Category:

Konkurencija bei pavydas - ką su jais daryti ?

6/26/2012

Neseniai atsakinėjau į vieną klausimą apie seserų pavydą bei konkurenciją. Galbūt mano pamąstymai gali kam nors padėti, todėl nutariau jais pasidalinti šiame straipsnyje.

"Laba diena. Turiu vieneriais metais vyresnę seserį. Tikrai gerai su ja sutariame, dažnai kartu leidžiame laiką. Viskas būtų puiku, tačiau mane graužia vienas dalykas - kartais jaučiu stiprų pavydą ir net pyktį savo sesei. Ji gražesnė, iš prigimties lengviau užmezganti pažintis su naujais žmonėmis, kelianti jiems simpatijas. Ašdėmesio
sulaukiu kur kas mažiau, man sunkiau rasti bendrą kalbą su nepažįstamais žmonėmis, todėl dažnai jaučiuosi lyg antrarūšė. Kaip įveiktišį jausmą? Ir svarbiausia: kaip nejausti neigiamų jausmų savo artimiausiam žmogui?"

Konkurencija bei pavydo jausmas tarp seserų – tikrai dažnas reiškinys, daugiau ar mažiau pasireiškiantis, ko gero, praktiškai visose šeimose. Juolab jei viena sesė yra ryškiai gražesnė, sėkmingesnė bei populiaresnė už kitą. Tokiu atveju pavydo bei nepilnavertiškumo jausmas yra praktiškai natūrali reakcija į situaciją. Ji yra praktiškai automatinė. Mes natūraliai jaučiamės prastesni, blogesni jeišalia mūsų yra žmonės, kurie turi kažko daugiau (grožio, sėkmės, laimės, pinigų) nei mes. Tas dažniausiai priveda prie dvejopo tipo reakcijų – agresijos arba depresijos. Jei pasirenkame agresiją – mes puolame tuos žmones, stengiamės juos pažeminti arba „aplenkti“. Tokiu būdu mes lyg ir pakeliame savo savivertę(pažeminę konkurentą arba jį pralenkę). Jei pasirenkame depresiją - „griaužiame“ save, kritikuojame, jaučiame kaltę,liūdesį, kaltiname bei niekiname save. Turbūt suprantama, kad nei vienas iš šių variantų nepriveda prie pozityvių pasekmių. Tai ką gi daryti ?

Agresijos, konkurencijos ar depresijos šaknyse yra tai, kad mes lyginame save su kitais žmonėmis, su jų pasiekimais. Atitinkamai matome, jog jie kažko turi „daugiau“ -pinigų, karjeros, grožio ir pan. Bet mes
pamirštame, jog visižmonės yra skirtingi. Ir lyginti juos yra tas pats, kaip lyginti , tarkime, automobilį su namu – kuris geresnis ? Tai labai sunku, nes jie yra visiškai skirtingi. Vienas geriau važiuoja, o kitame geriau yra gyventi.
Atitinkamai su namu yra labai sunku važiuoti, o automobilyje yra labai sunku gyventi. Jei namas pradėtų save lyginti su automobiliu, tarkime, pagal važiavimo greitį – namas garantuotai susirgtų depresija...

Mes galime nustoti save lyginti su kitais žmonėmis, šiuo atveju su savo sese, ir pradėti ieškoti savo talentų, savo
privalumų, savo nerealizuotų (ar realizuotų)sugebėjimų. Ir mes būtinai juos rasime. Nes kiekvienas jų turime, tik ne visuomet pastebime ir atskleidžiame. Ir tada mes suvokiame, kad mes nesame blogesni už kitus žmones. Kaip ir nesame geresni. Mes esame tiesiog skirtingi. Ir šiame kontekste konkurencija pasidaro tiesiog nereikalinga...

Sėkmės Jums !

Pagarbiai,
Dr. Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
http://www.psichologas.org

Comments

Priklausomybių psichologija

1/27/2012

Comments

Metai iš metų bandoma surasti priešnuodžių pažaboti norą svaigintis. Keliami klausimai, ar geriančių, rūkančių, narkotikus vartojančių tėvų vaikai turi didelį šansą sekti tėvų pėdomis? Teigiama, kad priklausomybė tėra stipresnė aistros išraiškos forma. Nagrinėjami asmens būdo bruožai, kurie turi įtakos nenugalimos traukos atsiradimui. Kaip yra iš tikrųjų? Kodėl priklausomybė tampa didžiąja gyvenimo rakštimi? Šiais klausimais pasikalbėjome su centro „Visas pasaulis“ vadovu, psichologijos mokslų daktaru Mariumi Daugelavičiumi.

- Kuo priklausomybė skiriasi nuo aistros?

- Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Priklausomybė dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, iš kaltės ar gėdos jausmo, ar net iš neapykantos sau.

Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejo, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Tai trauka, kuri apeina žmogaus sąmonę.

Na o aistra – tai žmogaus meilės kažkam išraiška – žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę – juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju – kuriančios. Aistra veda žmogų link gyvenimo, o priklausomybė – nuo gyvenimo.

- Kokie žmonės dažniausiai tampa priklausomais?

- Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti – juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Taip atsiranda narkotikai, alkoholis, rūkymas.

- Kuo panašios visos priklausomybės tarpusavyje – alkoholis, narkomanija, rūkymas?

- Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Žmogus nebegali atsisakyti savo priklausomybės net ir panorėjęs.

Mintys, norai, poelgiai – viskas krypsta link priklausomybės objekto – kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Šis dėmesio ir reikšmingumo perkėlimas link priklausomybės objekto turi vieną labai svarbų psichologinį momentą – užgožia kitas žmogaus problemas, jos tampa nebe tokios svarbios.

Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos – santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe – atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona – reikia parūkyti. Nesėkmė versle – narkotikų dozė.

Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios. Jei neišeina to pasiekti realiame gyvenime, išspręsti realias problemas – tada ieškoma alternatyvų kaip sukurti kitokį pasaulį.

- Ar polinkis priklausomybėms – paveldimas?

- Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato – ir gera, ir bloga. Jie tiki tuo, ką mato, o ne tuo kas yra jiems sakoma.

Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Arba mokyti, kad alkoholis yra blogai, jei tėvai jį be perstojo vartoja.

Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Žmogus užauga ir pasąmoninės programos pradeda veikti – atsiranda trauka tam, ką jis matė vaikystėje.

Psichologą dr. Marių Daugelavčių kalbino Rūta Mykolaitytė (Lietuvos Rytas)

Comments

Kuo jums gali padėti psichologas ?

11/15/2011

Comments

Dažnai manęs klausia – kuo gali žmogui padėti psichologas ? Juk psichologas pats turi nemažai problemų, nėra joks antžmogis ar tobula asmenybė. Ir psichologas yra pašalinis asmuo, kuris pilnai nežino besikreipiančiojo pagalbos gyvenimo. Tai kaip jis gali padėti ? Pabandykime į tai pažvelgti išsamiau:

Psichologas gali atlikti veidrodžio vaidmenį. Kodėl mes žiūrime į veidrodį ? Todėl, kad pamatytume save. Sunku pačiam be veidrodžio pamatyti kokia mano šukuosena, kaip atrodo veidas ir pan. Mes turime daug iliuzijų, įsivaizdavimų, įpročių, mąstymo šablonų, kurių tiesiog nepastebime, nes pripratome prie jų, susitapatinome. Psichologas – tai profesionalas, žmogus, kuris daug metų mokėsi ir treniravosi atspindėjimo subtilybių(meno), kad kuo tiksliau ir objektyviau padėtų žmogui pamatyti pačiam save. Psichologas,siekdamas šio tikslo, gali šiek tiek paryškinti, sustiprinti tai, koks yra žmogus, paryškinti jo mąstymo šablonus, įpročius, įsitikinimus. Tik suvokęs, koks jis yra, kokios asmenybės dalys, bruožai ir elgesio bei mąstymo šablonai kelia problemą, žmogus gali pamatyti išeitį ir rasti kelią sprendimo link.
Psichologas yra geras pašnekovas. Geras pašnekovas – tai tas, kuris išklausys be kritikos, teisimo ir kontrolės. Mūsų artimieji, draugai, šeimos nariai yra šališki žmonės. Jie linkę mus matyti savaip ,kontroliuoti, teisti bei kritikuoti. Norisi prieš juos atrodyti protingesniais, geresniais, šviesesniais, rodyti „fasadinę“ savo asmenybės pusę. Deja, bet turėti žmogų, kuris mus galėtų tiesiog išklausyti, mūsų gyvenime yra prabanga, kurią ne kiekvienas sau leidžiame. O žmoguje be fasadinės pusės visuomet yra ir „šešėlinė“ pusė, kurios nesinori ne tik kam nors rodyti, apie tai pasakoti, bet ir pačiam matyti. Bet ji yra ir nori mūsų dėmesio, ji nori būti išklausyta,igirsta ir suprasta. Psichologas, kaip geras pašnekovas, gali padėti jums prisiliesti prie šešėlinės, atstumtosios asmenybės pusės, padėti jums ją suvokti ir pamatyti patiems. O tai jau terapijos ir asmenybės pokyčių pradžia...
Psichologas gali padėti įsigilinti į problemos šaknis. Ne nustatydamas „diagnozę“, bet uždavinėdamas teisingus klausimus,nukreipiančius gilyn. Klientas, vedamas tokių klausimų, prisiliečia prie sąmonės ir pasąmonės sluoksnių, kurie buvo pamiršti, atstumti bei nesuvokti. Problemos sprendimas, neliečiant jos ištakų, panašu į žolės šienavimą – nupjauname, o ji vis atauga... Kiekviena problema, kiekvienas procesas turi savo pradžią, ištakas. Priėję prie jų mes turime galimybę integruoti tai, kas paslėpta bei pakeisti procesus pusiausvyros bei teigiamo psichinio balanso linkme.
Psichologas gali būti kaip treneris. Kiekvienas sportininkas, norėdamas pasiekti rezultatų,pasitelkia į pagalbą trenerį. Net olimpiniai čempionai turi savo trenerius. Kodėl ? Juk atrodytų- jie patys viską žino, gali sudarinėti treniruočių programas ir t.t. Bet visgi jie turi trenerį.. Jis reikalingas tam, kad palaikytų, motyvuotų, suteiktų impulsą reikiamu momentu. Yra tokia patarlė : „vienas lauke ne karys“. Mano manymu, ji yra giliai teisinga. Žmogaus psichika yra sudaryta taip, kad turime tendenciją linkti į tai, tai kas sena, įprasta, „saugu“. Todėl bet kokie nauji pokyčiai susiduria su vidiniu įsisenėjusių psichinių struktūrų pasipriešinimu ir motyvacija pamažu silpsta. O psichologas – tai žmogus, kuris jus gali palaikyti tokią sunkią minutę bei suteikti impulsą ta linkme, kuria jūs norite keistis !

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Comments

Konkurencija bei pavydas - ką su jais daryti ?

Priklausomybių psichologija

Kuo jums gali padėti psichologas ?

Author

Archives

Categories