Psichologas Vilniuje, Pagalba ir konsultacija internetu
  • Psichologas Vilniuje
    • Transpersonalinė psichoterapija
    • Psichologinio konsultavimo kainos
  • Psichologo video
  • Psichologo kontaktai
  • Klausimai psichologui
  • Straipsniai
    • Psichologinės PDF knygos

Pasitikėjimas savimi priklauso nuo pergalių kiekio

10/1/2014

Comments

 
Picture
Galbūt yra tekę matyti animacinį filmuką apie du peliukus, kurie kasdien bandydavo užkariauti pasaulį? Tikriausiai mes visi vienomis ar kitomis prasmėmis kasdien einame į savotišką kovą su savo abejonėmis ar baimėmis. Kartais patys save pagauname dėl ko nors dvejojančius, stokojančius pasitikėjimo savimi. Apie tai, nuo ko priklauso mūsų pasitikėjimas savimi ir kaip jį išsiugdyti, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu dr. Mariumi Daugelavičiumi.

Nuo ko priklauso mūsų psichologinis pasitikėjimas savimi? Kas jį riboja?

Psichologas: Baimė ir pasitikėjimas savimi yra du poliariškumai. Kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Tarkim, mažas vaikas paprastai būna psichologiškai labai savimi pasitikintis, nes dar turi mažai baimių, neturi blogų patirčių ir panašiai. Vaikas natūraliai pasitikimi savimi. Augdamas jis sužino, kad vienų ar kitų dalykų daryti negalima, taip ar kitaip elgtis negražu, tad vėliau jis pradeda bijoti ir senka pasitikėjimas savimi.

Kur ta riba, kai žmogus visiškai savimi nebetiki?

Psichologas: Nulinio pasitikėjimo savimi gal nebūna, jo vis tiek kažkiek yra. Savimi žmogus pasitiki tuomet, kai daro tai, ką moka, ką tikrai žino, ką sugeba ir panašiai. Pavyzdžiui, aš kalbu lietuviškai ir tuo metu pasitikiu savimi, nes žinau, kad moku kalbėti šia kalba. O kai reikia kalbėti užsienio kalba, kurios gerai nemoku, atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis ir baimė, kas bus, jeigu suklysiu, būsiu sukritikuotas, ką pagalvos kiti. Šie trukdžiai pradeda kirsti per pasitikėjimą savimi. Labiausiai žmogus savimi pasitiki, kai yra savo psichologinio komforto zonoje, kurioje jaučiasi saugus. Tad koks nors nesėkmingas išėjimas už psichologinio komforto zonos ribų gali sukelti baimę, kuri mažina pasitikėjimą savimi.

Kiek mūsų pasitikėjimui pačiais savimi turi įtakos kiti žmonės ir tai, ką jie pagalvos?

Psichologas: Tai svarbu tiek, kiek mums patiems rūpi kitų neigiama nuomonė apie mus. Ne kiti žmonės lemia mūsų baimę, o tai, kiek mums svarbus pats galvojimas apie tai, ar būsime papeikti, pasmerkti, o ne tai, ar mus iš tikro kas nors pasmerks.

8 žingsniai į pasitikėjimą savimi pagal psichologą dr. Marių Daugelavičių:

1 Nebijokite klysti

Pasitikėjimui savimi didelę reikšmę turi tai, kiek žmogus leidžia sau suklysti. Tam, kuris stengiasi viską daryti teisingai, klaidos psichologiškai kirs per pasitikėjimą savimi, nes jų neišvengiame. Neįmanoma gyvenime viską ir visada padaryti teisingai ir tiksliai preciziškai. Jeigu žmogus leidžia sau daryti klaidas ir nekelia reikalavimo visada viską tobulai atlikti, jo pasitikėjimas savimi pradeda kilti.

2 Kelkite sau adekvačius reikalavimus

Pasitikėjimas savimi priklauso ne nuo to, kiek aš iš tikrųjų kažką darau gerai, o nuo to, kiek iš savęs reikalauju. Kuo didesnis atotrūkis tarp galimybių ir keliamų sau reikalavimų, tuo bus mažesnis pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, šuolininkas į aukštį kelia sau reikalavimą peršokti 2 metrų aukštyje iškeltą kartelę. O realiai peršoka 1 metro kartelę. Jis kiekvieną kartą pralaimės, nes neperšoks tiek, kiek iš savęs reikalauja. Ką daryti? Kartelę kelti adekvačiai pagal savo galimybes. Pirmiausia šokti per 90 cm aukštyje esančią kartelę ir taip psichologiškai susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis. Vėliau kartelę galima po truputį kelti ir kaupti pergales.

3 Kaupkite pergales

Pasitikėjimas savimi priklauso nuo pergalių kiekio. Tai, kiek gyvenime kartų laimite ar pralaimite, lemia, kiek savimi pasitikite. Bet jei žmogus 9 kartus kokioje nors srityje pralaimės, o 10-ąjį kartą laimės, to jis nelaikys pergale. Nes nors rezultatą jis ir pagerino, prieš tai buvę 9 pralaimėjimai nusveria į savo pusę. Reikia ugdytis įprotį laimėti pergalių siekiant mažais žingsneliais, adekvačiai pagal savo galimybes. Kiekviena pergalė yra lašas į tą svarstyklių lėkštelę, kurioje guli pasitikėjimas savimi. Čia svarbu kiekybė, o ne kokybė. Viena didelė pergalė psichologiškai neatsvers 9 pralaimėjimų. Kai prikaupiame tam tikrą pergalių kiekį ir pakeliame pasitikėjimo savimi lygį, tik tada galime kelti sau reikalavimų kartelę aukščiau.

4 Palikite savo komforto zoną

Herojaus psichologinio archetipo žmogus yra tas, kuris stoja į kovą ir laimi, nebijo palikti savo komforto zonos, o aukos psichologinio archetipo yra tas, kuris pralaimi ir nieko dėl to negali padaryti, nes aplinkybės stipresnės. Kai žmogus sako „aš nieko negaliu“, „man nepavyks“ ir panašiai – jis yra auka. O kai stoja į kovą su „priešu“: tinguliu, baimėmis, meta iššūkį ir laimi pergales – jis herojus. Kol žmogus sėdi savo komforto zonoje ir niekur iš jos nelenda, negauna iššūkių, gyvena saugų gyvenimą – jis nėra herojus. Tačiau jis savęs neugdo, nekelia sau iššūkių ir iš savęs nieko nereikalauja. Tad jis vis tiek yra auka, nes komforto zonos nepalieka iš baimės. Baimės riboja žmogų, nes nieko nedarydamas jis niekuomet ir neklysta. Tai stabdo žmogaus tobulėjimą.

5 Rizikuokite savo noru

Rizika yra geriausias psichologinis vaistas nuo baimės. Tačiau ne tada, kai žmogus, kieno nors verčiamas, daro tai, ko bijo, o tuomet, kai baimę įveikia savo noru ir savo pastangomis. Jeigu darbdavys sako: „Tu ateik šnekėti prieš auditoriją arba būsi atleistas iš darbo“, net ir sėkmingas pasirodymas nebus laimėjimas, nes tai buvo daroma ne savo noru, o iš baimės. Tiesiog baimė būti atleistam buvo didesnė už baimę kalbėti viešai. Savo noru įveikti baimes ir rizikuoti reikėtų saikingai, nepersistengiant, bet po truputį lendant iš savo komforto zonos ribų. Tiesa, net jei žmogus kurioje nors srityje patiria daug pralaimėjimų, bet vis tiek nenuleidžia rankų, toliau stengiasi, tai reiškia, kad jis praeityje turi sukaupęs daug pergalių ir tas rezervas dar neišseko, pasitikėjimas savimi taip pat. O įsitikinimas, kad „aš vis tiek laimėsiu“, ateina po daugelio pergalių, kurias reikia kažkaip užsidirbti.

6 Išmokite save girti ir fiksuokite pergales

Balansas tarp kritikos ir pagyrimo psichologiškai yra labai svarbus. Jeigu tėvai vaikui dažnai sako: „Kodėl tu gavai 9, o ne 10 iš kontrolinio“, vaikui atsiranda poreikis būti perfekcionistu. Perfekcionizmas auga iš nuolat girdimos kritikos. Tada žmogus sau neleidžia daryti klaidų. Jis arba viską užsibrėžia daryti tobulai, arba nedaro visai. Taigi pagyrimas yra tarsi vaistas. Kai žmogus išmoksta save girti, kyla motyvacija. Jeigu tėvai negiria vaiko, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Reikia vaikus girti net ir už nedidelius dalykus. O kalbant apie suaugusiuosius – galioja ta pati taisyklė. Tik pagirti save turime išmokti patys. Reikia garsiai girtis ir savimi didžiuotis. Pavyzdys: šiandien išmokau 3 anglų kalbos žodžius, aš šaunuolis, tai jau yra daugiau, nei mokėjau vakar. Kitą dieną jis išmoks 5 žodžius. Ir tada jis pradeda pasitikėti savimi, žino, kad gali ir kad tikrai išmoks. Jeigu pergalių nefiksuojame, jos praeina veltui. Nesikaupia. Tam, kad išmoktume fiksuoti net ir nedideles savo pergales, patartina pildyti pasiekimų dienoraštį, jame rašant, ką pasiekėte kiekvieną dieną. Tie patys keli išmokti žodžiai jau yra pergalė.

7 Su kuo save lyginate?

Dar vienas svarbus momentas pasitikėjime savimi yra tai, su kuo mes save lyginame. Pirmas variantas – lyginti save su kažkokiu idealu. Tačiau tuomet turime labai didelį atstumą tarp to realaus savęs ir idealo. Tai lyg ir verčia tobulėti, siekti idealo, bet pasitikėjimą savimi žlugdo, nes vis nepavyksta jo pasiekti. Antras variantas – lyginti save su kitais, su aplinka. Aš anglų kalbą moku geriau ar prasčiau lyginant su savo aplinkos žmonėmis. Aš esu turtingesnis ar skurdesnis už ką nors. Turtingesnis už vargšą, bet skurdesnis už milijonierių Tai yra savotiška spekuliacija, nes lyginimas gali būti labai neadekvatus. Trečias variantas – lyginti save šiandien su savimi vakar. Vakar mokėjau 3 anglų kalbos žodžius, o šiandien – 5. Kai save šiandien lyginame su savimi vakar, realiai matome savo pasiekimus ir tobulėjimą. Fiksuojant mažas pergales psichologiškai kyla pasitikėjimas savimi, nes žinome, kad kiekvieną kitą kartą laimėsime.

8 Mokėkite save priimti tokį, koks esate

Psichologas:  Žmogaus pasitikėjimas savimi daugiausia priklauso nuo to, kaip jis pats priima save tokį, koks iš tikrųjų yra. Jeigu žmogus nepriima savęs ir vis stengiasi save tobulinti, gerinti, viskas krenta kaip į juodą skylę. Tai lyg plastinių operacijų darymasis. Pasitikėjimo savimi tai vis tiek nesuteikia, nes jis tiesiog nemoka priimti realaus savojo „aš“. Ir tas gražinimas yra tiesiog bėgimas nuo savęs. Negalima galvoti, kad „kai aš būsiu idealus, tada savimi pasitikėsiu“. Reikia leisti sau būti tokiems, kokie esame, be jokių standartų. Dėl ko vaikai pasitiki savimi? Dėl to, kad jie dar nežino normų ir standartų, kokiems neva reikia būti. Ir tada nėra jokio neatitikimo. Kuo daugiau žmogus prikuria sau standartų, kokiam reikia būti, tuo labiau jis menkina pasitikėjimą savimi.

Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė








Comments

Ar reikalinga žmogui asmeninė erdvė ?

7/27/2014

Comments

 
Ne šeimai ir ne darbui – laikas SAU

Kiekvieną penktadienį jis žaidžia futbolą su draugais, po teniruotės užsuka su jais į barą. Ji randa laiko sporto klubui, grožio salonui ar tiesiog pasibuvimui su draugėmis. Kai jos keliauja į naktinį klubą, jis migdo vaikus. Kažkas pasmerks, kitiems atrodys, kad jie – tobula pora. Svarbiausia, kad taip yra gerai jiems abiems.

Teisė į asmeninį gyvenimą

Galbūt jūsų su vyru pomėgiai kitokie ir laisvą laiką leidžiate kitaip. Jūs, pavyzdžiui, mėgstate skaityti arba megzti, o jis - žvejoti. Sutuoktinis nepriekaištauja, kai pagauta smalsumo iki vėlyvos nakties verčiate puslapį po puslapio ar mezgate eilutę po eilutės, jūs taktiškai nutylite, kai 4 ryto suskamba žadintuvas, ir jūsų brangiausias ima ruoštis į žvejybą.

Galimas ir kitas scenarijus. Kiekvieną vakarą šeimoje kyla konfliktų, nes vyras niekaip negali suprasti, kaip galima taip beprasmiškai leisti laiką. Megztinį galima nusipirkti – kokia prasmė jį megzti? Žmona, savo ruožtu, nesiliauja piktintis, kam tiek pinigų leisti žvejybiniams niekučiams, ir kodėl būtina taip dažnai žvejoti. Juk tą laiką galima praleisti namuose su vaikais.

Tačiau gyvendami šeimoje mes turime teisę į savo pomėgius ir į laiką, kuris būtų skirtas tik mums. “Asmeninį gyvenimą – tam tikrą gyvenimo dalį, kuri nėra susijusi su šeima – turi turėti kiekvienas. Jį sudaro mūsų pomėgiai, veiklos, draugai, ir visa kita, kas yra arba ką mes darome ne dėl šeimos ir ne dėl darbo. Tai – mūsų laikas ir mūsų gyvenimas. Rimtos problemos prasideda tada, kai to nėra”, - sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.

Šeimai arba darbui

Iš tiesų, daugiausiai mūsų laiko praeina darbe arba šeimoje. Tai nereiškia, kad laisvą nuo darbo laiką mes leidžiame su sutuoktiniu ar vaikais, tačiau greičiausiai – dėl jų. Mes rūpinamės namais, tvarkomės, remontuojame ir t.t. “Tai juk nėra asmeninis laikas, - pastebi psichologas M. Daugelavičius. – O to tikrojo asmeninio laiko mums labai trūksta.”

Asmeninio gyvenimo nebuvimas, pasak psichologo, yra šiuolaikinių žmonių problema. “Vyrai jaučiasi atsakingi už savo šeimą, už jos gerovę, tad patys to nejausdami įsisuka į nuolatinius rūpesčius. Jie dirba daug, kad pakankamai uždirbtų, o tuo metu, kai nedirba, imasi vyro ir tėvo pareigų. Nuolat reikia kažką taisyti, tvarkyti, laiko reikalauja ir vaikai. Tokiu būdu žmogus ima gyventi arba darbui, arba šeimai, bet ne sau”, - sako psichologas dr. M. Daugelavičius.

Panašiai šiuolaikinis gyvenimas veikia ir moteris. Su tam tikromis išlygomis esame gana panašūs: vaikai, namai, darbai, ir vėl nuo pradžių.

Psichologinės jėgos senka

Mums nuo mažens aiškinama, kad suaugęs žmogus turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą. “Kai jauni žmonės susituokia, ant jų pečių gula naujos pareigos ir naujos atsakomybės. Jie, žinoma, stengiasi susidoroti, tačiau išmokti gyventi kitaip nei buvo įprasta, nėra lengva. Tačiau su laiku adaptacijos periodas praeina. Atrodytų, žmogus jau išmoko sugyventi šeimoje, prisitaikė prie naujų pareigų, tad turėtų likti laiko ir sau, tačiau dažniausiai yra taip, kad “aš” ir tai, kas svarbu “man” neatrodo taip svarbu, o rūpesčių šeimoje tik daugėja, ir jie tampa vis svarbesni”, - sako psichologas.

Nuolatinis gyvenimas dėl kažko anksčiau ar vėliau tampa kančia. Jeigu iš savęs tik reikalaujame ir nieko neduodame mainais, greitai nuo to pavargstame. “Atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, ir tai nėra keista. O iš kur bus pasitenkinimas, jeigu nieko sau neleidžiame?, - svarsto psichologas. - Drauge su nepasitenkinimu ateina beprasmybės jausmas, “perdegimo” sindromas, nuovargis, depresija, agresija, konfliktai. Ir kuo toliau, tuo labiau.”

Atsigręžti į save

Asmeninis gyvenimas yra natūralus žmogaus poreikis. Jeigu jis nėra tenkinamas, kenčia ir mūsų pareigos. “Jeigu darboholikas neskiria laiko sau, ateina laikas, kai jis nebegali atlikti savo pareigų taip, kaip priklauso. Pavargęs, dirglus žmogus nesugeba pasirūpinti ir savo šeima. Jis susierzinęs, tad nuolat kyla konfliktų. Vietoje to, kad liautųsi ir duotų kažką sau, jis ir toliau vykdo savo pareigas. Per jėgą, netinkamai, bet vykdo. Tai yra aklavietė, kuri niekur neveda. Čia, kaip sporte: pavargęs sportininkas, kuris vietoje to, kad ilsėtųsi, ir toliau sportuoja, nepasieks gerų rezultatų”, - sako psichologas  M. Daugelavičius.

Pasak pašnekovo, konfliktai šeimoje dažniausiai ir kyla todėl, kad žmonės nesugeba laiku sustoti ir atsigręžti į save. “Kabinėjimasis prie smulkmenų ir kaltų ieškojimas – tai yra pasekmė. Jeigu mes realizuojame save, jeigu sugebame pasirūpinti savo poreikiais, jaučiamės patenkinti, laimingi, ramūs, paprastai konfliktų neprovokuojame”, - sako psichologas.

Bendru susitarimu

Akivaizdu, kad teisė į asmeninį gyvenimą lieka, nepriklausomai nuo to, ar mes sukūrėme šeimą. Kaip jį leisti, taip pat yra asmeninis pasirinkimas. “Asmeninis laikas yra asmeninis, vadinasi, mano. Asmeninis laikas, kaip asmeniniai pinigai. Dėl to jie ir yra asmeniniai, kad juos galėčiau leisti taip, kaip noriu, ir neprivalėčiau kažkam atsiskaityti. Šeimoje neturėtų būti kontroliuojama, kur aš galiu leisti savo laiką, o kur – ne, su kuo galiu, o su kuo - ne. Kitaip dingsta asmeninio laiko esmė”, - sako psichologas.

Tačiau esminės taisyklės privalo paisyti abu sutuoktiniai – asmeninį laiką ir asmeninį gyvenimą turi turėti abu. "Jeigu vyras porą kartų per mėnesį susitinka su draugais, vadinasi, ir moteris turėtų tai sau leisti. Visa kita – susitarimo reikalas”, - sako psichologas.

Asmeniniai daiktai

Mūsų asmeninei erdvei turėtų priklausyti ir mūsų daiktai: telefonas, kompiuteris, darbo knyga ar bet kas kita, kas yra tik mano ir kuo naudojuosi tik aš. Tokių daiktų kitiems namiškiams geriau neliesti. Per juos žmogus nubrėžia savo erdvę, įprasmina saugumą. Net, jeugi vienas kitam esate artimiausi žmonės pasaulyje, turite suvokti, kad ne viskas yra bendra. Laiškai arba SMS žinutės rašomos jai arba jam, bet ne jiems, tad, nors ir kaip norėtumėte jas skaityti, gerbkite ito žmogaus privatumą ir to nedarykite.

Liaukimės aukotis

Negalima atimti to, kas ir taip tau priklauso, tad suvokimas, jog norintys rasti laiko sau, jį turės atimti iš šeimos, vaikų ar darbo iš esmės nėra teisingas. Iš tokio požiūrio kyla kaltės jausmas: kaip aš eisiu į sporto klubą, juk tą laiką turėčiau praleisti namuose, su vaikais, o ne savo malonumui?

Tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai. Jūs galite būti gera mama ir laiminga moteris tuo pat metu. Liaukitės į santykius žiūrėti, kaip į auką. Ji aukojasi dėl vaikų, jis aukojasi dėl šeimos, jie aukojasi dėl tėvų ir t.t. Tiesiog gyvenkite savo gyvenimą, vykdykite savo pareigas, tačiau nepamirškite ir savo poreikių.

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Užrašė Ivona Jaroslavcevienė, žurnalas "Šeimai" 2014













Comments

Apie kalėdinę karštligę, vienišumo jausmą ir santykius

12/6/2013

Comments

 
Interviu: psichologas dr. Marius Daugelavičius – apie kalėdinę karštligę, vienišumo jausmą ir santykius

„Kalėdos – puikus metas susitaikyti“

„Visi norime vieno: būti mylimi, suprasti, saugūs. Be gerų santykių su aplinkiniais tai neįmanoma. Kažkas visada turi žengti pirmą žingsnį susitaikymo link, nes širdyje laikomos nuoskaudos ir pyktis problemų neišsprendžia. O šventės – geriausias laikas liautis galandus peilius...“, – sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.


Dovanų pirkimas, skubėjimas, papildomi rūpesčiai daugeliui sukelia psichologinę įtampą. Ką manote apie kalėdinės karštligės sindromą?
Psichologas: Kalėdinę karštligę, kuri būdinga visame pasaulyje, pavadinčiau masine psichoze. Žmonės dėl dovanų, interjero puošybos visai pameta galvas, sureikšmina smulkmenas, dovanas ir galiausiai pamiršta esminį dalyką – kam skirta šventė. Ar dėl dovanos, kad ją kažkam įteiktum, ar dėl galimybės pabendrauti, parodyti dėmesį, pasakyti gerą žodį.
Dovanos nėra blogai, kaip ir nėra blogai stengtis sukurti jaukią šventinę atmosferą. Problema ta, kad daugelis žmonių pernelyg tai sureikšminama ir dėl to patys patiria psichologinę įtampą. Žinoma, sunku atsispirti tai dovanų pirkimo manijai, kai šis kultas labai stiprus. Čia labai pasistengia ir prekybininkai, kurie suinteresuoti dirbtinai kurstyti kalėdinę karštligę. Reklamos srityje dirba labai profesionalūs žmonės, kurie puikiai išmano, kaip įtaigiai tai padaryti. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, kiek jis tai manijai pasiduoda.

Artėjančios šventės, džiaugsmingas šurmulys vienišiems žmonėms sukelia dar didesnį vienatvės pojūtį. Taip galima susirgti ir depresija?..

Psichologas: Daugelis vienišų žmonių prieš įvairias didžiąsias šventes išties patiria dar didesnį vienatvės išbandymą. Jie mato, kaip kiti džiaugsmingai laukia ir ruošiasi šventėms, perka dovanas, puošia namus. Bendravimas yra labai svarbu kiekvienam. Kai šis ar kitas poreikis nepatenkinami, apninka niūrios mintys, gali kilti net rimtų psichologinių problemų. Taip jau nutinka, kad kai kuriems žmonėms sudėtinga dėliotis asmeninį gyvenimą ir jie praranda gyvenimo džiaugsmą, atsitveria nuo pasaulio didžiule siena.

Ką patartumėte tokiems žmonėms?
Psichologas: Pirmiausia – paklausti savęs, ką daryti, kad nebūčiau vienas. Paieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Dažniausiai vieniši žmonės nesugeba arba nenori peržengti vidinio barjero – pamiršti nuoskaudų, pykčio, kurie priveda prie vienatvės. Juk ne Sacharos dykumoje gyvename, tarp žmonių. Ir jei esi atviras pasauliui, visada atsiras šalia draugas, artimas žmogus, su kuriuo galėsi bent pasikalbėti. Kalėdos kaip tik geras metas įveikti tą nematomą sieną ir susitaikyti su vaikais, giminėmis ar draugais. Veiksmingos pačios elementariausios priemonės, pavyzdžiui, nuvažiuoti į svečius arba bent jau paskambinti ir pasveikinti su šventėmis. Kažkas pirmas turi žengti žingsnį. O jeigu abi konfliktuojančios pusės ambicingai lauks, kuris tai padarys pirmas, gali to niekada ir nesulaukti. Va taip daugelis save ir pasmerkia kankinančiai vienatvei.

Šiais laikai, kai visi išsibarstę, daugelis emigravę, labai užimti, ne visada turi galimybę ar norą visiems susėsti prie Kūčių stalo. Vyresnės kartos žmonės tai priima labai asmeniškai, pyksta, įsižeidžia...
Psichologas: Nėra gerai, kai šventės paverčiamos dogma, kad būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Juk šventės – ne prievolė ir ne pareiga. Jeigu kas nors iš artimųjų negali arba nenori atvažiuoti, neprotinga pykti, priekaištauti. Problema yra tada, kai artimieji niekada neranda galimybės aplankyti. Kartais, ypač vyresnės kartos žmonės, labai pasiduoda aplinkos spaudimui ir sureikšmina, ką pasakys kiti. Visi švenčia, o mūsų vaikai neatvažiuos. Nors šventės yra proga susiburti draugėn, juk ne visada ir ne visiems tai pavyksta. Ir pykti nėra dėl ko.

Būna, kad marti nesutaria su anyta ir vaikai nenori atvažiuoti, vengia bendrauti. Kaip protingiausia elgtis tokiu atveju?
psichologas: Santykius palyginčiau su židiniu – nemesi malkų, nedegs ugnis. Santykius reikia puoselėti. Ne išeitis važiuoti pas blogą anytą ir sėdėti sukandus dantis. Bet blogi santykiai – problema visiems, nes kenkia gyvenimo kokybei, normaliam bendravimui. Sūnus gal ir norėtų dažniau aplankyti mamą, bet ir žmonos nenori skaudinti. Ryšys silpnėja, santykiai vėsta. Ką daryti? Problemas tiesiog reikia spręsti. Jei kiauras stogas varva, pats jis nesusitaisys, netgi gali imti dar smarkiau lašėti. Kartais stogą sutaisyti lengviau nei santykius. Bet visur reikia įdėti pastangų, jei nori jaustis komfortiškai. Tokiu atveju labai veiksmingas vaistas – atviras nuoširdus pokalbis. Neišsiaiškinus nesutarimų priežasties ir jos nepašalinus, gerų santykių tikėtis neįmanoma. Ir problemos tik kaupsis bei didės. Jei patiems nepavyksta to padaryti, arba to nori tik viena pusė, pravartu kreiptis į psichologą, kuris duos vertingų patarimų, kaip sušildyti santykius.

Ar teisingas posakis „duok kvailiui kelią“?
Psichologas: Nors tam tikrais atvejais tai ir padeda, šio posakio nepavadinčiau teisingu. Jeigu žmogus jaučiasi pranašesnis visa galva už kitą, žiūri iš aukšto, nutyli, nepasako tai, ką galvoja, ilgainiui viduje kaupiasi nepasitenkinimas, neigiamos emocijos, nes tai lieka neaptarta, neišsiaiškinta. Tad dažniausiai protingas elgesys „patylėti“ atsigręžia prieš patį žmogų. Užgniaužti jausmai, kai jų neišliejame, neišsakome, vieną dieną gali sprogti kaip „Molotovo kokteilis“. Tad manyčiau, kad protingiau būtų ne duoti kvailiui kelią, ne ignoruoti problemos, o ją spręsti.

Ne vienai šeimai tas šventinis šurmulys, net stalo serviravimas ir maisto ruošimas baigiasi konfliktais. Ar yra greitas receptas, kaip suvaldyti pykčio protrūkį ?
Psichologas: Greiti metodai būna trumpalaikiai. Tai palyginčiau su greitu maistu – pavalgei, užkišai skrandį, o po pusvalandžio vėl norisi. Tačiau tam tikrose situacijose tie greitieji receptai suveikia. Vienas jų – tris kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Tai padeda nuleisti garą ir atslūgus agresijai konstruktyviai pakalbėti, neįžeidinėjant, nesipykstant. Tad kai jaučiate, kad norisi negražiai išvadinti mylimąjį, kad šis neperspėjęs pakvietė jums nepažįstamų žmonių į šeimos šventę ar sudaužė jums brangų puodelį, nueikite į vonią, pakvėpuokite ir tada praeis noras piktžodžiauti. Juk žodis – ne žvirblis. Tada pakalbėsite konstruktyviai.
Nors kas sakė, kad pyktis ar agresija yra blogis? Tai – prigimtiniai jausmai, kurie slopinami niekur nedingsta ir galiausiai pratrūksta kaip pūlinys. Būtent tie, kurie niekada neparodo pykčio, ir griebiasi peilio ar smurto. Statistika rodo, kad žiaurius nusikaltimus padaro visų apibūdinami ramūs, nekonfliktingi žmonės. Taip apibūdinamas buvo ir Norvegijoje masines žudynes sukėlęs žudikas maniakas.

Vadinasi, namai be dūmų – negerai?..
Psichologas: Kur kas blogiau, kai sutuoktiniai nekonfliktuoja, nes tai skatina neištikimybę arba santykių subyrėjimą. Tą galiu pasakyti remdamasis ilga darbo praktika. Jei žmonės nesikalba, vadinasi, ignoruoja kylančias problemas ir jos lieka neišspręstos. Konstruktyvus konfliktas, kurio metu žmonės išsako savo emocijas, tai, kas jų netenkina, tik sustiprina santykius. Tose šeimose, kuriose ilgą laiką viskas atrodo lyg ir gerai, staiga vienas iš partnerių, žiūrėk, susiranda meilužę ar meilužį, arba pareiškia, kad viskas užkniso ir nori skirtis.

Sakoma, meilė trunka trejus metus. O ką manote jūs?
Psichologas: Daugelis pernelyg daug prisiskaito trafaretinių teiginių apie santuokos krizes ir laukia. Na, va, išgyvenome, metus, trejus, dabar kaip nors pratempti iki septynerių metų krizės. Gal ji aplenks. Toks požiūris labai siauras. Reikia ne pragyventus drauge metus skaičiuoti, nes problema paprastai prasideda gerokai anksčiau ir nepastebimai. Kai, tarkim, vyrais susikrauna daiktus ir išeina pas kitą moterį, tai – neišspręstos problemos pasekmė. Tad poroms siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti į santykius, juos puoselėti ištisai, o ne pulti rūpintis tada, kai šaukštai po pietų. Jeigu, tarkim, vyras darboholikas, jį ilgainiui gali imti erzinti žmonos sugebėjimas nieko neveikti. Ji nori pramogų, o jam atrodo tai tik tuščias laiko švaistymas. Tada sutuoktiniai ima keisti vienas kitą ir ima bręsti konfliktas.

O keisti vienas kito nereikėtų?
Psichologas: Šiuo atveju patarčiau prisiminti auksinę taisyklę, dėsnį – dažnai mus nervina tos partnerio savybės, tie įpročiai, kuriuos mes irgi turime, bet neigiame, su kuriais kovojame. Be to, keisti kitą beprasmiška. Pirmiausia todėl, kad tai labai sunku, antra – tai yra etikos dalykas. Kiekvienas žmogus turi teisę būti toks, koks jis nori būti. Net jei jis neteisus. Pastebėkite, kad antrą pusę paprastai renkamės instinktyviai. Ir dažniausiai toks sprendimas būna teisingas, nes gamtoje galioja fizikos dėsnis, kad priešybės traukia viena kitą. Ir tai gerai, nes sukuria atsvarą. Pasyvus, tylus žmogus paprastai renkasi šnekesnį, energingesnį partnerį. Taip išsaugoma pusiausvyra, be kurios gamtoje nebūtų harmonijos ir darnos. O mes esame tos gamtos dalis. Deja, po kurio, būna, vienam iš partnerių ima nepatikti tos anksčiau jį žavėjusios savybės ir jis ima „perauklinėti“ mylimąjį pagal save. Taip elgiamės vedami egoizmo: „Kaip jis drįsta elgtis kitaip nei aš“. Bet praktika rodo, kad geriau sutaria priešybės. Du vienodo charakterio, temperamento žmones palyginčiau su raktais be spynos. O kam reikalingi raktai, jeigu nėra ką rakinti...

Tekstas L. Grinekvičienės, nuotraukos E. Paukštės







Comments

Teisingo barnio taisyklės

8/23/2013

Comments

 
Kaip barnį pakeisti į šiltą pokalbį

Dažnai tylime ir kenčiame tai, kas mus erzina. Pratrūkus emocijoms ir jausmams, pasigirsta priekaištai, riksmai ir virtinė bereikšmių argumentų. Tam, kad problema būtų išspręsta, atrodo reikia visai nedaug – išklausymo, keletos pasiūlymų ir suvokimo, kad abi pusės yra teisios. Apie konstruktyvaus pokalbio taisykles pasakoja psichologas Marius Daugelavičius.

Kodėl žmonės linkę užgniaužti pyktį?
Psichologas: Dažniausia žmonių klaida – pykčio kaupimas. Jie tyli, nurija vieną, antrą ar net trečią. Nenuostabu, kad pykčio prisikaupia tiek, jog vėliau viskas išsprūsta vienu metu. Tokiu atveju nebeįmanoma civilizuotai kalbėtis, o pokalbis įgauna griaunančią formą. Todėl nereikia nelaukti, kol prisikaups daug negatyvių dalykų, o pradėti nuo mažų problemų sprendimo.
Patarimas: nekaupti pykčio, o kalbėtis tuo metu, kai iškilo problema.

Dažnai kivirčų metu nesiklausoma antros pusės. Kaip išvengti monologo?
Psichologas: Viena svarbiausių konstruktyvaus pokalbio taisyklių – ne tik kalbėti, bet ir klausyti. Jei bent viena pusė nesiklauso, įrodinėja savas tiesas ir neieško sprendimo, pokalbis prarada prasmę. Tokiu atveju reikia baigti pašnekesį, nes jis niekur neveda. Konstruktyvaus pokalbio metu svarbu ne kas teisus, o kokia gali būti problemos išeitis.
Patarimas: svarbu išklausyti ir suprasti antrą pusę.

Barnių metu neretai išgistama priekaištų. Ar prasminga juos sakyti?
Psichologas: Priekaištai neturi jokios prasmės. Kuomet žmogus priekaištauja, tuomet jis puola, o jeigu puola, vadinasi kitas žmogus ima gintis ir atitinkamai pulti. Priekaištų kategorija primena teismą, kuriame ieškomi ir baudžiami kalti asmenys. Problema ta, kad nuo šių asmenų suradimo ir nubaudimo niekas nesikeičia. Gyvenimas ne teismas, o žmonės neturi jokios teisės kaltinti kitus. Galų gale, problema neišsisprendžia vien paskyrus bausmę. Todėl svarbu ne sakyti priekaištus, o nuoširdžiai ir sąžiningai spręsti problemas. Pokalbio metu svarbu išsakyti ko trūksta abiems pusėms, tačiau tai neturėtų būti sakoma priekaišto forma.
Patarimas: vengti priekaištų ir kaltinimų.

Dažnai žmonės suabsoliutina situaciją. Ar to reikia vengti?
Psichologas: Ginčo metu neretai pasigirsta žodžiai „niekada“ arba „visada“. Be abejonės, šis absoliutinimas yra vienas iš destruktyvaus pokalbio požymių. O tai reiškia, kad išeitį ar sprendimą surasti nėra realu. Žodis „visuomet“ iš tikrųjų yra neteisingas. Juk niekada nebūna „visuomet“ arba „niekuomet“. Įšeitį pora gali surasti tik tada, kai nenukrypsta nuo temos, t.y. kuomet sprendžiamas konkretus klausimas ar situacija. Diskutuoti galima tik apie kažką konkretaus, o ne atvirkščiai.
Patarimas: vengti absoliutinimo ir sutelkti dėmesį į konkrečią problemą.

Ar pokalbių metu svarbu išsakyti tikslius argumentus?
Psichologas: Svarbūs ne argumentai, o pasiūlymai. Argumentai reikalingi tam, kad įrodytum savo tiesą, tačiau iš to nėra jokios prasmės. Galima sakyti, kad poroje kiekvienas yra teisus, tik kiekvienas mato skirtingas tiesos puses. Bėda ta, kad poroje nesiklausoma partnerio ir neieškoma išeities ar sprendimo. Priėjimas prie konstruktyvaus pašnekesio – didžioji darbo dalis. Tik tokiu būdu pokalbis bus vedamas teigiama linkme.
Patarimas: iš anksto pasiruošti pokalbiui.

Ką parodo nuomonės keitimas?
Psichologas: Jeigu žmogus konflikto metu keičia nuomonę, vadinasi jam svarbu tik viena – įrodyti, kad jis teisus. O tai vyksta bet kokiomis formomis. Tokiu atveju asmeniui nesvarbu apie ką kalbamasi, jam svarbu tik tai, kad jis yra teisus. Tuomet pradedama ieškoti tinkamų momentų, situacijų, kuriose galima įrodyti savo teisumą. Savo tiesomis įsitikinęs žmogus dažnai šokinėja nuo vieno, prie antro ar trečio. Dažnai pradeda priekauštauti dėl ankstesnių įvykių, – „O tu atsimeni kaip tada... su tuo..ten taip ir anaip...negražiai buvo.“ Tai rodo, kad pokalbis yra destruktyvus.
Patarimas: susikoncentruoti į problemą ir nešokinėti nuo vienos minties, prie kitos.

Ar galima savo santykius lyginti su kitų?
Psichologas: Savo poros santykių lyginimas su kaimynų, bičiulių ar giminaičių šeimomis, yra smūgis žemiau juostos. Tokie palyginimai antrą pusę išmuša iš vėžių, nesvarbu ar tai moteris, ar vyras. Bet kokiu atveju, palyginimas yra priekaištas, o pastarasis reiškia agresiją. Į agresiją žmonės atsako tik dviem variantais – gynyba arba puolimu. O tai priveda prie karo, kuriame kaip žinome, dažniausiai abi pusės pralaimi.
Patarimas: nelyginti savo poros santykių su kitomis šeimomis.


Ar galima problemas spręsti vakare? Kai visi yra sudirgę ir pavargę?

Psichologas: Visų pirma reikia atskirti du dalykus – pyktį ir problemų sprendimus. Konflikto metu žmonės nuleidžia negatyvą, visą neigiamą energiją, susikaupusią dienos metu. Kai mes dirbame, einame, perkame, ieškome, darome kaupiasi visos emocijos ir jausmai, o vakare, grįžus namo, žmogus atsipalaiduoja ir tuomet pasimato visos sukauptos emocijos. Tai nėra problemų sprendimas, tai tiesiog garo nuleidimas. Jeigu žmogus nori spręsti problemą, tam reikia sąmoningai ruoštis. Kompromisas randamas tik tada, kai žmonės susėda ir pradeda kalbėtis, – ką mes galime padaryt, kad nuo šiol būtų geriau. Tai galima daryti ir vakare, ir ryte, tačiau svarbu, kad tai iš tikrųjų būtų problemos sprendimas, o ne barnis. Tokiu atveju žmonės turi būti pasiruošę pokalbiui. Pavyzdžiui, jei tai santykių problema, tuomet reikia, kad tiek vyras, tiek moteris, būtų pasiruošę ir norėtų rasti kompromisą. Kitu atveju, problema nebus surasta.
Patarimas: pokalbį pradėti tada, kai pasiruošę abi pusės.

Ar konflikto metu, prieš sakant reikia pagalvoti?

Psichologas: Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris prieš ką nors sakydamas, viską apgalvotų mintyse. Natūralu, kad žmonės kalba su tam tikra energija. Jeigu žmogus visada galvoja ką pasakyti, tai rodo, kad yra didelė savęs kontrolė, kuri labai vargina. Apgalvojimas, ką ketinu sakyti, nepriveda prie nieko gero. Dažniausiai savęs kontrolė kyla iš baimės kažką padaryti ne taip. Tokiu atveju atsiranda bereikalingas atsargumas, o tada iš baimės žmogus nepadaro daug dalykų. Toks atsargumas apsaugo ne tik nuo blogų, bet ir nuo gerų dalykų. Kita vertus, žmogus, galvodamas apie kiekvieną žodį, dažniausiai taip ir nenuveikia nieko gero – paprasčiausiai nebelieka jėgų.
Patarimas: nuoširdžiai ir atvirai kalbėti.

Ar visada abi pusės būna kaltos?
Psichologas: Aš sakau kiek kitaip, – visada abi pusės teisios. Dažniausiai ir viena, ir kita pusė mato ir pasako tai, kas yra tiesa. Jeigu žmogus jaučiasi negerai, vadinasi yra to priežastis. Ir jeigu žmogus kažką sako, tai ir reiškia, kad jis taip mato. Pateiksiu pavyzdį: du žmonės žiūrį į tą patį namą, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos. Vienas sako: „Namą sudaro du langai ir vienos durys.“, kitas prieštaurauja: „Jokiu būdu! Namas – tai trys langai ir nei vienų durų.“ Kuris iš jų teisus? Be abejonės, tiek vyras, tiek moteris bus teisus. Šis pavyzdys tarsi yra situacija. Kai žmonės pykstasi, tuomet jie į tą pačią situaciją žiūri iš skirtingos pusės. Kiekvienas mato tik kažkurią situacijos pusę, ir jeigu jie tai pamato, vadinasi tai yra teisybė.
Patarimas: kiekvienas žmogus sako tiesą. Išklausykite ją.

Psichologą Dr. Marių Daugelavičių kalbino Gintarė Daugėlaitė

 




Comments

Nervinė įtampa

6/25/2013

Comments

 
Gal galite trumpai pakomentuoti, kas yra ta nervinė įtampa?

Nervinė įtampa atsiranda tuomet, kai žmogus užgniaužia jo viduje kylančius impulsus. Pavyzdžiui, darbe jam nepatinka, todėl jis mieliau pabėgtų iš jo ir keliautų namo. Tačiau dirbti jis privalo, todėl savo norą užgniaužia. Tuomet kyla konfliktas tarp to, kaip žmogus norėtų elgtis, ir tarp to, kaip jis turi elgtis. Būtent todėl ir atsiranda nervinė įtampa.

Iš tiesų dauguma žmonių nuolatinę įtampą patiria būtent darbe...

Pati darbo idėja yra tokia, kad žmogus turi daryti tai, ką reikia. Darbuose žmonės turi atitinkamas pareigas bei atsakomybes, tad nelabai svarbu, ko jie tam tikru momentu užsinori ar kaip jaučiasi. Juk parduotuvės kasininkė vos užsimaniusi neatsistoja ir neina į lauką parūkyti, palikusi klientus stovėti eilėje... Tačiau visi turi jausmus, emocijas bei savų norų, o kai nėra galimybių į visa tai atsižvelgti, kyla įtampa. Galima sakyti, kad darbovietė – tai vieta, kurioje pareigų yra sąlyginai daugiau nei šeimoje ar draugų kompanijoje. Žinoma, ten irgi yra savi „reikia“, tačiau jų nėra tiek daug, kaip darbe. Kita vertus, žmogus daugiau įtampos gali patirti šeimoje negu darbe. Taigi tai yra labai individualus procesas.

Ar nuolat patiriamas stresas žalingas ne tik psichologinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai?

Fizinė žmogaus būklė atspindi jo išgyvenamus psichologinius procesus. Taigi fizinės įtampos bei psichologinės įtampos negalima atskirti. Mat fizinė įtampa visada yra materialioji psichologinės įtampos išraiška. Jei žmogus yra atsipalaidavęs, tuomet neįsitemps ir jo kūnas, o jei žmogus nerimauja, patiria stresą, tuomet ir jo kūnas bus įsitempęs.

Esate psichologas, daug bendraujate su žmonėmis... Kaip manote, ar daugelis jų patiria nervinę įtampą? Galbūt be išimties visi žmonės ją patiria?

Manau, kad nervinę įtampą patiria visi. Gyvenant šiandieniniame pasaulyje greičiausiai neįmanoma išvengti nerimo ir streso. Gyvenimo tempas vis greitėja, vis dažniau kartojamas žodis „reikia“. Vis dėlto galima kelti klausimą, kiek tos įtampos skirtingi žmonės patiria, t. y. vieni nervinasi mažiau, kiti daugiau. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais ir dabartinėje aplinkoje žmogus visiškai nepatirtų streso.

Ar daug žmonių į jus kreipiasi dėl to, kad negali pakelti nervinės įtampos?

Jeigu apie nervinę įtampą kalbėtume plačiąja prasme, t. y. kaip apie vidinio konflikto atspindį, tuomet bet kurios psichologinės žmogaus problemos telpa į šį apibrėžimą. Nervinė įtampa yra labai plati tema. Taigi turiu pastebėti, kad kiekvienas pas mane apsilankantis klientas patiria nervinę įtampą. Greičiausiai jei jokios psichologinės problemos, sukeltos nervinės įtampos, nebūtų, tai jis pas mane net ir neateitų.

Greičiausiai nervinė įtampa neatsiejama nuo žmogaus baimių arba fobijų?

Galima sakyti ir taip. Tik apie baimę šiuo atveju reikėtų kalbėti plačiąja prasme. Fobija mes vadiname žmogaus būklę, kai jis bijo aukščio, varlių ar pan. O platesne prasme baimė tai yra savotiškos žmogaus ribos, kurios žymi komforto zoną. Joje telpa tai, kas žmogui malonu, pažįstama. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiduriama ties komforto zonos riba, kur pasipila žodžiai „aš to nemoku, nepažįstu, nesugebu“ ir t. t. Ši riba būtinai žymi baimę, kuri tam tikra prasme yra nervinės įtampos priežastis. Pavyzdžiui, kodėl žmogus, būdamas darbe, neina namo, nors to ir labai nori? Todėl, kad jis bijo prarasti darbą. Taigi baimė šiuo atveju tikrai nėra labai blogas dalykas, kurį reiktų nugalėti. Tai gana sveikas, žmogų saugantis dalykas. Galbūt netgi saikinga nervinės įtampos dozė yra visai geras dalykas. Juk jei žmogus gyvena visiškai atsipalaidavęs, tai irgi nėra gerai. Mat tuomet jis ima degraduoti, nebejaučia jokio stimulo judėti į priekį.

Greičiausiai ne tik suaugusieji, bet taip pat ir vaikai patiria nervinę įtampą?

Suaugusieji visada įveda savas žaidimo taisykles ir vaikui liepiama jų laikytis. Jam nurodoma, kada gultis, kada keltis, kada eiti į mokyklą, kada susitvarkyti žaislus... Taigi vaikai kartais patiria gerokai daugiau nervinės įtampos nei suaugusieji. Tol, kol yra maži, jie negali valdyti savo gyvenimo. Nuo vaiko niekas nepriklauso. Jis turi daryti tai, ką liepia suaugusieji. Tai, savaime suprantama, vaikui gali nepatikti, jis gali priešintis, maištauti. Tačiau galiausiai privalo užgniaužti savo nepasitenkinimą ir paklusti. Dėl tokiose situacijose iškylančių vidinių konfliktų atsiranda nervinė įtampa.

Galbūt labiausiai nervinasi senyvo amžiaus žmonės? Ar amžius vis tik nėra svarbus?

Aš taip nesakyčiau. Akcentuojant tai, kad nervinę įtampą sukelia prievartos sau mechanizmas, reikėtų pastebėti, kad senyvi žmonės, išėję į pensiją, turėtų daug mažiau nervintis. Jiems nebereikia eiti į darbą, rūpintis vaikais, taigi jie turi daug mažiau pareigų nei darbingo amžiaus žmonės. Manau, kad darbingo amžiaus žmonės patiria daugiau įtampos nei seneliai. Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad senyvi žmonės patiria itin daug nervinės įtampos, mat kai jiems nebereikia keliauti į darbą bei rūpintis šeima, jie tiesiog patys ieško problemų iš šono, per daug įsijaučia į aplinkinių bėdas.

Ką reikėtų daryti siekiant sumažinti nervinę įtampą?

Reikėtų dažniau elgtis taip, kaip norite, o ne taip, kaip reikia. Patartina užsiimti kūryba, stengtis patirti daugiau nuotykių. Kai žmogus elgiasi kūrybiškai ir paiso savo vidinių impulsų, tai kompensuoja visus be išimties paveikiantį prievartos mechanizmą. Kai gyvenime tarp „reikia“ ir „noriu“ yra pusiausvyra, tuomet ir nervinė įtampa yra sveikame lygmenyje.

Galbūt yra kokių nors saviugdos priemonių, galinčių padėti susidoroti su stresu?

Tokių priemonių yra tūkstančiai. Visa psichoterapija nuima nervinę įtaką. Tam pasitarnauja meno terapija, šokio - judesio terapija ir t. t. Ši tema yra pernelyg plati, kad apie ją būtų galima šnekėti trumpai.

Įsivaizduokime kokią nors įtemptą situaciją, na kad ir penkias minutes prieš diplominio gynimą ar prieš svarbų susitikimą su verslo klientais... Kaip patartumėte tokių situacijų dalyviams nusiraminti? Gal yra kokių greitų būdų?

Reikėtų atsisėsti ir įsijausti į savo kvėpavimą. Reikia pajausti, kaip įkvepiate ir kaip iškvepiate. Stebint savo kvėpavimą natūraliai pavyks negalvoti apie laukiantį gynimą ar susitikimą. Tačiau jei stengsitės negalvoti apie laukiantį įvykį, tuomet būtinai apie tai ir galvosite. Taigi svarbiausia sutelkti dėmesį į kvėpavimą.

Kokios galimos pasekmės, jei streso suvaldyti žmogus nebando?

Nuolat stresą patiriantis žmogus, ypač nebandantis patiriamos įtampos sumažinti, yra labiau pažeidžiamas, labiau linkęs į įvairias priklausomybes. Toks žmogus gali tapti agresyvus, nuolatos be aiškios priežasties konfliktuoti su aplinkiniais, susirgti depresija.

Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Kristina Gailiūtė 2013 06 21






Comments

Meilė ir fizika. Pliusas traukia minusą !

3/1/2013

Comments

 
Kartais sunku suprasti, kodėl susižavime žmogumi, kuris, atrodytų, į mus visiškai nepanašus. Paradoksalu, bet psichologo-psichoterapeuto Mariaus Daugelavičiaus teigimu, renkantis partnerį niekada nesužavės į mus panašus žmogus. „Santykiai paremti fizikos dėsniais. Pliusas traukia minusą. Kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą“, – sako psichologas.

Ginčijamasi, kas renkasi: ar vyras moterį, ar moteris vyrą. Kaip yra iš tikrųjų?

O kas pirmas: kiaušinis ar višta? Tai filosofinis klausimas. Abu renkasi vienas kitą. Nėra aišku, ar fizikoje pliusas traukia minusą ar atvirkščiai. Jie vienas kitą tiesiog traukia. Praktiškai tai yra pasąmoninis fizikinis procesas. Žmogaus psichikoje užkoduota, kokį partnerį jis turės.

Kaip paprastai vyrai vertina tai, jeigu moteris yra linkusi rodyti daugiau iniciatyvos užmezgant santykius?

Jeigu moteris linkusi rodyti iniciatyvą, vadovauti, yra aktyvi, tai ji paprastai pritraukia pasyvesnį vyrą, mėgstantį plaukti pasroviui. Tokia moteris jam tinka, patinka ir tokie žmonės įsimyli. Jeigu moteris susiduria su vyru, kuris ir pats yra aktyvus, tuomet atsiranda trintis. Tokiam vyrui iniciatyvi moteris nepatiks.

Bet gal skirtingais gyvenimo etapais žmogui keičiantis ir partnerio reikėtų kitokio?

Dažniausiai mes nesikeičiame. Paprastai žmonės yra linkę stabilizuoti savo būseną ir deda visas pastangas, kad išliktų tokie, kokie yra. Žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m. ir keičiasi labai retai. Pokyčiams įtakos gali turėti nebent stiprūs gyvenimo sukrėtimai: pavojus gyvybei, visiškas bankrotas, santuokinio neištikimybė... Reikia labai stipraus impulso, kuris paskatintų keistis.

Jeigu teigiate, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m., tuomet ir šiuolaikiniai tvirtinimai, jog nereikėtų anksti kurti santuokos, netenka prasmės?

Tuoktis reikia tada, kai žmogus subręsta santuokai. Amžius visiškai nieko nesako apie psichologinę brandą. Jeigu žmogus tik laukia, kol jam kas nors duos šilumos, tai nesvarbu, ar jam bus 60 m., ar 15 m., vis tiek tokie santykiai bus pasmerkti žlugti.

Kokios įtakos renkantis partnerį turi išvaizda?

Išvaizda – viena iš komplekto dalių. Kiekvienas žmogaus išvaizdos bruožas atspindi ir asmenybę: charakterį, įpročius, polinkius ir pan. Išvaizda padeda žmogui pasąmoningai atpažinti tuos bruožus, kurių ieškoma.

Ar iš tiesų vyrai bijo protingų moterų, o moterys ieško už save protingesnių vyrų?

Visada ieškoma to, ko trūksta. Jeigu vienas protingas, jam nereikia kito tokio paties. Du protingi pradeda konkuruoti vienas su kitu. Tada įvairiais klausimais vyksta mūšiai-diskusijos.

Tvirtinama, kad kiekvienas žmogus turi savo odos, plaukų kvapą ir vyrai bei moterys vienas kitą renkasi būtent pagal jį. Ką apie tai žinote?

Kvapas atskleidžia informacijos apie žmogaus asmenybę, jo vidinį pasaulį. Šis archainis pasąmoninis būdas padeda sužinoti, ar tai tas žmogus, kurio ieškoma. Čia panašiai kaip gyvūnai pauostę maisto žino, ar jis tinkamas , ar ne.

Kaip vertinate jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykius? Koks amžiaus skirtumas santykiams gali būti kliūtimi?

Kliūtimi gali būti bet koks amžiaus skirtumas. Jeigu vyras ir moteris bendraamžiai – tai taip pat gali būti kliūtimi. Nėra tokio varianto, kad viskas būtų gerai. Visada būna kažkokių problemų. Mitas, kad mes galime susirasti partnerį, su kuriuo būtų viskas gerai. Prisiimdamas pilną atsakomybę tą galiu patvirtinti. Vienais atvejais problema gali būti amžiaus skirtumas, kitais – partnerio išlaidumas, treti nesutaria dėl vaikų auklėjimo. Santykių baigtis priklauso nuo to, ar mes esame linkę bėdas spręsti ir ieškoti būdų, kaip tą daryti, ar nutraukiame bendravimą ir dairomės kažko kito. Žmogui, ieškančiam partnerio, su kuriuo nebūtų problemų, teks nusivilti ir po 15 nesėkmingų draugysčių. Šitai reikia labai aiškiai suvokti. Problemos kyla ne dėl to, kad mes pasirenkame netinkamą partnerį, o todėl, kad nemokame jų spręsti. Neverta tikėtis sutikti į save panašų partnerį, su kuriuo viskas būtų paprasčiau. Tokio žmogaus nėra. Net jeigu jį ir surasite, jus pykins nuo jo, nes pliusas pliusą stumia.

Sakoma, kad vyras pasąmoningai ieško moters, panašios į motiną, o moteris – vyro, panašaus į tėvą. Ar tai mitai, ar vis dėlto tame yra tiesos?

Tame yra pakankamai daug tiesos. Vaikas pirmaisiais gyvenimo metais mato du pagrindinius žmones – mamą ir tėvą. Jo akimis tėvai – viską mokantys ir viską galintys. Savaime suprantama, kad mažajam jie – autoritetas. Augdamas vaikas mato tėvų kuriamus santykius, kurie formuoja jo nuostatas. Šie patys pirmieji įspūdžiai vaiko sąmonėje įsitvirtina labai giliai. Vaikas tėvus pavyzdžiu laiko mažiausiai iki 10 m. amžiaus. Paaugęs jau pastebi ir kitokius santykių modelius, tačiau ir suaugęs dažnai net nesuvokdamas ieško to, ką matė vaikystėje.

Jeigu tėvai nesutarė, vis tiek siekiama atkartoti jų santykius?

Tai, jog tėvų santykiai nėra tokie, kokie turėtų būti, vaikas supranta tik vėliau – paaugęs. Pirmaisiais gyvenimo metais jis dar negali palyginti tėvų ir kitų žmonių santykių. Net jeigu ir yra nepatenkintas tėvų santykiais, priima juos de facto, kitaip tariant, neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Vėliau nuo to gali būti labai sunku atsiriboti. Dažnai žmogus net ir stengdamasis nebūti toks kaip kitas, negali to išvengti. Kaip sakoma, į ką žiūrime, į tą ir panašėjame.

Koks turėtų būti sveiko proto ir pasidavimo jausmams santykis renkantis antrąją pusę? Kada reikėtų klausyti širdies balso, o kada – remtis logika?

Žodis reikėtų čia nėra visai tinkamas. Žmonės renkasi skirtingai. Čia panašiai kaip ir perkant automobilį: vieni nori vienokio modelio, kiti – kitokio. Nusakyti kriterijus, kaip reikėtų elgtis, yra labai sunku. Mes galime įsivaizduoti, kokio partnerio norėtume, bet ne visada susižavėsime sutikę žmogų, kuris pasižymi tomis savybėmis. Jeigu antrąją pusę mėginsime rinktis pagal protą, nieko neišeis. Partnerio pasirinkimas – pasąmoninis procesas. Čia kaip fizikoje: pliusas traukia minusą.

Norite pasakyti, kad dviejų žmonių charakteriai turėtų labiau skirtis, nei būti panašūs?

Susitikę du vienodi žmonės gali protingai pasišnekėti, bet vienas kito visiškai netrauks. Kokia prasmė būtų turėti arba tik du vienodus raktus, arba dvi vienodas spynas? Jokios. Norint atrakinti duris reikia spynos ir rakto. Santykių prasmė – vienam žmogui papildyti kitą. Žinoma, gali būti sunku, jeigu asmenybės skiriasi ir kardinaliai. Tačiau kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą.

Į kokias savybes rinkdamiesi antrąją pusę atkreipia vyrai ir moterys?

Kaip jau minėjau, pasąmoningai mus traukia priešingomis savybėmis nei mes pasižymintys žmonės. Jeigu esate tylus, tikėtina, kad jus trauks emocionalus partneris. Ramus vyras dažnai susiranda kūrybišką, spontanišką moterį. Ir priešingai – jeigu vyrui sunku priimti sprendimus, jis susiranda linkusią vadovauti, kontroliuoti moterį. Mes ieškome to, ko mums trūksta. Nereikia to, ką ir taip turime. Juk sotus maisto neieško. Kiekvienas nori harmonijos, o ji sukuriama susitikus dviem priešingybėms, papildančioms vienai kitą.

Bet ar tie charakterio skirtumai vėliau netampa santykių kliūtimi?

Paprastai taip ir būna. Iš pradžių du skirtingi žmonės pritraukia vienas kitą, tačiau kiekvienas savo viduje turi taisykles, kurios pradeda trukdyti santykiams. Pavyzdžiui, jau minėtas ramus vyras susiradęs kūrybingą, spontanišką moterį iš pradžių jaučiasi gerai. Tačiau laikui bėgant mylimosios spontaniškumas jį pradeda trikdyti. Tuomet jis ima galvoti: „Kodėl ji taip elgiasi? Juk taip negalima. Viską reikia daryti protingai ir apgalvotai.“ Ir atvirkščiai, emocionalios moters, susiradusios pragmatišką vyrą, viduje po kiek laiko irgi kyla prieštaravimų: „Kodėl jis toks šaltas, bejausmis, ir logiškas?“ Taigi tai, kas mus pritraukia, vėliau pradeda stumti. Kitam žmogui mes pradedame įrodinėti, kad elgtis taip, kaip jis yra įpratęs, negalima. Konfliktai atsiranda pradėjus teisti, kritikuoti, auklėti.

Nuo ko priklauso konfliktų baigtis?

Nuo žmogaus sąmoningumo. Šį išbandymą turi išlaikyti visos poros. Jeigu sąmoningumo trūksta, sąjunga nebūna laiminga. Tuomet galimi du variantai. Pirmuoju – žmonės kovoja vienas su kitu, antruoju – stengiasi neliesti probleminių taškų ir vaizduoja, kad viskas yra gerai. Pastaruoju atveju jokio artumo, šilumos ir meilės nebelieka. Paprastai kiti žmonės linkę galvoti, kad tokių porų santykiai – idealūs, tačiau iš tikrųjų tarp jų vyksta šaltasis karas. Tokia pora kartu gali būti labai ilgai, bet paprastai nuolat jaučia nepasitenkinimą, nes tokiuose santykiuose nėra likę nei aistros, nei jausmų. Lieka forma be turinio.

Kokios priežastys dažniausiai lemia poros nesutarimus ar net santykių baigtį?

Tai vidinė atmetimo reakcija, nesusitaikymas su tuo, kad partneris yra kitoks. Ši reakcija kyla todėl, kad žmogus linkęs neigti kažkurią savo pusę. Tokiu būdu jis neleidžia pasireikšti savo savybėms, kurias traktuoja kaip nederamas. Paradoksalu, bet būtent tų savybių, kurioms neleidžiame pasireikšti, pasąmoningai ieškome kitame žmoguje. Paprastai tokį žmogų ir pritraukiame. Tačiau po kiek laiko prasideda atmetimo reakcija. Kitaip tariant, jeigu kažko neleidžiama sau, savaime suprantama, kad neleisime ir kitam.

Tuomet kuriais atvejais santykiai būna pasisekę?

Natūraliai – jokiais atvejais. Natūraliai galimi tik du variantai: arba žmonės kankinasi ir konfliktuodami toliau gyvena kartu, arba išsiskiria. Nei vieni santykiai natūraliai neatveda prie kažko šilto ir gero. Prie to prieinama tada, kai žmonės pradeda sąmoningai dirbti su savimi, kurdami gražius santykius. T.y. tada, kai mokosi vienas iš kito, kalbasi, ieško kompromisų ir būdų, kaip kurti o negriauti.

Ar reikėtų tam tikrose srityse partneriui nusileisti?

Nusileidimai neturi jokios prasmės. Prasmę turi kompromisų ieškojimas. Jie padeda ir vienai, ir kitai pusei patenkinti savo poreikius. Norint turėti gerus santykius, žmonės turi ieškoti kompromisų, o ne nusileisti vienas kitam. Jeigu vienas partneris linkęs nusileisti kitam, laikui bėgant pradeda jausti nuoskaudą. Tai meškos paslauga, nes tas, kuriam nusileidžiama, ima tuo piktnaudžiauti.

Psichologą M.Daugelavičių kalbino Jurgita Valentaitė

Comments

Konkurencija bei pavydas - ką su jais daryti ?

6/26/2012

Comments

 
Neseniai atsakinėjau į vieną klausimą apie seserų pavydą bei konkurenciją. Galbūt mano pamąstymai gali kam nors padėti, todėl nutariau jais pasidalinti šiame straipsnyje.

  "Laba diena. Turiu vieneriais metais vyresnę seserį. Tikrai  gerai su ja sutariame, dažnai kartu leidžiame laiką. Viskas būtų puiku, tačiau mane   graužia vienas dalykas - kartais jaučiu stiprų pavydą ir net  pyktį savo sesei. Ji gražesnė, iš prigimties lengviau užmezganti pažintis su naujais žmonėmis, kelianti jiems simpatijas. Ašdėmesio
sulaukiu kur kas mažiau, man sunkiau rasti bendrą kalbą su nepažįstamais  žmonėmis, todėl  dažnai jaučiuosi lyg antrarūšė. Kaip įveiktišį jausmą? Ir svarbiausia:  kaip nejausti neigiamų jausmų savo artimiausiam žmogui?" 
 
Konkurencija bei pavydo jausmas tarp seserų –  tikrai dažnas reiškinys, daugiau ar mažiau pasireiškiantis, ko gero, praktiškai  visose šeimose.  Juolab jei viena sesė yra ryškiai gražesnė, sėkmingesnė bei  populiaresnė už kitą. Tokiu atveju pavydo bei nepilnavertiškumo jausmas yra  praktiškai natūrali reakcija į situaciją. Ji yra praktiškai automatinė. Mes  natūraliai jaučiamės prastesni, blogesni jeišalia mūsų yra žmonės, kurie turi  kažko daugiau (grožio, sėkmės, laimės, pinigų) nei mes. Tas dažniausiai priveda  prie dvejopo tipo reakcijų – agresijos arba depresijos. Jei pasirenkame agresiją  – mes puolame tuos žmones, stengiamės juos pažeminti arba „aplenkti“. Tokiu būdu  mes lyg ir pakeliame savo savivertę(pažeminę konkurentą arba jį pralenkę). Jei  pasirenkame depresiją - „griaužiame“ save, kritikuojame, jaučiame kaltę,liūdesį,  kaltiname bei niekiname save.  Turbūt suprantama, kad nei vienas iš šių variantų  nepriveda prie pozityvių pasekmių. Tai ką gi daryti ?

Agresijos, konkurencijos ar depresijos šaknyse yra  tai, kad mes lyginame save su kitais žmonėmis, su jų pasiekimais. Atitinkamai  matome, jog jie kažko turi „daugiau“ -pinigų, karjeros, grožio ir pan. Bet mes
pamirštame, jog visižmonės yra skirtingi. Ir lyginti juos yra tas pats, kaip  lyginti , tarkime, automobilį su namu – kuris geresnis ? Tai labai sunku, nes  jie yra visiškai skirtingi. Vienas geriau važiuoja, o kitame geriau yra gyventi.
Atitinkamai su namu yra labai sunku važiuoti, o automobilyje yra labai sunku  gyventi. Jei namas pradėtų save lyginti su automobiliu, tarkime, pagal važiavimo  greitį – namas garantuotai susirgtų depresija...

Mes galime nustoti save lyginti su kitais  žmonėmis, šiuo atveju su savo sese, ir pradėti ieškoti savo talentų, savo
privalumų, savo nerealizuotų (ar realizuotų)sugebėjimų. Ir mes būtinai juos  rasime. Nes kiekvienas jų turime, tik ne visuomet pastebime ir atskleidžiame. Ir  tada mes suvokiame, kad mes nesame blogesni už kitus žmones. Kaip ir nesame  geresni. Mes esame tiesiog skirtingi. Ir šiame kontekste konkurencija pasidaro  tiesiog nereikalinga...

Sėkmės Jums !

Pagarbiai,
Dr. Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
http://www.psichologas.org


 



Comments

Psichologo nuomonė: kodėl jaunimas maištauja ?

2/10/2012

Comments

 
Kad ir kaip dabartiniai senjorai burnotų ant šiuolaikinio jaunimo, paaugliai visais laikais buvo ta visuomenės grupė, kuri maištavo, prieštaravo tradicinėms visuomenės normoms ir neigė vyraujančią sistemą. Kur yra riba, kai paugliškas maištas yra normali brendimo dalis, o kur jis jau peržengia ribas?
Jaunimas visuomet maištavo prieš nusistovėjusias taisykles, peržengdavo nustatytas ribas bei tradicijas. Ir tai visuomet keldavo suaugusių, kurie jau susitaikę su esama tvarka bei taisyklėmis, pasipiktinimą bei nepasitenkinimą. Iš vienos pusės tai lyg ir blogai – nesutikti su vyresniais, kurie lyg tai labiau patyrę, geriau žino kaip reikia gyventi bei išgyventi. Išgyvenimas yra labai svarbus dalykas, be jo visa kita beprasmiška. Bet argi vien išgyvenimo užtenka ? Jaunimas ne tiek rūpinasi savo išgyvenimu bei prisitaikymu, jis labiau rūpinasi savirealizacija, idealais, idėjomis, svajonėmis. Tai yra tai, ką galbūt suaugę, subrendę bei rimti vyresniosios kartos atstovai yra gerokai primiršę, pasidarę pernelyg pragmatiški bei nusivylę. Ir ko, turbūt, pasigenda ir jaučia kažkokį ilgesį širdyje...
Bet iš kitos pusės tas sveikas jaunatviškas maištas kartais tikrai įgauna agresyvumo, kovos su pasauliu bei naikinimo aspektus. Kova be širdies įgauna juodus atspalvius. Tai dažniausiai būna vaikystės nuoskaudų, suaugusių nesiskaitymo su jauna asmenybe bei per didelės kontrolės pasekmė. Taipogi šilumos bei emocinės meilės trūkumas šeimoje. Kartais sakoma – ir ko gi jam trūko ? Ir viską jis turėjo ! Bet dažniausiai už tokių žodžių slypi daugiau materialiosios, išorinės gyvenimo pusės gerovė. O tai ne visuomet eina kartu su emocine gerove, šiluma ir palaikymu. Jei trūksta būtent šios gyvenimo pusės – jaunimo maištas dažnai įgauna griaunančią, agresyvią formą.
Paaugliams būdinga burtis į įvairias subkultūras. Dėl kokios priežasties? Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Ir jam visuomet būdinga bendraminčių, į save panašių asmenybių paieška. Subkultūroms būdinga alternatyvus mąstymas, kitoks požiūris į gyvenimą, savotiškos savęs išraiškos formos. O jaunimas visuomet ieško alternatyvų. Susibūrus į grupę yra lengviau įtvirtinti savo idėjas, bendraminčiai palaikys, suteiks saugumo jausmą. Yra sakoma – vienas lauke ne karys. Kad ir labai stipri asmenybė, bet be bendraminčių palaikymo ji yra pasmerkta kapituliacijai, savęs praradimui. O jaunimui yra labai svarbu įtvirtinti save, pademonstruoti savo unikalumą, pakeisti pasaulį bei palikti naują pėdsaką visuomenėje. Subkultūrų bendruomenės suteikia šia galimybę.
Lietuvoje yra paauglių, kurie propaguoja satanistinius judėjimus. Kodėl juos tai taip traukia? Pasigilinkime į tai, kas yra vadinama šėtonu, velniu ( terminas satanizmas yra kilęs nuo biblijinio šėtono suvokimo, velnio garbinimas). Šėtonas yra blogio, kaip jis suvokiamas krikščioniškoje moralėje, simbolis. Tai galbūt nėra raguotas velnio personažas, kaip supaprastintai suvokiama. Tai tiesiog visos atstumtosios, nepriimtinos visuomenėje savybės, pagal visuotinį sutarimą neigiamosios asmenybės pusės. Bet jos egzistuoja „de facto“ (realybėje). O visa kas egzistuoja, ieško galimybės apsireikšti. Ir šiuo atveju pasireiškia per alternatyvų nusistovėjusioms normoms beieškančius jaunus žmones, kurie maištauja prieš neteisingą jų požiūriu pasaulį. Žmogus, užimdamas alternatyvią visuomenės moralinėms normoms poziciją, demonstruoja savo nesutikimą, prieštaravimą . Ir tai šiuo atveju įgauna satanizmo formą, kada yra garbinami blogio simboliai, šėtonas. Psichologiniu požiūriu tai egzistuoja kiekvieno žmogaus pasąmonėje, bet jaunimas dažniau tai leidžia sau išrekšti. Galbūt dažnas žmogus su tuo nesutiks – kaipgi, aš esu padorus, moralus ir galbūt krikščionis. Bet kaip mažai mes pažįstame savo pasąmonės užkaborius...
Ką daryti tėvams, auginantiems jaunuolį – satanistą? Jaunas žmogus yra labai jautrus melui, veidmainystei, prisitaikėliškumui. Jei tėvai deklaruoja krikščioniškas moralines vertybes, bet jiems trūksta atvirumo, užuojautos, meilės sau ir savo artimiems žmonėms, vaikas ar jaunuolis būtinai tai pastebės. Jis galbūt nesupras kame reikalas, bet būtinai jaus, kad čia kažkas ne taip, nėra teisybės tame, ką jam bando įdiegti. Ir jei gražūs žodžiai eina ne iš širdies, o iš noro kontroliuoti, įrodyti savo požiūrio pranašumą bei tiesiog priversti jauną žmogų paklusti – mes sulauksime priešingo rezultato. Laimingi, šilti savo asmenybėmis suaugę, kurie su spinduliuoja užuojautą, supratimą bei jaunos besiformuojančios asmenybės palaikymą yra geriausias vaistas prieš satanizmą. Yra sakoma, kad šiluma yra geriausias vaistas prieš ledus, o šviesa geriausias vaistas prieš tamsą. Spinduliuokime šilumą bei šviesą savo asmenybėse , bet neneigime tamsos egzistavimo. Juk kuris iš mūsų idealus, kuris be dėmelės ? Būkime sąžiningi – visi mes tiesiog žmonės su dalele šviesos, bet ir su savo šešėliu (kaip tai pavadino genialusis šveicarų psichologas K.G.Jungas). Neapsimetinėkime, kad pas mus nėra šešėlinės asmenybės pusės, bet atiduokime viduje savęs prioritetus gėriui ir mūsų vaikai mokysis iš mūsų ne kovoti ir griauti, bet mokysis kurti bei realizuoti save. Tada satanizmas savaime išnyks.

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Straipsnis buvo publikuotas dienraštyje "Lietuvos Rytas"


Comments

Priklausomybių psichologija

1/27/2012

Comments

 
_Metai iš metų bandoma surasti priešnuodžių pažaboti norą svaigintis. Keliami klausimai, ar geriančių, rūkančių, narkotikus vartojančių tėvų vaikai turi didelį šansą sekti tėvų pėdomis? Teigiama, kad priklausomybė tėra stipresnė aistros išraiškos forma. Nagrinėjami asmens būdo bruožai, kurie turi įtakos nenugalimos traukos atsiradimui. Kaip yra iš tikrųjų? Kodėl priklausomybė tampa didžiąja gyvenimo rakštimi? Šiais klausimais pasikalbėjome su centro „Visas pasaulis“ vadovu,  psichologijos mokslų daktaru Mariumi Daugelavičiumi.

- Kuo priklausomybė skiriasi nuo aistros?

- Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Priklausomybė dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, iš kaltės ar gėdos jausmo, ar net iš neapykantos sau.

Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejo, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Tai trauka, kuri apeina žmogaus sąmonę.

Na o aistra – tai žmogaus meilės kažkam išraiška – žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę – juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju – kuriančios. Aistra veda žmogų link gyvenimo, o priklausomybė – nuo gyvenimo.

- Kokie žmonės dažniausiai tampa priklausomais?

- Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti – juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę. Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Taip atsiranda narkotikai, alkoholis, rūkymas.

- Kuo panašios visos priklausomybės tarpusavyje – alkoholis, narkomanija, rūkymas?

- Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Žmogus nebegali atsisakyti savo priklausomybės net ir panorėjęs.

Mintys, norai, poelgiai – viskas krypsta link priklausomybės objekto – kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Šis dėmesio ir reikšmingumo perkėlimas link priklausomybės objekto turi vieną labai svarbų psichologinį momentą – užgožia kitas žmogaus problemas, jos tampa nebe tokios svarbios.

Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos – santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti. Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe – atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona – reikia parūkyti. Nesėkmė versle – narkotikų dozė.

Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios. Jei neišeina to pasiekti realiame gyvenime, išspręsti realias problemas – tada ieškoma alternatyvų kaip sukurti kitokį pasaulį.

- Ar polinkis priklausomybėms – paveldimas?

- Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato – ir gera, ir bloga. Jie tiki tuo, ką mato, o ne tuo kas yra jiems sakoma.

Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Arba mokyti, kad alkoholis yra blogai, jei tėvai jį be perstojo vartoja.

Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Žmogus užauga ir pasąmoninės programos pradeda veikti – atsiranda trauka tam, ką jis matė vaikystėje.


Psichologą dr. Marių Daugelavčių kalbino Rūta Mykolaitytė (Lietuvos Rytas)
_
Comments

Kuo jums gali padėti psichologas ?

11/15/2011

Comments

 
  Dažnai manęs klausia – kuo gali žmogui padėti psichologas ? Juk psichologas pats turi nemažai problemų, nėra joks antžmogis ar tobula asmenybė. Ir psichologas yra pašalinis asmuo, kuris pilnai nežino besikreipiančiojo pagalbos gyvenimo. Tai kaip jis gali padėti ? Pabandykime į tai pažvelgti išsamiau:
    1. Psichologas gali atlikti veidrodžio vaidmenį. Kodėl mes žiūrime į veidrodį ? Todėl, kad pamatytume save. Sunku pačiam be veidrodžio pamatyti kokia mano šukuosena, kaip atrodo veidas ir pan. Mes turime daug iliuzijų, įsivaizdavimų, įpročių, mąstymo šablonų, kurių tiesiog nepastebime, nes pripratome prie jų, susitapatinome. Psichologas – tai profesionalas, žmogus, kuris daug metų mokėsi ir treniravosi atspindėjimo subtilybių(meno), kad kuo tiksliau ir objektyviau padėtų žmogui pamatyti pačiam save. Psichologas,siekdamas šio tikslo, gali šiek tiek paryškinti, sustiprinti tai, koks yra žmogus, paryškinti jo mąstymo šablonus, įpročius, įsitikinimus. Tik suvokęs, koks jis yra, kokios asmenybės dalys, bruožai ir elgesio bei mąstymo šablonai kelia problemą, žmogus gali pamatyti išeitį ir rasti kelią sprendimo link.

    2. Psichologas yra geras pašnekovas. Geras pašnekovas – tai tas, kuris išklausys be kritikos, teisimo ir kontrolės. Mūsų artimieji, draugai, šeimos nariai yra šališki žmonės. Jie linkę mus matyti savaip ,kontroliuoti, teisti bei kritikuoti. Norisi prieš juos atrodyti protingesniais, geresniais, šviesesniais, rodyti „fasadinę“ savo asmenybės pusę. Deja, bet turėti žmogų, kuris mus galėtų tiesiog išklausyti, mūsų gyvenime yra prabanga, kurią ne kiekvienas sau leidžiame. O žmoguje be fasadinės pusės visuomet yra ir „šešėlinė“ pusė, kurios nesinori ne tik kam nors rodyti, apie tai pasakoti, bet ir pačiam matyti. Bet ji yra ir nori mūsų dėmesio, ji nori būti išklausyta,igirsta ir suprasta. Psichologas, kaip geras pašnekovas, gali padėti jums prisiliesti prie šešėlinės, atstumtosios asmenybės pusės, padėti jums ją suvokti ir pamatyti patiems. O tai jau terapijos ir asmenybės pokyčių pradžia...

    3. Psichologas gali padėti įsigilinti į problemos šaknis. Ne nustatydamas „diagnozę“, bet uždavinėdamas teisingus klausimus,nukreipiančius gilyn. Klientas, vedamas tokių klausimų, prisiliečia prie sąmonės ir pasąmonės sluoksnių, kurie buvo pamiršti, atstumti bei nesuvokti. Problemos sprendimas, neliečiant jos ištakų, panašu į žolės šienavimą – nupjauname, o ji vis atauga... Kiekviena problema, kiekvienas procesas turi savo pradžią, ištakas. Priėję prie jų mes turime galimybę integruoti tai, kas paslėpta bei pakeisti procesus pusiausvyros bei teigiamo psichinio balanso linkme.


    4. Psichologas gali būti kaip treneris. Kiekvienas sportininkas, norėdamas pasiekti rezultatų,pasitelkia į pagalbą trenerį. Net olimpiniai čempionai turi savo trenerius. Kodėl ? Juk atrodytų- jie patys viską žino, gali sudarinėti treniruočių programas ir t.t. Bet visgi jie turi trenerį.. Jis reikalingas tam, kad palaikytų, motyvuotų, suteiktų impulsą reikiamu momentu. Yra tokia patarlė : „vienas lauke ne karys“. Mano manymu, ji yra giliai teisinga. Žmogaus psichika yra sudaryta taip, kad turime tendenciją linkti į tai, tai kas sena, įprasta, „saugu“. Todėl bet kokie nauji pokyčiai susiduria su vidiniu įsisenėjusių psichinių struktūrų pasipriešinimu ir motyvacija pamažu silpsta. O psichologas – tai žmogus, kuris jus gali palaikyti tokią sunkią minutę bei suteikti impulsą ta linkme, kuria jūs norite keistis !

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Comments
<<Previous

    Author

    Psichologijos mokslų daktaras, transpersonalinis psichologas Marius Daugelavičius
    Mob +370 659 18242

    Archives

    May 2021
    February 2016
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    November 2014
    October 2014
    July 2014
    January 2014
    December 2013
    August 2013
    June 2013
    March 2013
    January 2013
    June 2012
    February 2012
    January 2012
    November 2011
    October 2011
    August 2011
    May 2011
    September 2010
    August 2010
    January 2010
    December 2009
    October 2009

    Categories

    All
    Baimių įveikimas
    Konfliktų Sprendimas
    Psichologai
    Psichologas
    Psichologija
    Psichologo Pagalba
    Santykių Psichologija
    žmogaus Psichika

    RSS Feed