Kartais visi save pagauname ko nors bijant, nenorint daryti, sąmoningai ar ne vengiant tam tikrų veiklų, dalykų. Galbūt sau to tiksliai neįvardijame ir nepripažįstame, tačiau mus sustabdo būtent mūsų baimės ir fobijos. Kaip jas atskirti? Kodėl jos mums trukdo ir kaip jų atsikratyti, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu Mariumi Daugelavičiumi.
Baimės ir fobijos – kuo jos skiriasi?
Psichologas: Ta riba tarp baimės ir fobijos yra labiau filosofinė, tačiau grubiai tariant, baimė yra apsauginė žmogaus reakcija, savisaugos instinktas. Baimė saugo žmogų nuo įvairiausių pavojų gyvybei, sveikatai ir panašiai. Baimė iš principo ir yra išankstinis nusistatymas, tik ne prote, o jausmuose. O fobija – tokia baimė, kai žmogus kaip ir protu suvokia, kad pavojus realiai nedidelis arba jo visai nėra, bet baimė vis tiek yra. Fobiška baimė peržiangia sveiko proto ribas.
Tai kaip žinoti, kada dar normalu bijoti, o kada mūsų baimė jau perdėta, linkusi į fobija?
Psichologas: Yra normalu bijoti vaikščioti 9 aukšto balkono turėklais, tačiau bijoti pažiūrėti pro langą arba net užlipti į 9 aukštą, užkilti liftu – jau fobija. Jeigu žmogus bijo agresyvaus šuns, kuris jį puola, tai normali baimė, savisauga. Tačiau jei bijoma mažo pririšto šunelio ir jį gąsdina pats vaizdas – tuomet tai bus fobija.
Tačiau galima bijoti daug paprastesnių dalykų, kad ir viešo kalbėjimo.
Psichologas: Viešo kalbėjimo baimė, jei tai yra atsakingas momentas, nuo kurio gali priklausyti tolimesnė karjera, yra normali. O jei vestuvėse baisu pasakyti tostą, tai jau arčiau fobijos, nes pastaruoju atveju juk nieko blogo nutikti negali. Galima sakyti, kad neretai fobija yra tiesiog nepagrįsta baimė.
Kokios yra didžiausios žmonių baimės ir fobijos?
Psichologas: Fobijos kiekvienam žmogui labai skirtingos ir atsiradę dėl skirtingų priežasčių. Tačiau galima išskirti tris didžiausias žmogaus baimės kryptis. Tai yra nežinomybės, nesėkėmės arba klaidos baimė ir sėkmės baimė. Pastaroji gana paradoksali.
Nežinomybės baimė. Žmogus bijo to, ko nepažįsta ir nežino. Metaforiškai kalbant, tai gali būti tamsos baimė. Nes nematau, nežinau, kas ten yra, o tai reiškia, kad potencialiai gali būti kas nors blogo. Ir dėl visa ko geriau reikia to saugotis.
Nesėkmės arba klaidos baimė. Žmogus bijo ką nors daryti vien dėl to, kad gali nepavykti. Bijoma suklysti. Tarkime, žmogus nori išmokti čiuožti, bet bijo stoti ant pačiūžų, nes yra išankstinis nusistatymas, kad nukris, nepasiseks. Kuo labiau žmogus bijo padaryti klaidą, yra išauklėtas visuomet daryti tik tai, ką reikia ir tik gerai, baimė jį stabdo ir auga. Jeigu jam buvo įskiepyta, kad klysti negalima, rizikuoti nesaugu, toks auklėjimas susiveda į tai, kad žmogus pradeda bijoti labai daugelio dalykų: padaryti klaidą, svetimų žmonių, eksperimentuoti ir t.t. Taip užauga perfekcionistai. Kuo žmogaus klaidos buvo labiau smerkiamos vaikystėje, tuo labiau jis bijo suklysti suaugęs.
Sėkmės baimė. Ši baimė gali būti apibūdinama posakiu „neturėk daugiau už kitus, būk toks, kaip visi“. Jei žmogui pasiseks, jis išsiskirs iš minios, bus kitoks. O į tokius žmonės ne visada žiūri teigiamai. Ir tuomet jungiasi stabdžiai, kad nebūtum geresnis už kitus ir puiki karjera tau nereikalinga. Ir baimė žmogų palieka tokioje teritorijoje, kai jis yra nei geresnis už kitus, nei blogesnis.
Kas lemia baimių atsiradimą žmogaus sąmonėje?
Psichologas: Baimių atsiradimas yra susijęs su mūsų pasąmone, o ne su protu. Tai sunkiai protu valdomas procesas. Baimės ir fobijos atsiranda dvejais keliais. Pirmuoju - per mūsų patirtį, kuri tarkime, buvo nesėkminga. Tarkima, vaikas kišo pirštus į ugnį, nusidegino ir taip įgijo patirtį, kad ugnies reikia bijoti. Antrasis kelias – auklėjimas. Kai tėvai nuo mažens gąsdina, kad neitum į mišką, nes ateis vilkas arba baubas išsineš. Nedaryk to, nes bus blogai, nedaryk ano ir t.t. Kaip ir patirties nėra, bet yra auklėjimas. Žmogui įskiepytos baimės, nes augdamas jis juk tikėjo tuo, ką jam sako autoritetai – tėvai.
Kalbant apie tėvų skiepijamas baimes, kodėl ne visi žmonės užauga ko nors bijodami?
Psichologas: Todėl, kad vienų patirtis yra vienokia, o kitų – kitokia. Skirtingi tėvai, skirtingas auklėjimas. Daug kas priklauso nuo to, kiek vaikas jau yra prikaupęs baimių – daug ar mažai. Vieni vaikai yra daugiau pratę klausyti tėvų, o kiti maištauti ir patikrinti ar gąsdinimai pasitvirtins. Vaikas, kuris labiau linkęs galvoti savo galva, turi daugiau charizmos, tikėtina turės mažiau baimių nei paklusnusis vykdytojas. Pastarasis greičiausiai ir bijos žengti žingsnį į kairę ar dešinę, ypač tuomet, kai nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis konkrečiose gyvenimo situacijose. Mes visi turime savo komforto zonos ribas, tačiau jos pas kiekvieną žmogų skirtingos. Klausimas, ar žmogus ir sėdi tik savo komforto zonoje, ar tas ribas kažkaip peržengia; klauso savo baimių, kurios jį riboja ir liepia niekad nerizikuoti, nedaryti to, kas nežinoma, dar neišku, ar renkasi riziką. O rizika reikškia tai, kad žmogus net ir suvokdamas savo baimę vis tiek imasi veiksmų ir daro būtent tai, ko bijo. Tačiau svarbu, kad baimes žmogus perženginėtų ir įveiktų savo noru, o ne ko nors verčiamas. Jei žmogus įpranta peržengti savo ribas, baimė po truputį traukiasi.
Kada baimė virsta fobija?
Psichologas: Visi žmonės bijo, tik ne vienodų dalykų ir nevienodai stipriai. Gal tiklsiausia sakyti, kad problema ir fobija jau yra tada, kai baimė pradeda žmogui trukdyti. Baimės mus riboja ir trukdo. Kaip minėjau, kiekvienas žmogus turi savo komforto zoną, kurioje jaučiasi gerai ir patogiai, maloniai. Toje zonoje jis viską supranta, išmano ir moka. Ties kažkur ta komforto zona baigiasi ir prasideda teritorija, kuri mus svetima, nežinoma, ten ko nors nemokame ar kas nors jau yra nepasisekę. Ir tuomet atsiranda apsauga, kurią vadiname baime. Baimės į fobijas transformuojasi su laiku ir neigiama patirtimi. Kuo žmogus prikaupia daugiau neigiamos patirties, nesėkmių, tuo daugiau baimių ir fobijų išsiaugina savyje. Taip yra dėl to, kad jis kaupdamas patirtį mokosi, ko reikia nedaryti, o ne ką reikia daryti. Tokiu atveju komforto zona mažėja ir tai, kas seniau buvo pakankamai komfortiška, tampa nekomfortiška. Kuo mažiau žmogus rizikuoja, tuo labiau jis bėga nuo savo baimių. O baimė yra lyg šuo, vejasi ir skaudžiausiai kanda tuomet, kai nuo jų bėgame.
Kaip įveikti baimes ir ar įmanoma įveikti fobijas?
Psichologas: Įmanoma įveikti tiek baimes, tiek fobijas. Baimė juk nuo fobijos labiausiai skiriasi savo intensyvumu. Vienas iš metodų įveikti savo baimes, reikia pradėti nuo pažinties su savo baimėmis. Kartais žmonės net nemoka įvardyti, ko bijo ir kad bijo apskritai. Jie sako, kad tam tikrų veiklų daryti nemėgsta, jiems tiesiog nepatinka. Taigi, kai susiduriama su baime, reikia sau pačiam atsakyti į klausimą, kokia tai baimė, kodėl mes bijome, kas nutiks. Ir tuomet jau mažais žingsneliais galima pradėti rizikuoti, iįbandyti ką nors, ko bijome, plečiant savo komforto ribas. Tačiau čia kalbame apie tokius kasdienius dalykus, kaip viešas kalbėjimas, pokalbiai dėl darbo ir panašiai, apie tai, kas niekaip nekenkia žmogaus gyvybei. O kovoje su didesnėmis baimėmis ir fobijomis derėtų kreiptis į specialistus, nes terapijos, gydymai, įveikimo procesai yra pritaikomi kiekvienam žmogui asmeniškai, pagal jo galimybes.
Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė
Baimės ir fobijos – kuo jos skiriasi?
Psichologas: Ta riba tarp baimės ir fobijos yra labiau filosofinė, tačiau grubiai tariant, baimė yra apsauginė žmogaus reakcija, savisaugos instinktas. Baimė saugo žmogų nuo įvairiausių pavojų gyvybei, sveikatai ir panašiai. Baimė iš principo ir yra išankstinis nusistatymas, tik ne prote, o jausmuose. O fobija – tokia baimė, kai žmogus kaip ir protu suvokia, kad pavojus realiai nedidelis arba jo visai nėra, bet baimė vis tiek yra. Fobiška baimė peržiangia sveiko proto ribas.
Tai kaip žinoti, kada dar normalu bijoti, o kada mūsų baimė jau perdėta, linkusi į fobija?
Psichologas: Yra normalu bijoti vaikščioti 9 aukšto balkono turėklais, tačiau bijoti pažiūrėti pro langą arba net užlipti į 9 aukštą, užkilti liftu – jau fobija. Jeigu žmogus bijo agresyvaus šuns, kuris jį puola, tai normali baimė, savisauga. Tačiau jei bijoma mažo pririšto šunelio ir jį gąsdina pats vaizdas – tuomet tai bus fobija.
Tačiau galima bijoti daug paprastesnių dalykų, kad ir viešo kalbėjimo.
Psichologas: Viešo kalbėjimo baimė, jei tai yra atsakingas momentas, nuo kurio gali priklausyti tolimesnė karjera, yra normali. O jei vestuvėse baisu pasakyti tostą, tai jau arčiau fobijos, nes pastaruoju atveju juk nieko blogo nutikti negali. Galima sakyti, kad neretai fobija yra tiesiog nepagrįsta baimė.
Kokios yra didžiausios žmonių baimės ir fobijos?
Psichologas: Fobijos kiekvienam žmogui labai skirtingos ir atsiradę dėl skirtingų priežasčių. Tačiau galima išskirti tris didžiausias žmogaus baimės kryptis. Tai yra nežinomybės, nesėkėmės arba klaidos baimė ir sėkmės baimė. Pastaroji gana paradoksali.
Nežinomybės baimė. Žmogus bijo to, ko nepažįsta ir nežino. Metaforiškai kalbant, tai gali būti tamsos baimė. Nes nematau, nežinau, kas ten yra, o tai reiškia, kad potencialiai gali būti kas nors blogo. Ir dėl visa ko geriau reikia to saugotis.
Nesėkmės arba klaidos baimė. Žmogus bijo ką nors daryti vien dėl to, kad gali nepavykti. Bijoma suklysti. Tarkime, žmogus nori išmokti čiuožti, bet bijo stoti ant pačiūžų, nes yra išankstinis nusistatymas, kad nukris, nepasiseks. Kuo labiau žmogus bijo padaryti klaidą, yra išauklėtas visuomet daryti tik tai, ką reikia ir tik gerai, baimė jį stabdo ir auga. Jeigu jam buvo įskiepyta, kad klysti negalima, rizikuoti nesaugu, toks auklėjimas susiveda į tai, kad žmogus pradeda bijoti labai daugelio dalykų: padaryti klaidą, svetimų žmonių, eksperimentuoti ir t.t. Taip užauga perfekcionistai. Kuo žmogaus klaidos buvo labiau smerkiamos vaikystėje, tuo labiau jis bijo suklysti suaugęs.
Sėkmės baimė. Ši baimė gali būti apibūdinama posakiu „neturėk daugiau už kitus, būk toks, kaip visi“. Jei žmogui pasiseks, jis išsiskirs iš minios, bus kitoks. O į tokius žmonės ne visada žiūri teigiamai. Ir tuomet jungiasi stabdžiai, kad nebūtum geresnis už kitus ir puiki karjera tau nereikalinga. Ir baimė žmogų palieka tokioje teritorijoje, kai jis yra nei geresnis už kitus, nei blogesnis.
Kas lemia baimių atsiradimą žmogaus sąmonėje?
Psichologas: Baimių atsiradimas yra susijęs su mūsų pasąmone, o ne su protu. Tai sunkiai protu valdomas procesas. Baimės ir fobijos atsiranda dvejais keliais. Pirmuoju - per mūsų patirtį, kuri tarkime, buvo nesėkminga. Tarkima, vaikas kišo pirštus į ugnį, nusidegino ir taip įgijo patirtį, kad ugnies reikia bijoti. Antrasis kelias – auklėjimas. Kai tėvai nuo mažens gąsdina, kad neitum į mišką, nes ateis vilkas arba baubas išsineš. Nedaryk to, nes bus blogai, nedaryk ano ir t.t. Kaip ir patirties nėra, bet yra auklėjimas. Žmogui įskiepytos baimės, nes augdamas jis juk tikėjo tuo, ką jam sako autoritetai – tėvai.
Kalbant apie tėvų skiepijamas baimes, kodėl ne visi žmonės užauga ko nors bijodami?
Psichologas: Todėl, kad vienų patirtis yra vienokia, o kitų – kitokia. Skirtingi tėvai, skirtingas auklėjimas. Daug kas priklauso nuo to, kiek vaikas jau yra prikaupęs baimių – daug ar mažai. Vieni vaikai yra daugiau pratę klausyti tėvų, o kiti maištauti ir patikrinti ar gąsdinimai pasitvirtins. Vaikas, kuris labiau linkęs galvoti savo galva, turi daugiau charizmos, tikėtina turės mažiau baimių nei paklusnusis vykdytojas. Pastarasis greičiausiai ir bijos žengti žingsnį į kairę ar dešinę, ypač tuomet, kai nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis konkrečiose gyvenimo situacijose. Mes visi turime savo komforto zonos ribas, tačiau jos pas kiekvieną žmogų skirtingos. Klausimas, ar žmogus ir sėdi tik savo komforto zonoje, ar tas ribas kažkaip peržengia; klauso savo baimių, kurios jį riboja ir liepia niekad nerizikuoti, nedaryti to, kas nežinoma, dar neišku, ar renkasi riziką. O rizika reikškia tai, kad žmogus net ir suvokdamas savo baimę vis tiek imasi veiksmų ir daro būtent tai, ko bijo. Tačiau svarbu, kad baimes žmogus perženginėtų ir įveiktų savo noru, o ne ko nors verčiamas. Jei žmogus įpranta peržengti savo ribas, baimė po truputį traukiasi.
Kada baimė virsta fobija?
Psichologas: Visi žmonės bijo, tik ne vienodų dalykų ir nevienodai stipriai. Gal tiklsiausia sakyti, kad problema ir fobija jau yra tada, kai baimė pradeda žmogui trukdyti. Baimės mus riboja ir trukdo. Kaip minėjau, kiekvienas žmogus turi savo komforto zoną, kurioje jaučiasi gerai ir patogiai, maloniai. Toje zonoje jis viską supranta, išmano ir moka. Ties kažkur ta komforto zona baigiasi ir prasideda teritorija, kuri mus svetima, nežinoma, ten ko nors nemokame ar kas nors jau yra nepasisekę. Ir tuomet atsiranda apsauga, kurią vadiname baime. Baimės į fobijas transformuojasi su laiku ir neigiama patirtimi. Kuo žmogus prikaupia daugiau neigiamos patirties, nesėkmių, tuo daugiau baimių ir fobijų išsiaugina savyje. Taip yra dėl to, kad jis kaupdamas patirtį mokosi, ko reikia nedaryti, o ne ką reikia daryti. Tokiu atveju komforto zona mažėja ir tai, kas seniau buvo pakankamai komfortiška, tampa nekomfortiška. Kuo mažiau žmogus rizikuoja, tuo labiau jis bėga nuo savo baimių. O baimė yra lyg šuo, vejasi ir skaudžiausiai kanda tuomet, kai nuo jų bėgame.
Kaip įveikti baimes ir ar įmanoma įveikti fobijas?
Psichologas: Įmanoma įveikti tiek baimes, tiek fobijas. Baimė juk nuo fobijos labiausiai skiriasi savo intensyvumu. Vienas iš metodų įveikti savo baimes, reikia pradėti nuo pažinties su savo baimėmis. Kartais žmonės net nemoka įvardyti, ko bijo ir kad bijo apskritai. Jie sako, kad tam tikrų veiklų daryti nemėgsta, jiems tiesiog nepatinka. Taigi, kai susiduriama su baime, reikia sau pačiam atsakyti į klausimą, kokia tai baimė, kodėl mes bijome, kas nutiks. Ir tuomet jau mažais žingsneliais galima pradėti rizikuoti, iįbandyti ką nors, ko bijome, plečiant savo komforto ribas. Tačiau čia kalbame apie tokius kasdienius dalykus, kaip viešas kalbėjimas, pokalbiai dėl darbo ir panašiai, apie tai, kas niekaip nekenkia žmogaus gyvybei. O kovoje su didesnėmis baimėmis ir fobijomis derėtų kreiptis į specialistus, nes terapijos, gydymai, įveikimo procesai yra pritaikomi kiekvienam žmogui asmeniškai, pagal jo galimybes.
Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė
RSS Feed