga savybė baimei. Kuo daugiau baimės, tuo mažiau
drąsos. O geriausias vaistas nuo baimės - tai rizika. Rizika ne ta prasme,
kad rizikuoju gyvybe, bet šiuo atveju rizikuoju darydama tai, kas man
baisu. Kai sąmoningai darau tai, kas baisu - nustoju bėgti nuo savo baimės ir
atsigręžiu į ją veidu. O tada jau ji "išsigąsta"...

 Nuo prigimties esu labai jautri, greit susigraudinu. Neseniai pamačiau kaip kankinamas šuo, negalėjau jam padėti, tačiau pradėjau taip verkti, kad net draugė vos nuramino. Suprantu, kad tai yra per daug, tačiau kaip išmokti susilaikyti nuo perdėto jautrumo?

Psichologas: Na, verkti nėra taip jau blogai, kaip pas mus priimta manyti. Pas mus
visuomenėje nėra priimta aktyviai reikšti savo emocijas, tai kaip ir
silpnumo požymis, o silpnais būti nesinori... Bet, iš tikrųjų, emocijas
geriau išleisti negu jas tramdyti. Užgniaužtos emocijos kaupiasi ir kita
kartą pasireiškia dar stipriau. Todėl, kuo mes daugiau tramdome save, savo
jausmus, tuo jautresni daromės. Paradoksas, bet taip yra. Todėl, jei aš
išreiškiu emocijas, jos tiesiog praeina ir mes pamirštame tai, kas buvo,
galime toliau šypsotis. Užgniaužtos emocijos niekur nedingsta, o tik laukia
savo momento, kada galės su dar didesne jėga išeiti.

 Mano jaunesnioji sesuo 20-metė, tačiau nuo vaikystės labai jautrių nervų. Dėl bet kokio menkniekio labai užsiplieskia, pradeda rėkti ir staiga vėl nusiramina lyg niekur nieko, būna panašu net į isterijos priepuolius. Ir tai tęsiasi nuo pat vaikystės. Ji pilnai supranta, kad per jautriai reaguoja, tačiau negali to pakeisti. Kas jai yra ir kaip padėti?

Psichologas: Čia analogiškas atvejis, kaip prieš tai buvęs - isterija atsiranda tada,
kada jau prikaupta emocijų, kurios kažkada nebuvo išleistos. Ir kuo
daugiau toks žmogus save tramdo, tuo didesniu isteriku jis tampa... Tokiam
žmogui reikėtų tiesiog mokytis "profilaktiškai" reikšti savo emocijas -
tada, kada tai saugu ir galima sau leisti. Tai, kad ir pagalvės daužymas,
rėkavimas miške, liejimasis krepšinio varžybose ir t.t. Jei mes
išleidžiame emocijas reguliariai, jos nebesikaupia ir galime reaguoti į
situaciją kur kas adekvačiau.

Turiu draugų porą, kurie gyvena santuokoje ir augina paauglę dukrą. Dukra nuo vaikystės gabi, tačiau labai lėta, ją reikia nuolat skatinti. Tėvai ją nuolat spaudžia, kartais net vadina nevykėle tingine ir pan. Ji jiems atsikerta, tačiau iš tikrųjų labai jautriai į tai reaguoja ir man vis skundžiasi, kad yra engiama. Kaip jai padėti?

Psichologas: Vaikų problemos - tai visada tėvų problemų atspindys. Reikėtų dirbti su
tėvais, kad jie suvoktų, jog savo spaudimu jie sukelia tiesiog atvirkščią
reakciją - vaiko pasipriešinimą. Jis galbūt nėra tinginys, tiesiog vaikui
kyla atmetimo reakcija į begalę "reikia" jo gyvenime, kurių jis nesuvokia,
kodėl reikia. Tada mažas žmogus tiesiog atsisako daryti bet ką ir
prisidengia tinginio kauke. Tinginių iš prigimties nebūna, jie atsiranda
kaip pasipriešinimas begalei to, ką "reikia" daryti. Tai prislegia.

 Paskutiniu metu jaučiuosi kiek apatiška tokiems dalykams kaip mokslai, sąskaitų apmokėjimas ir pan. Labai nemėgstu kai ką nors reikia atliktipagal grafiką ar spaudžiama. Kaip to atsikratyti, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai neišvengiama ?

Psichologas: Taip būna, kai gyvenime visko "reikia" ir mažai "noriu". Žmogus gauna jėgų tada,
kai jis daro tai, ką nori ir nuvargsta kai daro tai, ką reikia. Jei
gyvenime vyrauja tik tai, kas reikia, vystosi nuovargis, apatija, nenoras
viską daryti ir t.t. Reikėtų pradėti ieškoti, kas gi man patinka ir daugiau
tai daryti, kad būtų galima pasiekti bent jau balansą 50/50 noriu/reikia. Tada atsiras
ir gyvenimo džiaugsmas ir susidomėjimas tuo, ką darau ir gera savijauta.

 Darbe nuolat jaučiu psichologinę įtampą. Visų pirma dėl sumažintųatlyginimų visi nepatenkinti, antra skundžiasi, kad vis blogiau ir t.t. Ašnesu tokia pesimistė ir stengiuosi blogų dalykų neimt į širdį, tačiaulabai sunku nuo to atsiriboti...Kaip tai padaryti? Kartais net jaučiuosi kalta, kad esu patenkinta savo gyvenimu...

Psichologas: Tikrai labai sunku atsilaikyti prieš aplinkinių nuotaikas ir įsitikinimus.
Emocijos tiesiog sklinda aplink žmones ir mes užsikrečiame jomis vieni
nuo kitų (kaip užsikrečiame gripu). Turbūt pastebėjote, kad šalia
linksmo žmogaus darosi linksmiau, o šalia liūdno darosi liūdniau... Tai
yra natūralus procesas. Bet jei mes esame sąmoningi, galime valdyti šiuos
procesus. Kaip ir kovojant su gripu, svarbus imunitetas (stipraus imuniteto
žmogus tarp sergančių būdamas neužsikrečia), taip ir čia svarbus "emocinis
imunitetas". Jei mano pozityvios emocijos bus stipresnės už kitų
negatyvias nuotaikas, mes tiesiog "neužsikrėsime". Todėl reiktų stiprinti
savo gera nuotaiką, gera savijautą ir pozityvias mintis. Tada aplinkinių
pesimizmas bus "kaip nuo žąsies vanduo"

 Mano draugas nuolat pervertina problemas...Man jos atrodo tiesiogsmulkmenos nevertos dėmesio, o jis viską sureikšmina, net ir menkiausiąnesėkmę. Kaip jam paaiškinti, kad tai tiesiog nervų gadinimas? Sunku į tainekreipti dėmesio...

Psichologas: Egzistuoja poliariškumų dėsnis - gyvenime priešingybės traukia viena kitą
kaip elektroje pliusas traukia minusą. O pliusas pliusą stumia. Todėl
dažnai gyvenime susitinka visiškai priešingo charakterio ir mąstymo
žmonės. Kiek kartų žiūrėjome į tokias poras - visiškai skirtingi žmonės,
ir kas juos laiko kartu? Bet laiko kaip tik tas priešingumas. Mes taip
kompensuojame, papildome vienas kitą. Kaip dvi puselės sudaro visumą, taip
ir mes jaučiame pilnatvę šalia priešingo žmogaus. Tyliam gerai su kalbiu
(nereikia pačiam kalbėti, kitas kalba), stipriam gerai su silpnu (yra kuo
rūpintis) ir t.t.
Taip ir šiuo atveju. Jūsų draugas pervertina problemas, o jūs, matyt, jų
netraktuojate svarbiomis... Jis žiūri į viską per niūriai, jūs, matyt, per
optimistiškai. Abu požiūriai kartu sudaro realistinį požiūrį. Yra prasmės
pažiūrėti per tokią prizmę - jei mano draugas yra palinkęs į vieną pusę,
tai į kokią pusę esu palinkusi aš?

 Atrodo lyg ir gyvenu pilnavertį gyvenimą, turiu pakankamai, kadgalėčiau būti laiminga. Tačiau jaučiu, kad kažko labai trūksta, kažkokia tuštumaviduj. Kaip jos atsikratyti ar rasti tai, ko man trūksta. Gal tai tiesiogruduo veikia?

Psichologas: Net ir pats skaniausias maistas, jei valgom vien tik jį, ilgainiui
apkarsta. Kad ir kaip mums kas nors patiktų, jei tai patampa įpročiu,
ilgainiui atsibosta. Mes išnaudojame tą malonumą, kurį teikia tas daiktas
ar įvykis, ar žmogus. Jei toliau visa tai nesivysto, nėra pokyčių, tai
nebeteikia malonumo. Kad ir koki gerą gyvenimą mes susikurtume, jei jame
nebelieka pokyčių ir dinamikos, jis ilgainiui apkarsta. Viskas turi
judėti, vystytis - santykiai, įgūdžiai, darbas, šeima ir t.t. Užsistovėję
dalykai sukuria tuštumą viduje, pokyčiai tą tuštumą užpildo. Jums reiktų
pagalvoti, kas yra jūsų gyvenime užsistovėję ir kokie pokyčiai laužiasi į
jūsų gyvenimą...

Turiu problemėlę dėl maitinimosi. Tvirtai nusprendžiau numesti keletąkilogramų, o dabar negaliu ramiai suvalgyti nė kąsnio nesuskaičiavusi kiekjis turi kalorijų, žinau, kad pernelyg save riboju, bet labai džiaugiuosirezultatais. Kaip to atsikratyti? Ypač kai suprantu savo problemą...

Psichologas: Kadangi tai jums patapo labai svarbus, galbūt svarbiausias dalykas
dabartiniame jūsų gyvenime, jūs visiškai panirote į ribojimus,
skaičiavimus ir t.t. Mintys sukasi tik apie tai, veiksmai irgi. Jūs
pripratinote save prie būtent tokios dėmesio koncentracijos, tokių minčių.
Kitaip sakant, sukūrėte sau naują įprotį. O sukurtas įprotis tam tikra
prasme pradeda gyventi savo gyvenimą, autonominį gyvenimą. Kuo ilgiau mes
turime įprotį, tuo labiau jis turi mane. Kuo ilgiau mes darome kažką, tuo
sunkiau to atsikratyti. Labai sunku kovoti su įpročiais. Geriausias
būdas tai daryti - susikurti kitą, naują įprotį. Pradėti galvoti apie
kažką, daryti poelgius apie tą kažką ir t.t. Kai atsiras nauja dėmesio
koncentracija, naujas įprotis, senasis praras savo svarbumą ir aktualumą

Turiu paauglę dukrą, kuri yra tikra maištininkė. Jau daugybę kartų jąesu pagavus meluojant. Netgi sužinojau, kad vietoj būrelių ji vaikštinėja pomiestą su draugais ir nežinia kuo užsiima. Jokie argumentai nepadeda. Nuoko bent pradėti?

Psichologas: Paprastai maištas yra kontrolės pasekmė. Kuo daugiau mes kažką
kontroliuojame, laikome , tuo labiau tas žmogus kaupia norą pabėgti,
išsprūsti. Anksčiau ar vėliau tai baigiasi maištu, žmogus meluoja,
griauna santykius, daro blogus dalykus. Ir tai ne todėl, kad jis yra
blogas ir labai nori daryti blogus dalykus, bet todėl, kad nori
nusikratyti tos slegiančios kontrolės. Suprantama, kad mes kontroliuojame
kitus, ypač savo vaikus, kad juos apsaugoti nuo blogio,
bet tai dažnai kaip tik ir pastūmėja juos į blogio pusę. Nuo ko pradėti?
Nuo vaiko asmenybės priėmimo tokios, kokia ji yra. Nuo meilės ir šilumos
demonstravimo, kas visuomet tirpdo nepasitikejimą ir maištą...

Turiu keistą baimę (o gal fobiją). Šiaip myliu vaikus, moku su jaisužsiimti, tačiau pati jų visiškai nenoriu, nors vyras ir įkalbinėja porąmetų ir manęs nesupranta dėl tokio požiūrio. Bijau to, kad vaikas atimsmano laisvę, kad visad būsiu pririšta prie jo. Gal tai praeis? Bet visiškaineįsivaizduoju savęs motina.

Psichologas: Taip, tai tikrai baimė. Baimė, kad bus blogai - pokyčių baimė, nežinomybės
baimė. Žmogus visuomet bijo nežinomybės ir pokyčių. Tai užkoduota mumyse.
Mes priprantame prie savo sukurto gyvenimo, susikuriame begalę įpročių. Ir
kuo mes labiau prisirišame prie savo dabartinio gyvenimo stiliaus ir
ritmo, tuo labiau mes bijome pokyčių. Baisu - o kas bus ?! Ir mes lyg ir
norime naujų gerų dalykų, kaip šiuo atveju vaiko, bet baimė stipresnė. Ir
tas noras lieka tik svajonėse, mintyse, bet nesirealizuoja gyvenime. Bet
kuo mes labiau bėgame nuo baimės, tuo labiau ji mus vejasi. Kuo mažiau mes
darome tai, kas mums baisu, tuo daugiau baimės mūsų gyvenime. Reiktų nustoti
bėgti nuo baimės, bet pradėti eiti į ją. Tai vadinasi rizika - sąmoningas
darymas to, kas baisu, sava valia, niekieno neverčiant. Kuo daugiau aš
sąmoningai rizikuoju, tuo esu laisvesnis nuo baimės. Rizika - tai ne
tai, kas kelia realų pavojų mūsų gyvybei ir sveikatai, o pvz.: įsileisti
kažką naujo į savo gyvenimą, padaryti tai, ko niekuomet nedariau. Svarbu
išlįsti iš savo įpročių rato ir pradėti daryti naujus poelgius
apskritai. O tada ir su vaikeliu bus lengviau...

Kodėl mano vaikinas ir vyras dairosi į kitas paneles ir moteris ?

Psichologas: Čia reiktų skirti keletą stadijų arba variantų tokio "dairymosi". Pirmasis
variantas yra "nekaltas" dairymasis. Juk grožis traukia - mus traukia
gražios gėlės, gražūs namai, gražūs miestai, gražios šalys. Ir mes
nebūtinai norime tai turėti. Mums malonu matyti tai kas glosto akį, tai
užkoduota žmoguje. Šiame variante vyrui suteikia malonumą tiesiog matyti
gražias moteris be jokių tolimesnių veiksmų. Tai būna, kada vyrą tenkina
dabartinė jo moteris, nėra didelių tarpusavio santykiu problemų.
Sekantis atvejis - kai žmogus jaučia nepasitenkinimą esama jo padėtimi,
šiuo atveju savo mergina, tarpusavio santykiais. Santykiai netenkina vyro
poreikių ir kyla pasąmoninis impulsas ieškoti kitų variantų. Sąmoningo
sprendimo nėra, vyras suvokia, kad jis yra atsakingas už santykius, bet
vis tik vidinis nepasitenkinimas verčia kreipti dėmesį į kitas moteris.
Šiuo atveju jau moteriai ir vyrui reiktu pastebėti kas jų netenkina ir
bandyti spręsti problemą, kol ji nesugriovė tarpusavio santykių.
Trečiasis variantas - kai vyras jau aiškiai suvokia, kad yra netenkinami
jo tarpusavio santykių poreikiai, jis jaučia aiškų diskomfortą. Ir tada
jau jis tiesiog ieško kitų moterų, su kuriomis galėtų kurti naujus
santykius.
Be abejo, aiškios ribos tarp šių atvejų nėra ir viską reikia vertinti
individualiai. Bet kokiu atveju, jei vyrą tenkina dabartiniai santykiai -
jie neieškos naujų. Jei viskas krypsta į blogąją pusę, reiktu pradėti
ieškoti kame yra problema, t.y. kas netenkina apiejų partneriu ir bandyti
taisyti situacija. Jei neišeina to padaryti patiems, galbūt vertėtų kreiptis
pas šeimos psichologą.

Kaip numalšinti savo skausmą krūtinėje ?

Psichologas: Čia jūs turbūt turite omenyje ne fizinį skausmą, o vadinamąjį "sielos
skausmą", kai kamuoja ilgesys, liūdesys, vienatvė. Dažniausiai būtent šie
trys mūsų jausmai ir sukelia vadinamąjį "skausmą krūtinėje". Paprastai
taip būna tada, kai žmogus yra vienišas, užsidaręs nuo kitų žmonių. Jis
nieko neįsileidžia į save ir nieko iš savęs neišleidžia. Tokiais atvejais
visuomet padeda "širdies atvėrimas" - nuoširdus pokalbis su artimu
žmogumi, išsipasakojimas apie tai, kas kamuoja viduje. Visuomet verta turėti artimų
žmonių, su kuriais galima butu atvirai pasikalbėti. Kas yra viduje
visuomet nori išeiti į išorę. Jei sau to neleisti, vidiniai išgyvenimai
pradeda "graužti" iš vidaus sukeldami "skausmą krūtinėje". Jei neturite
artimu žmonių, tada vertėtų pasipasakoti savo dienoraščiui, nepažįstamam
žmogui, galų gale psichologui. Psichologas kaip specialistas jus išklausys
ir patars kaip geriau ugdyti savyje atvirumą bei nuoširdumą.

 Ar galiu nugalėti depresiją žiemos vakarais ?

 Psichologas: Žiema gamtoje yra poilsio metas. Visi gyvūnai ir augalai ilsisi, būna
ramybėje, neužsiima aktyvia veikla. Deja, žmogus su laiku prarado kontaktą
su gamtos ritmais. Šiais laikais žiema yra aktyvios veiklos metas, visi
dirba, juda, siekia išoriniu tikslu. O tai bet kokiu atveju kertasi su
biologiniais žmogaus ritmais - mes gi tokia pat gamtos dalis, kaip ir
kiti... Ir toks neatitikimas ritmų su mūsų gyvenimo stiliumi dažnai ir
sukelia depresiją, kada mes išeikvojame visas savo jėgas aktyvumui,
vietoje to, kad pasinaudoti galimybe pailsėti, pabūti savyje, su savo
jausmais ir išgyvenimais. Kai tik mes nustojame save prievartauti,
reikalauti aktyvumo, veiklos, susitaikome su tuo, kad dabar metas pabūti
su savimi, diskomfortas po truputi praeina. Reikia sau leisti paliūdėti,
pabūti su savimi - tai yra būtina žmogui kaip lietus yra būtinas žemei.
Nereikia nugalėti savo išgyvenimu - reikia leisti jiems būti. Ir jie tada
išeina, kas būtinai priveda prie geresnės savijautos.

Ką reiškia mums panelėms ir moterims meilė ?

Psichologas: Meilė - tai šiluma, tai ugnis, kuri dega širdyje. Tai jausmas, nuo kurio
darosi gera ir mums ir tiems, kurie mus supa. Iš to jausmo kyla noras
daryti gera tiems, kuriuos mes mylime. Ir sau tame tarpe. Jei mes mylime,
šilta darosi visiems. Jei meile - tai ugnis, vadinasi reikia nepamiršti ja
rūpintis, saugoti nuo lietaus ir vėjo, kurstyti ją. Tada meile degs
karštai. Jei pamirštame ja rūpintis, meilė pamažu gęsta, lieka nuoskaudos,
susierzinimas, pagieža... Niekas nevyksta savaime, dega tai, kuo mes
rupinamės

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
+370 659 18242

Psichologas Marius Daugelavičius atsako į žurnalo "Ji" klausytojų klausimus:

Esame vedę beveik trejus metus. Nors anksčiau puikiai sutarėme, jau pusmetis, kai
nuolat baramės. Ar tai tik nebus santuokos krizė? Kaip įkrėsti partneriui proto?

Psichologas: Santuokos pradžioje dažniausiai viskas būna gerai. Tik po kurio laiko atsiranda
trintis, nesutarimų. Natūraliai gamtoje  visus traukia priešybės, todėl dažniausiai
išsirenkame labai skirtingo charakterio, temperamento partnerį. Susitikę du
skirtingi žmonės papildo vienas kitą, sukurdami pusiausvyrą ir harmoniją.
Paklausite, tai kodėl partneriai ima pyktis? Konfliktų kyla dėl to, kad kiekvienas
atsinešame iš savo šeimos elgesio ir bendravimo modelį. Jei žmogus yra ramus, tylus,
jam iš pradžių gali patikti partnerio spontaniškumas, energija, noras visur
dalyvauti ir pan. Ilgainiui, aistroms aprimus, šios partnerio savybės gali imti
erzinti. Ir tai lemia vidiniai paties žmogaus apribojimai. Jam kyla noras drausti
elgtis ar daryti tai, ko neleidžia pats sau, nes taip buvo išauklėtas, tokie jo
įsitikinimai ir pan. Barniai užsiplieskia tuomet, kai kyla noras pakeisti sutuoktinį
pagal save.  Deja, to padaryti neįmanoma ir nėra prasmės.
Kaip laisva ekonomika, taip ir santykiai nebūna be krizių. Reikėtų sunerimti  tuo
atveju, jeigu jų nekiltų. Vadinasi du žmonės kažką nutyli, neišsako, o tai reiškia,
kad problemos lieka neišspręstos. Jos kaupiasi, kol vieną dieną burbulas sprogsta ir
santykiai, žiūrėk, išyra. Arba vyras susiranda meilužę (gali būti ir priešingai).
Vienas geriausių būdų spręsti problemą – kalbėtis apie tai su partneriu. Ne
kaltinant, ne priekaištaujant, o tiesiog išsakant tai, kaip jūs jaučiatės, kas
netenkina. Toks pokalbis nesukelia priešiškumo ir sudaro sąlygas išklausyti antrą
pusę. Jeigu ėmė erzinti tam tikros partnerio savybės, pirmiausiai reikėtų pagalvoti,
kodėl jis nervina. „Pasiknaisioti“ po savo vidų ir ieškoti atsakymo, kokie mano
apribojimai trukdo suprasti mylimą žmogų. Tada natūraliai norisi  ne  keisti kitą, o
keistis pačiam. Kai abu partneriai tai supranta, krizę įveikia sustiprėję ir
santykiai įgyja naują, geresnę kokybę.


Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
+370 659 18242

Psichologas, psichologinis konsultavimas, psichologas Vilniuje, psichologas pataria, privatus psichologas, transpersonalinis psichologas, šeimos psichologas, psichologinė pagalba