Kodėl prasideda dvasinė krizė? Kas tai per būsena ir kokios priežastys ją iššaukia?
Šiandien mes norime geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir pačius save, todėl užsiimame įvairiomis dvasinėmis praktikomis, lankome seminarus, kuriose mokomės, kaip ugdyti savo asmenybę. Joga, įvairios meditacijos ir kitos dvasinės praktikos ne visuomet suteikia ramybę ar pusiausvyrą, bet dažnai prabudina mumyse glūdinčias vidines galias. Mus apima nepažįstami jausmai, jaučiame nepasitenkinimą esamu, tačiau nesusivokiame, kas vyksta ir ieškome būdų, kurie padėtų grįžti į ankstesnę būseną, nes viskas lyg ir buvo gerai. Noriu pasakyti, kad tos pakitusios sąmonės būsenos nereikia bijoti, nes jums tiesiog prasidėjo dvasinė krizė, o ji jokiu būdu nėra liga, nėra destrukcija. Juk nėštumas taip pat nėra liga! Kūdikis gimstąs skausmuose, bet koks džiaugsmas, kai jį laikome ant rankų. Tiesiog atėjo pokyčių metas, kurios jūs bijote ir norite žūt būt grįžti į ankstesnį gyvenimą. O koks jis buvo? Daugelis iš mūsų turėjo panašius tikslus – užsidirbti kuo daugiau pinigų, kad pasijustų saugesnis, kad galėtų sau leisti daugiau brangių pirkinių, pramogų ir pagaliau jis to pasiekė. Žmogus gali įsigyti brangių daiktų, automobilių, nuosavą namą, važiuoti į tolimus kraštus, tačiau pradeda jausti, kad visos tos vertybės nebeturi prasmės, visi brangūs daiktai ar automobiliai nebeteikia jokio džiaugsmo, širdyje tuščia.. Kodėl? Gyvename prisitaikę prie visuomenės taisyklių„ kaip visi“. Visus apribojimus mes priimame arba pažeidžiame darydami, „kaip visi“. Bijome būti kitokie, blogesni arba išsiskirti iš tos masės, į kurią ilgai lygiavomės. Esame taip paskendę kasdienybėje, kad klausimai apie gyvenimo prasmę, apie Dievą, sielos evoliuciją, globaline problemas mums atrodo keisti ir nesuprantami. Mūsų gyvenimą gaubia kasdieniškumas, pilkumas, nuobodulys.
Rytuose tokia būsena vadinama prislopinta, padūmavusia sąmonės būsena arba maja. Vakarų filosofijoje ir psichologijoje visuotine hipnoze arba transu. Mums tokia būsena yra net komfortiška, nes viskas įprasta, suprantama.
Tad ar verta ką nors keisti, jeigu viskas gerai, saugu? Gal tiesiog reikia saugoti tai, ką turime?
Daugelis taip ir daro. Norėdami numalšinti savyje kylantį egzistencinį nerimą, nepasitenkinimą žmonės yra pasiruošę visaip jį slopinti, kad tik kaip nors grįžtu pirminę būseną. Vieni slopina alkoholiu, kiti ima svaigintis medikamentais, treti įsisuka į darbus, kad pabėgtų nuo savo nerimo, dar kitiems atrodo, kad tereikia pakeisti gyvenamą vietą, na, kad ir emigruoti į kitą šalį ir tie nepažįstami jausmai, kurie trukdo gyventi po senovei, išnyks. Noriu pasakyti viešiems, kurie jaučia vidinius pokyčius – nerimas nėra blogai! Destrukcija, kuri mumyse prasidėjo ir vyksta ir yra skirta, kad išdrįstume paliesti tai, prie ko buvome įpratę, prisirišę, kitaip tariant paleisti buvusį gyvenimą ir leistis vedama link naujojo. Krizė iš tikrųjų yra iniciacija į naują etapą, o iniciacija visais laikais buvo svarbi dalis ir sunkus išbandymas. Jeigu žmogus išlaikydavo šį išbandymą – jis pereidavo naują etapą, naują kokybę. Prisiminkyme, kad ir tokį faktą – daugelyje tautų egzistavo berniukų iniciacijos į vyrus ritualai. Berniukai būdavo tam paruošti fiziškai bei emociškai, ji žinodavo, kas jų laukia bei ryžtingai pasitikdavo jų laukiančius išbandymus. Ir juos pradėję jie tapdavo vyrais. Berniukai mirdavo, gimdavo vyrai. Drugelis irgi iš pradžių būna lėliukė, ji numiršta – gimsta – drugelis. Tuos pokyčius,kuriuos pajunta daugelis priima kaip liga, kaip mirtį ir puola gelbėtis. Kodėl? Normalus žmogus neturi įpročio keistis,jis bet kokia kaina bando išlaikyti tai, ką jau turi – pažįstamų ratą, darbą, materialines gėrybes. Tačiau kuo labiau save slopinsime, tuo atgimimo periodą pratęsime ilgiau ir mūsų gyvenimas tik dar labiau susijauks. Mes užstriksime ir dėl to kentėsime. Tokia būseną aš pavadinčiau juodžiausia dvasinės krizės stadija, nes tai, ką turime nebeteikia jokio džiaugsmo, o naujo – bijojome. Stovime tarsi tunelyje – nei pirmyn, nei atgal.
Ką jūs patartumėte daryti? Kaip padėti sau?
Nesikiškite į tai, kas jumyse vyksta, nevarykite savęs atgal. Jums baisu dėl to, kad niekas nepraneša apie tai, kas ateina į jūsų gyvenimą, bet prisiminkite, kad drugelis gražesnis, šviesesnis už savo lėliukę, paukštis – už savo kiaušinį. Nesibaiminkite - dvasinės krizės formų yra daug ir ją patiria labai skirtingi žmonės. Viena iš dvasinė krizės formų yra šamanų liga. Žmogus gyvena,kaip jam atrodo, normalų gyvenimą ir vieną dieną jis pamato, kad jaučia tai,ko ankščiau nejautė, mato tokius dalykus, kurie kitiems, o ir jam pačiam nesuprantami. Jam pasidaro baisu, jis nenori palikti buvusio jam patogaus gyvenimo ir eiti nauju keliu. Ir maždaug 90 procentų šamanų suserga. Jie serga ilgai, kartais metai iš metų jaučiasi blogai, kol galu gale pasiryžta eiti nauju keliu, tuomet tampa sveiki ir visiškai nauji žmones, gebantys padėti kitiems ir pasauliui. Klasikinė dvasinė krizė yra ir kundalini pabudimas. Jogos technikos pažadina tą jėgą, kuri yra mūsų stuburo apačioje ir jinai stuburu pradeda kilti aukštyn, pakyla iki galvos ir transformuoja žmogaus sąmonę. Prasidėjus kundalini krizei pakyla žmogui pakyla karštis, jis pradeda matyti kitus pasaulius. Nesuprasdamas, kas vyksta žmogus nori save suvaldyti, užgesinti tuos procesus,kurie jame vyksta. Blogiausia , kad šiandien ne visi turi mokytojus, kurie vestų per gyvenimą, padėti išgyventi visus dvasinė krizės etapus. Daugelis jogos centruose yra tik mokomi taisyklingai techniškai atlikti jogos pratimus, o kas vyksta jų sąmonėje žmonės nesupranta, todėl ir kenčia.
Trečioji dvasinė krizės forma yra kosminės sąmonės išgyvenimai: žmogus pajunta, kad viskas yra vienovė ir jis yra tos vienovės visatoje dalis. Vienas i pirmųjų tokius potyrius aprašė šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas. Garsiajam psichologui buvo 60 metų, kai jis sunkiai susirgo ir pateko į ligoninę. Gulint ligoninėje 10 valandą vakaro jį apimdavo keista būsena. Karlas Gustavas Jungas pajusdavo kosminę vienovę, pasijusdavo esąs mažytė kosmoso ląstelė.. Toje vienovės su kosmosu būsenoje jis būdavo porą valandų, vėliau vėl viskas,kaip buvę. Taip nutikdavo kasdien. Jungas suprato, kas su juo vyksta. Jis gebėjo priimti pokyčius,kurie vyko ir ... rezultatas. Po to, kai pergyveno dvasinę krizę psichologą parašė visus geriausius savo darbus.
Na, o jeigu pavyzdžiui, aš esu normalus žmogus ir staiga pajuntu, kad pokyčius savo dvasioje ir leidžiu jiems vystytis, kokia man iš to praktinė nauda? Gal gausiu naują darbą ar sutiksiu naujus žmones?
Gali būti ir taip, tačiau svarbu ne naujas darbas, o nauja ar naujas jūs. Pergyvenę krizę mes įgausim išminties, vidinio aiškumo, ramybės. Tačiau nepradėkite galvoti, kad taip viens du ir paleisime tai, prie ko buvome įpratę, kas mus gal i kankino , bet buvo mūsų dalis. Juk esam prisirišę prie daiktų, žmonių ir norime visko vis daugiau, o kažkas mums sako - tapkite laisvi, nustokite galvoti apie pinigus, išmeskite iš galvos tą priklausomybę nuo pinigų ir baimę,kaip reikės gyventi, jeigu mažiau uždirbsite, mažiau turėsite. Taip nebus, kad vieną dieną pabusti ir tos baimės nebėra, o jūs nebijote būti kitoks negu „visi“, einate ir dainuojate arba šypsotės, nes esate laisvas nuo to žmogaus,kuriuos buvote. Būti „krizės mokiniu“ menas ir sunkus darbas, reikalaujantis griežtos disciplinos. Kai atgimsite, įgausite naujas galias, priimsite pasaulį tokį,koks jis yra, nesmerkdamas ir neteisdamas kitų, tiesiog būsite susitaikymo būsenoje, tačiau tas naujas , tobulesnis „aš“ gims sunkiai, tačiau be apgaulės, be vaidybos. O kaip būna – po dvasinių praktikų, nepraėję krizinio etapo, mes pradedame sakyti, kad atgimėme, kad esame pilni džiaugsmo, tačiau neiškentėta džiaugsminga būsena trunka neilgai, jūs būnate tarsi išgėręs gero vyno taurę. Apsvaigimas praeina ir jūs vėl toks ,kaip ankščiau. Pergyvenęs dvasinę krizę jūs – nauja asmenybė, kuri gali nuveikti neparastai daug. Juk yra patarlė:“Už vieną muštą, duoda du nemuštus“. Pažvelkime į iškiliąsias visuomenės asmenybes, dauguma jų yra perėję ne vieną gilią asmeninę ar kitokią krizę. Krizė suteikia galimybių pereiti naują etapą, į aukštesnį lygmenį, įgauti naujų savybių. Todėl, pasikartosiu, nesipriešinkime krizei, stenkimės pilnai ją išgyventi, atsiverti pokyčiams.
Kai jūsų artimas žmogus išgyvena krizę:
- Dvasinė krizė nėra liga. Kai artimas žmogus pergyvena krizę, nemanykime, kad jis susirgo ir jokiu būdu nepradėkime jo gydyti ar jam patarinėti ieškoti pagalbos pas medikus.
- Krizės ištikti žmonės būna labai jautrūs, pažeidžiami. Jie labai pergyvena, kad artimieji dėl jų nerimauja, jaučia kaltę, kad tapo kitokie. Negramzdinkime jų neviltį, bet palaikykime.
- Svarbu nekeisti situacijos, o tiesiog būti šalia pasimetusio ar sutrikusio artimojo ir padėti jam pergyventi visus krizės etapus. Kartu su juo tikėti, kad viskas bus gerai.
- Jei yra galimybė padėkite dvasinės krizės ištiktajam surasti apie dvasinės krizės procesus suprantantį psichologą, kuris padėtų praeiti sunkumus maksimaliai sklandžiai ir švelniai
- Labai padėtų bendravimas su žmonėmis, kurie patys išgyveno ir sėkmingai praėjo dvasinės krizės etapus. Jei nėra galimybės susitikti su jais gyvai, suraskite literatūros arba straipsnių apie dvainę krizę, kurie padėtų žmogui susivokti kas su juo vyksta.
- Jei krizininiai procesai vyksta labai intensyviai ir žmogus labai išsigandęs – kreipkitės pas transpersonalinį psichologą arba psichoterapeutą (Transpersonalinė psichologija nagrinėja dvasinės krizės procesus)
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Eglė Kulvietienė