Interviu: psichologas dr. Marius Daugelavičius – apie kalėdinę karštligę, vienišumo jausmą ir santykius
„Kalėdos – puikus metas susitaikyti“
„Visi norime vieno: būti mylimi, suprasti, saugūs. Be gerų santykių su aplinkiniais tai neįmanoma. Kažkas visada turi žengti pirmą žingsnį susitaikymo link, nes širdyje laikomos nuoskaudos ir pyktis problemų neišsprendžia. O šventės – geriausias laikas liautis galandus peilius...“, – sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.
Dovanų pirkimas, skubėjimas, papildomi rūpesčiai daugeliui sukelia psichologinę įtampą. Ką manote apie kalėdinės karštligės sindromą?
Psichologas: Kalėdinę karštligę, kuri būdinga visame pasaulyje, pavadinčiau masine psichoze. Žmonės dėl dovanų, interjero puošybos visai pameta galvas, sureikšmina smulkmenas, dovanas ir galiausiai pamiršta esminį dalyką – kam skirta šventė. Ar dėl dovanos, kad ją kažkam įteiktum, ar dėl galimybės pabendrauti, parodyti dėmesį, pasakyti gerą žodį.
Dovanos nėra blogai, kaip ir nėra blogai stengtis sukurti jaukią šventinę atmosferą. Problema ta, kad daugelis žmonių pernelyg tai sureikšminama ir dėl to patys patiria psichologinę įtampą. Žinoma, sunku atsispirti tai dovanų pirkimo manijai, kai šis kultas labai stiprus. Čia labai pasistengia ir prekybininkai, kurie suinteresuoti dirbtinai kurstyti kalėdinę karštligę. Reklamos srityje dirba labai profesionalūs žmonės, kurie puikiai išmano, kaip įtaigiai tai padaryti. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, kiek jis tai manijai pasiduoda.
Artėjančios šventės, džiaugsmingas šurmulys vienišiems žmonėms sukelia dar didesnį vienatvės pojūtį. Taip galima susirgti ir depresija?..
Psichologas: Daugelis vienišų žmonių prieš įvairias didžiąsias šventes išties patiria dar didesnį vienatvės išbandymą. Jie mato, kaip kiti džiaugsmingai laukia ir ruošiasi šventėms, perka dovanas, puošia namus. Bendravimas yra labai svarbu kiekvienam. Kai šis ar kitas poreikis nepatenkinami, apninka niūrios mintys, gali kilti net rimtų psichologinių problemų. Taip jau nutinka, kad kai kuriems žmonėms sudėtinga dėliotis asmeninį gyvenimą ir jie praranda gyvenimo džiaugsmą, atsitveria nuo pasaulio didžiule siena.
Ką patartumėte tokiems žmonėms?
Psichologas: Pirmiausia – paklausti savęs, ką daryti, kad nebūčiau vienas. Paieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Dažniausiai vieniši žmonės nesugeba arba nenori peržengti vidinio barjero – pamiršti nuoskaudų, pykčio, kurie priveda prie vienatvės. Juk ne Sacharos dykumoje gyvename, tarp žmonių. Ir jei esi atviras pasauliui, visada atsiras šalia draugas, artimas žmogus, su kuriuo galėsi bent pasikalbėti. Kalėdos kaip tik geras metas įveikti tą nematomą sieną ir susitaikyti su vaikais, giminėmis ar draugais. Veiksmingos pačios elementariausios priemonės, pavyzdžiui, nuvažiuoti į svečius arba bent jau paskambinti ir pasveikinti su šventėmis. Kažkas pirmas turi žengti žingsnį. O jeigu abi konfliktuojančios pusės ambicingai lauks, kuris tai padarys pirmas, gali to niekada ir nesulaukti. Va taip daugelis save ir pasmerkia kankinančiai vienatvei.
Šiais laikai, kai visi išsibarstę, daugelis emigravę, labai užimti, ne visada turi galimybę ar norą visiems susėsti prie Kūčių stalo. Vyresnės kartos žmonės tai priima labai asmeniškai, pyksta, įsižeidžia...
Psichologas: Nėra gerai, kai šventės paverčiamos dogma, kad būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Juk šventės – ne prievolė ir ne pareiga. Jeigu kas nors iš artimųjų negali arba nenori atvažiuoti, neprotinga pykti, priekaištauti. Problema yra tada, kai artimieji niekada neranda galimybės aplankyti. Kartais, ypač vyresnės kartos žmonės, labai pasiduoda aplinkos spaudimui ir sureikšmina, ką pasakys kiti. Visi švenčia, o mūsų vaikai neatvažiuos. Nors šventės yra proga susiburti draugėn, juk ne visada ir ne visiems tai pavyksta. Ir pykti nėra dėl ko.
Būna, kad marti nesutaria su anyta ir vaikai nenori atvažiuoti, vengia bendrauti. Kaip protingiausia elgtis tokiu atveju?
psichologas: Santykius palyginčiau su židiniu – nemesi malkų, nedegs ugnis. Santykius reikia puoselėti. Ne išeitis važiuoti pas blogą anytą ir sėdėti sukandus dantis. Bet blogi santykiai – problema visiems, nes kenkia gyvenimo kokybei, normaliam bendravimui. Sūnus gal ir norėtų dažniau aplankyti mamą, bet ir žmonos nenori skaudinti. Ryšys silpnėja, santykiai vėsta. Ką daryti? Problemas tiesiog reikia spręsti. Jei kiauras stogas varva, pats jis nesusitaisys, netgi gali imti dar smarkiau lašėti. Kartais stogą sutaisyti lengviau nei santykius. Bet visur reikia įdėti pastangų, jei nori jaustis komfortiškai. Tokiu atveju labai veiksmingas vaistas – atviras nuoširdus pokalbis. Neišsiaiškinus nesutarimų priežasties ir jos nepašalinus, gerų santykių tikėtis neįmanoma. Ir problemos tik kaupsis bei didės. Jei patiems nepavyksta to padaryti, arba to nori tik viena pusė, pravartu kreiptis į psichologą, kuris duos vertingų patarimų, kaip sušildyti santykius.
Ar teisingas posakis „duok kvailiui kelią“?
Psichologas: Nors tam tikrais atvejais tai ir padeda, šio posakio nepavadinčiau teisingu. Jeigu žmogus jaučiasi pranašesnis visa galva už kitą, žiūri iš aukšto, nutyli, nepasako tai, ką galvoja, ilgainiui viduje kaupiasi nepasitenkinimas, neigiamos emocijos, nes tai lieka neaptarta, neišsiaiškinta. Tad dažniausiai protingas elgesys „patylėti“ atsigręžia prieš patį žmogų. Užgniaužti jausmai, kai jų neišliejame, neišsakome, vieną dieną gali sprogti kaip „Molotovo kokteilis“. Tad manyčiau, kad protingiau būtų ne duoti kvailiui kelią, ne ignoruoti problemos, o ją spręsti.
Ne vienai šeimai tas šventinis šurmulys, net stalo serviravimas ir maisto ruošimas baigiasi konfliktais. Ar yra greitas receptas, kaip suvaldyti pykčio protrūkį ?
Psichologas: Greiti metodai būna trumpalaikiai. Tai palyginčiau su greitu maistu – pavalgei, užkišai skrandį, o po pusvalandžio vėl norisi. Tačiau tam tikrose situacijose tie greitieji receptai suveikia. Vienas jų – tris kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Tai padeda nuleisti garą ir atslūgus agresijai konstruktyviai pakalbėti, neįžeidinėjant, nesipykstant. Tad kai jaučiate, kad norisi negražiai išvadinti mylimąjį, kad šis neperspėjęs pakvietė jums nepažįstamų žmonių į šeimos šventę ar sudaužė jums brangų puodelį, nueikite į vonią, pakvėpuokite ir tada praeis noras piktžodžiauti. Juk žodis – ne žvirblis. Tada pakalbėsite konstruktyviai.
Nors kas sakė, kad pyktis ar agresija yra blogis? Tai – prigimtiniai jausmai, kurie slopinami niekur nedingsta ir galiausiai pratrūksta kaip pūlinys. Būtent tie, kurie niekada neparodo pykčio, ir griebiasi peilio ar smurto. Statistika rodo, kad žiaurius nusikaltimus padaro visų apibūdinami ramūs, nekonfliktingi žmonės. Taip apibūdinamas buvo ir Norvegijoje masines žudynes sukėlęs žudikas maniakas.
Vadinasi, namai be dūmų – negerai?..
Psichologas: Kur kas blogiau, kai sutuoktiniai nekonfliktuoja, nes tai skatina neištikimybę arba santykių subyrėjimą. Tą galiu pasakyti remdamasis ilga darbo praktika. Jei žmonės nesikalba, vadinasi, ignoruoja kylančias problemas ir jos lieka neišspręstos. Konstruktyvus konfliktas, kurio metu žmonės išsako savo emocijas, tai, kas jų netenkina, tik sustiprina santykius. Tose šeimose, kuriose ilgą laiką viskas atrodo lyg ir gerai, staiga vienas iš partnerių, žiūrėk, susiranda meilužę ar meilužį, arba pareiškia, kad viskas užkniso ir nori skirtis.
Sakoma, meilė trunka trejus metus. O ką manote jūs?
Psichologas: Daugelis pernelyg daug prisiskaito trafaretinių teiginių apie santuokos krizes ir laukia. Na, va, išgyvenome, metus, trejus, dabar kaip nors pratempti iki septynerių metų krizės. Gal ji aplenks. Toks požiūris labai siauras. Reikia ne pragyventus drauge metus skaičiuoti, nes problema paprastai prasideda gerokai anksčiau ir nepastebimai. Kai, tarkim, vyrais susikrauna daiktus ir išeina pas kitą moterį, tai – neišspręstos problemos pasekmė. Tad poroms siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti į santykius, juos puoselėti ištisai, o ne pulti rūpintis tada, kai šaukštai po pietų. Jeigu, tarkim, vyras darboholikas, jį ilgainiui gali imti erzinti žmonos sugebėjimas nieko neveikti. Ji nori pramogų, o jam atrodo tai tik tuščias laiko švaistymas. Tada sutuoktiniai ima keisti vienas kitą ir ima bręsti konfliktas.
O keisti vienas kito nereikėtų?
Psichologas: Šiuo atveju patarčiau prisiminti auksinę taisyklę, dėsnį – dažnai mus nervina tos partnerio savybės, tie įpročiai, kuriuos mes irgi turime, bet neigiame, su kuriais kovojame. Be to, keisti kitą beprasmiška. Pirmiausia todėl, kad tai labai sunku, antra – tai yra etikos dalykas. Kiekvienas žmogus turi teisę būti toks, koks jis nori būti. Net jei jis neteisus. Pastebėkite, kad antrą pusę paprastai renkamės instinktyviai. Ir dažniausiai toks sprendimas būna teisingas, nes gamtoje galioja fizikos dėsnis, kad priešybės traukia viena kitą. Ir tai gerai, nes sukuria atsvarą. Pasyvus, tylus žmogus paprastai renkasi šnekesnį, energingesnį partnerį. Taip išsaugoma pusiausvyra, be kurios gamtoje nebūtų harmonijos ir darnos. O mes esame tos gamtos dalis. Deja, po kurio, būna, vienam iš partnerių ima nepatikti tos anksčiau jį žavėjusios savybės ir jis ima „perauklinėti“ mylimąjį pagal save. Taip elgiamės vedami egoizmo: „Kaip jis drįsta elgtis kitaip nei aš“. Bet praktika rodo, kad geriau sutaria priešybės. Du vienodo charakterio, temperamento žmones palyginčiau su raktais be spynos. O kam reikalingi raktai, jeigu nėra ką rakinti...
Tekstas L. Grinekvičienės, nuotraukos E. Paukštės
„Kalėdos – puikus metas susitaikyti“
„Visi norime vieno: būti mylimi, suprasti, saugūs. Be gerų santykių su aplinkiniais tai neįmanoma. Kažkas visada turi žengti pirmą žingsnį susitaikymo link, nes širdyje laikomos nuoskaudos ir pyktis problemų neišsprendžia. O šventės – geriausias laikas liautis galandus peilius...“, – sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.
Dovanų pirkimas, skubėjimas, papildomi rūpesčiai daugeliui sukelia psichologinę įtampą. Ką manote apie kalėdinės karštligės sindromą?
Psichologas: Kalėdinę karštligę, kuri būdinga visame pasaulyje, pavadinčiau masine psichoze. Žmonės dėl dovanų, interjero puošybos visai pameta galvas, sureikšmina smulkmenas, dovanas ir galiausiai pamiršta esminį dalyką – kam skirta šventė. Ar dėl dovanos, kad ją kažkam įteiktum, ar dėl galimybės pabendrauti, parodyti dėmesį, pasakyti gerą žodį.
Dovanos nėra blogai, kaip ir nėra blogai stengtis sukurti jaukią šventinę atmosferą. Problema ta, kad daugelis žmonių pernelyg tai sureikšminama ir dėl to patys patiria psichologinę įtampą. Žinoma, sunku atsispirti tai dovanų pirkimo manijai, kai šis kultas labai stiprus. Čia labai pasistengia ir prekybininkai, kurie suinteresuoti dirbtinai kurstyti kalėdinę karštligę. Reklamos srityje dirba labai profesionalūs žmonės, kurie puikiai išmano, kaip įtaigiai tai padaryti. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, kiek jis tai manijai pasiduoda.
Artėjančios šventės, džiaugsmingas šurmulys vienišiems žmonėms sukelia dar didesnį vienatvės pojūtį. Taip galima susirgti ir depresija?..
Psichologas: Daugelis vienišų žmonių prieš įvairias didžiąsias šventes išties patiria dar didesnį vienatvės išbandymą. Jie mato, kaip kiti džiaugsmingai laukia ir ruošiasi šventėms, perka dovanas, puošia namus. Bendravimas yra labai svarbu kiekvienam. Kai šis ar kitas poreikis nepatenkinami, apninka niūrios mintys, gali kilti net rimtų psichologinių problemų. Taip jau nutinka, kad kai kuriems žmonėms sudėtinga dėliotis asmeninį gyvenimą ir jie praranda gyvenimo džiaugsmą, atsitveria nuo pasaulio didžiule siena.
Ką patartumėte tokiems žmonėms?
Psichologas: Pirmiausia – paklausti savęs, ką daryti, kad nebūčiau vienas. Paieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Dažniausiai vieniši žmonės nesugeba arba nenori peržengti vidinio barjero – pamiršti nuoskaudų, pykčio, kurie priveda prie vienatvės. Juk ne Sacharos dykumoje gyvename, tarp žmonių. Ir jei esi atviras pasauliui, visada atsiras šalia draugas, artimas žmogus, su kuriuo galėsi bent pasikalbėti. Kalėdos kaip tik geras metas įveikti tą nematomą sieną ir susitaikyti su vaikais, giminėmis ar draugais. Veiksmingos pačios elementariausios priemonės, pavyzdžiui, nuvažiuoti į svečius arba bent jau paskambinti ir pasveikinti su šventėmis. Kažkas pirmas turi žengti žingsnį. O jeigu abi konfliktuojančios pusės ambicingai lauks, kuris tai padarys pirmas, gali to niekada ir nesulaukti. Va taip daugelis save ir pasmerkia kankinančiai vienatvei.
Šiais laikai, kai visi išsibarstę, daugelis emigravę, labai užimti, ne visada turi galimybę ar norą visiems susėsti prie Kūčių stalo. Vyresnės kartos žmonės tai priima labai asmeniškai, pyksta, įsižeidžia...
Psichologas: Nėra gerai, kai šventės paverčiamos dogma, kad būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Juk šventės – ne prievolė ir ne pareiga. Jeigu kas nors iš artimųjų negali arba nenori atvažiuoti, neprotinga pykti, priekaištauti. Problema yra tada, kai artimieji niekada neranda galimybės aplankyti. Kartais, ypač vyresnės kartos žmonės, labai pasiduoda aplinkos spaudimui ir sureikšmina, ką pasakys kiti. Visi švenčia, o mūsų vaikai neatvažiuos. Nors šventės yra proga susiburti draugėn, juk ne visada ir ne visiems tai pavyksta. Ir pykti nėra dėl ko.
Būna, kad marti nesutaria su anyta ir vaikai nenori atvažiuoti, vengia bendrauti. Kaip protingiausia elgtis tokiu atveju?
psichologas: Santykius palyginčiau su židiniu – nemesi malkų, nedegs ugnis. Santykius reikia puoselėti. Ne išeitis važiuoti pas blogą anytą ir sėdėti sukandus dantis. Bet blogi santykiai – problema visiems, nes kenkia gyvenimo kokybei, normaliam bendravimui. Sūnus gal ir norėtų dažniau aplankyti mamą, bet ir žmonos nenori skaudinti. Ryšys silpnėja, santykiai vėsta. Ką daryti? Problemas tiesiog reikia spręsti. Jei kiauras stogas varva, pats jis nesusitaisys, netgi gali imti dar smarkiau lašėti. Kartais stogą sutaisyti lengviau nei santykius. Bet visur reikia įdėti pastangų, jei nori jaustis komfortiškai. Tokiu atveju labai veiksmingas vaistas – atviras nuoširdus pokalbis. Neišsiaiškinus nesutarimų priežasties ir jos nepašalinus, gerų santykių tikėtis neįmanoma. Ir problemos tik kaupsis bei didės. Jei patiems nepavyksta to padaryti, arba to nori tik viena pusė, pravartu kreiptis į psichologą, kuris duos vertingų patarimų, kaip sušildyti santykius.
Ar teisingas posakis „duok kvailiui kelią“?
Psichologas: Nors tam tikrais atvejais tai ir padeda, šio posakio nepavadinčiau teisingu. Jeigu žmogus jaučiasi pranašesnis visa galva už kitą, žiūri iš aukšto, nutyli, nepasako tai, ką galvoja, ilgainiui viduje kaupiasi nepasitenkinimas, neigiamos emocijos, nes tai lieka neaptarta, neišsiaiškinta. Tad dažniausiai protingas elgesys „patylėti“ atsigręžia prieš patį žmogų. Užgniaužti jausmai, kai jų neišliejame, neišsakome, vieną dieną gali sprogti kaip „Molotovo kokteilis“. Tad manyčiau, kad protingiau būtų ne duoti kvailiui kelią, ne ignoruoti problemos, o ją spręsti.
Ne vienai šeimai tas šventinis šurmulys, net stalo serviravimas ir maisto ruošimas baigiasi konfliktais. Ar yra greitas receptas, kaip suvaldyti pykčio protrūkį ?
Psichologas: Greiti metodai būna trumpalaikiai. Tai palyginčiau su greitu maistu – pavalgei, užkišai skrandį, o po pusvalandžio vėl norisi. Tačiau tam tikrose situacijose tie greitieji receptai suveikia. Vienas jų – tris kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Tai padeda nuleisti garą ir atslūgus agresijai konstruktyviai pakalbėti, neįžeidinėjant, nesipykstant. Tad kai jaučiate, kad norisi negražiai išvadinti mylimąjį, kad šis neperspėjęs pakvietė jums nepažįstamų žmonių į šeimos šventę ar sudaužė jums brangų puodelį, nueikite į vonią, pakvėpuokite ir tada praeis noras piktžodžiauti. Juk žodis – ne žvirblis. Tada pakalbėsite konstruktyviai.
Nors kas sakė, kad pyktis ar agresija yra blogis? Tai – prigimtiniai jausmai, kurie slopinami niekur nedingsta ir galiausiai pratrūksta kaip pūlinys. Būtent tie, kurie niekada neparodo pykčio, ir griebiasi peilio ar smurto. Statistika rodo, kad žiaurius nusikaltimus padaro visų apibūdinami ramūs, nekonfliktingi žmonės. Taip apibūdinamas buvo ir Norvegijoje masines žudynes sukėlęs žudikas maniakas.
Vadinasi, namai be dūmų – negerai?..
Psichologas: Kur kas blogiau, kai sutuoktiniai nekonfliktuoja, nes tai skatina neištikimybę arba santykių subyrėjimą. Tą galiu pasakyti remdamasis ilga darbo praktika. Jei žmonės nesikalba, vadinasi, ignoruoja kylančias problemas ir jos lieka neišspręstos. Konstruktyvus konfliktas, kurio metu žmonės išsako savo emocijas, tai, kas jų netenkina, tik sustiprina santykius. Tose šeimose, kuriose ilgą laiką viskas atrodo lyg ir gerai, staiga vienas iš partnerių, žiūrėk, susiranda meilužę ar meilužį, arba pareiškia, kad viskas užkniso ir nori skirtis.
Sakoma, meilė trunka trejus metus. O ką manote jūs?
Psichologas: Daugelis pernelyg daug prisiskaito trafaretinių teiginių apie santuokos krizes ir laukia. Na, va, išgyvenome, metus, trejus, dabar kaip nors pratempti iki septynerių metų krizės. Gal ji aplenks. Toks požiūris labai siauras. Reikia ne pragyventus drauge metus skaičiuoti, nes problema paprastai prasideda gerokai anksčiau ir nepastebimai. Kai, tarkim, vyrais susikrauna daiktus ir išeina pas kitą moterį, tai – neišspręstos problemos pasekmė. Tad poroms siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti į santykius, juos puoselėti ištisai, o ne pulti rūpintis tada, kai šaukštai po pietų. Jeigu, tarkim, vyras darboholikas, jį ilgainiui gali imti erzinti žmonos sugebėjimas nieko neveikti. Ji nori pramogų, o jam atrodo tai tik tuščias laiko švaistymas. Tada sutuoktiniai ima keisti vienas kitą ir ima bręsti konfliktas.
O keisti vienas kito nereikėtų?
Psichologas: Šiuo atveju patarčiau prisiminti auksinę taisyklę, dėsnį – dažnai mus nervina tos partnerio savybės, tie įpročiai, kuriuos mes irgi turime, bet neigiame, su kuriais kovojame. Be to, keisti kitą beprasmiška. Pirmiausia todėl, kad tai labai sunku, antra – tai yra etikos dalykas. Kiekvienas žmogus turi teisę būti toks, koks jis nori būti. Net jei jis neteisus. Pastebėkite, kad antrą pusę paprastai renkamės instinktyviai. Ir dažniausiai toks sprendimas būna teisingas, nes gamtoje galioja fizikos dėsnis, kad priešybės traukia viena kitą. Ir tai gerai, nes sukuria atsvarą. Pasyvus, tylus žmogus paprastai renkasi šnekesnį, energingesnį partnerį. Taip išsaugoma pusiausvyra, be kurios gamtoje nebūtų harmonijos ir darnos. O mes esame tos gamtos dalis. Deja, po kurio, būna, vienam iš partnerių ima nepatikti tos anksčiau jį žavėjusios savybės ir jis ima „perauklinėti“ mylimąjį pagal save. Taip elgiamės vedami egoizmo: „Kaip jis drįsta elgtis kitaip nei aš“. Bet praktika rodo, kad geriau sutaria priešybės. Du vienodo charakterio, temperamento žmones palyginčiau su raktais be spynos. O kam reikalingi raktai, jeigu nėra ką rakinti...
Tekstas L. Grinekvičienės, nuotraukos E. Paukštės
RSS Feed