Psichologas Vilniuje, Pagalba ir konsultacija internetu
  • Psichologas Vilniuje
    • Transpersonalinė psichoterapija
    • Psichologinio konsultavimo kainos
  • Psichologo video
  • Psichologo kontaktai
  • Klausimai psichologui
  • Straipsniai
    • Psichologinės PDF knygos

„Net tingėti tingiu“... Tinginystė – ne nuodėmė. Kas po ja slypi?

5/24/2021

Comments

 
Picture
Tinginystė – kas tai, apsileidimas, liga ar sąmoningas pasirinkimas mėgautis gyvenimu, nepersistengiant ir nesiplėšant? Psichologo Mariaus Daugelavičiaus teigimu, po tinginyste slepiasi daug įdomių dalykų ir ne visada tai turėtų būti vertinama kaip kažkoks blogis.

Tingėjimas – ne tas pats, kas poilsis. Pasak psichologo, Mariaus Daugelavičiaus, žodis „tinginys“ paprastai vartojamas siekiant apibūdinti žmogų, kuris nenori kažko daryti. Tačiau neretai tai tėra patogi „etiketė“, po kuria pasislepia savyje susipainiojęs žmogus, arba tinginiu jį pavadina kiti, nesistengdami suprasti tikrųjų tingėjimo priežasčių. „Žodis „tinginys“ neretai tariamas iš aukšto ir paniekinančiai. Tačiau yra daug procesų, kurie gali slypėti po „tinginio“ sąvoka. Jų diapazonas platus. Tinginiu gali būti apšauktas žmogus, kuris paprasčiausiai mėgaujasi gyvenimu, kaip nesugadintas vaikas. Kitaip tariant, asmuo nenori draskytis, nes iš to nepatiria džiaugsmo, jam maloniau gulėti saulutėje, šildytis, taip gyvendamas jis laimingesnis. Tinginystei gali būti nurašomos ir įvairios depresijos formos. O iš tikrųjų tas vadinamas „tinginys“ ne tik kad nenori, bet jau ir nebegali nieko daryti, jo psichika, tarsi, paralyžiuota, jis neturi jėgų nei bendrauti, nei savimi pasirūpinti. Jėgų kažką daryti žmogus gali nebeturėti ir pervargęs, perdegęs ir dar būtų galima įvardinti daugybę po tinginyste pasislėpusių priežasčių“, - sako psichologas. Apžvelkime keletą jų išsamiau.

Tinginystė dėl motyvacijos nebuvimo
Gyvenime kartais darome daug dalykų, kurie mums nepatinka. Išsirenkame ne tą profesiją, įsidarbiname darbe, kuris mums ne prie širdies. Pradžioje dar rusena šiek tiek entuziazmo, o vėliau lieka tik kančia pro sukąstus dantis. Ne tik, kad nerodome iniciatyvos, bet sėdime kur nors tyliai kamputyje – kad tik mūsų niekas neužkliudytų, nieko nesinori daryti, nes pasąmoningai jaučiame, kad sėdime ne savo rogėse. „Motyvacijos stoka neretai perauga į tinginystę, žmogus nemato tikslo, kodėl viena ar kita turi daryti. Neretai būna, kad žmogui nemielas jo darbas, jis jaučia, kad ne tuo keliu pasuko, todėl nėra motyvacijos kažką daryti. Gal jo širdis visai į kitą pusę linksta. Dėl to jis nėra pilnai motyvuotas, gal kažkiek ir padirba, bet ugnelės nėra ir pilnai savo veiklai neatsiduoda. Tačiau žmogus gali būti labai didelis tinginys, bet jeigu dega jo namas, jis tikrai nebetingės ir imsis visų įmanomų priemonių, kad pats gelbėtųsi ir gaisrą gesintų. Kai atsiranda motyvacija, žmogus ima veikti. Iš vienos pusės yra „noras“ arba „reikia“, teigiama arba neigiama motyvacija, teigiama, kai jis sąmoningai nori kažką daryti, o neigiama, kai bijo, kad kažko nepadarius bus blogai“, - atskleidžia tingėjimo priežastis, susijusias su motyvacija, psichologas Marius Daugelavičius.

Tingėti verčia nesėkmės baimė
Būna, kad žmogus vis atideda kažkokius konkrečius darbus. Ar tai lygu tinginystei? „Kartais ką nors veikti trukdo baimė, kad nepasiseks. Taip dažniau nutinka kalbant apie kokią nors konkrečią veiklą. Lyg ir nori imtis žmogus kažkokios konkrečios veiklos, bet to nedaro, nes bijo, kad nepavyks, nepasitiki savimi. Dar kitais atvejais, kai žmogus vis atidėlioja darbus, reikėtų pasiaiškinti, ar dėl to nėra kaltas perfekcionizmas. Perfekcionistas paprastai nori viską padaryti tobulai, bet duotuoju momentu mato, kad šių darbų gerai neatliks. Tam tikrų darbų atidėliojimo priežastimi gali būti ir pernelyg ilgas susikaupusių darbų sąrašas, jų žmogus paprasčiausia nespėja atlikti ir, jei kažką gali atidėti, tai ir atideda vėlesniam laikui. Dar viena priežastimi gali būti tai, kad žmogus nuo didelio krūvio paprasčiausiai yra išsekęs, nebeturi energijos, todėl kažkuriuos darbus nustumia į šoną. Energijos gali nebūti dėl daugelio priežasčių – pradedant vitaminų trūkumu, dėl netinkamai organizuojamos rutinos, savalaikio nepasirūpinimo pasikrauti teigiama energija. Žmogų galima palyginti su telefonu, išsikrauna ir nebeveikia. Ar telefonas tinginys, ne, jį tiesiog reikia pakrauti. Taip gali nutikti žmonėms, kurie nuolat daro, tai ką reikia daryti, bet mažai mėgaujasi tuo, kas jiems smagu, kas pakrautų teigiamomis emocijomis. Ilgainiui pasijunta lyg būtų tuščiomis „baterijomis“ ar nusėdusiu „akumuliatoriumi“. Galima būtų tokį žmogų vadinti tinginiu, bet juk taip nėra“, - pastebi psichologas Marius Daugelavičius.
Todėl jei jūsų mintis užvaldo priežastinis ryšys - „nedarysiu to, nes man nepavyks“, protingiausia būtų sąmoningai įveikti šį barjerą. Juk neišmoksite piešti, jei nepaimsite teptuko į rankas ir nepabandysite, neišmoksite šokti, jei neperlipsite per save ir nestosite ant parketo pradėdamas šokti. Pirmieji bandymai niekada nebūna sklandūs, bet nenuleidus rankų, viskas pavyksta. O, kad šiems bandymams pakaktų energijos, laikas nuo laiko imkitės tos veiklos, kuri jums teikia malonumą, ir kurioje jau esate pasiekę puikių rezultatų, patirkite pasitenkinimą iš to, kas jau padaryta.

Parazitinė tinginystė
Yra žmonių, kurie patys nieko nedaro, nes kažkas už juos nuveikia visus darbus. Tokį žmogų kartais vadiname parazitu, jis puikiai geba manipuliuoti kitais. Kam kažką
daryti, jei visada atsiranda tas, kuris tai padaro už tave nieko neklausinėdamas. Tačiau, pasak psichologo Mariaus Daugelavičiaus, net parazitinė tinginystė turi savo priežastis. „Priežastys yra visur, niekas gamtoje ar pasaulyje nevyksta be priežasties. Klausimas, tik kokia ta priežastis. Parazitinė tinginystė atsiranda tada, kai už mus viską padaro kažkas kitas. Taip tėvai kartais elgiasi su vaikais. Kai viskas sutvarkyta, padaryta, kaip ir nebėra reikalo pačiam kažką daryt. Kartais žmogus ko nors imasi tik raginamas. Gal jis turėjo griežtus tėvus, kurie jį pernelyg spausdavo, todėl ir priprato ką nors daryti tik verčiamas, yra spaudimas – daro, nėra – nedaro. Būna, kad net spaudžiant kažką daryti, atsiranda pasipriešinimas, kyla tam tikras vidinis konfliktas. Todėl vien pasakymas, kad žmogus tinginys, neatskleidžia, kas po tuo gali slypėti“, - dėsto psichologas.

Tinginystė kaip organizmo apsauga
Tingėjimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip blogis, iš tikrųjų – ne visada. Kartais, pasak psichologo, tingėti naudinga. Tai labai praverčianti savybė, kai reikia atsipalaiduoti, ji veikia kaip apsauginis kūno mechanizmas. Kai žmogus sunkiai dirba, pats kūnas pats įjungia stabdžius. „Tingėjimas apsaugo žmogų, kad jis neperžengtų savo galimybių ribos. Beje, daugelis procesų, kurie vyksta, žmogui yra naudingi, kitaip nevyktų. Tingėti gali būti naudinga, kad žmogus nepervargtų, neperdegtų, kad nesikankintų. Kodėl tam tikrais patologiniais atvejais žmogus nieko nepajėgia daryti? Todėl, kad įsijungia biologiniai stabdžiai, kitaip, jei ir toliau prievartautų save, jis nusibaigtų. Tinginystė šiuo atveju organizmui naudinga. Ieškant paralelės, galima prisiminti, kas vyksta su elektra, kai pernelyg sukyla įtampa - išmuša saugiklius. Juk tada nekaltiname lemputės sakydami, kad ji tinginė, nes nustojo šviesti. Įsijungia apsauga, kad sistema neperdegtų. Žmoguje taip pat yra tokie „saugikliai“. Puikiai žinome, kad taip nutinka, kai žmogus persidirba ir susiduria su „perdegimo sindromu“, tuomet kyla natūrali atmetimo reakcija, jis nieko nebegali daryti, nėra noro. Negali sakyti, kad tai yra blogai. Šiuo atveju tingėti yra gerai. „Saugiklius“ organizmas išmeta tam, kad psichika būtų apsaugota nuo persitempimo“, - paaiškina pašnekovas.
Tokia „tinginyste“ dažniausiai suserga vadinamieji darboholikai – jų organizmas ima vengti intensyvios veiklos, reikalaudamas būtinos pertraukos. Tokia pertrauka reikia pasinaudoti.

Po tingėjimu gali slėptis depresija
Visiems būna gerų ir blogų dienų, kai nieko nesinori daryti. Tačiau kartais rankos nusvyra ilgam, žmogus nebenori su niekuo bendrauti, jis net nepajėgia pasirūpinti savimi, plaukų susišukuoti, tvarkingai apsirengti, jis jaučiasi pavargęs, išsekęs, jo nedomina tai, kas domino anksčiau, jis net jaučia nenorą gyventi. Galima įtarti, kad po tokiu „tingėjimu“ slepiasi rimta liga, depresija, ypač, jei anksčiau žmogus buvo aktyvus, turėjo įvairių veiklų. „Sunerimti reikia tada, kai energijos stoka, nenoras ir nebuvimas jėgų ką nors daryti tęsiasi 2-3 savaites. Tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą, dabar nebeteikia, atsiranda miego sutrikimai, nuolatinis nerimas .Tai rodo, kad jau yra negeri procesai“, - atkreipia dėmesį pašnekovas.
Nenoras veikti gali būti susijęs ir su kitomis ligomis .Tingėjimu be reikalo galime apkaltinti žmogų, kenčiantį nuo somatinių ligų, kurios greičiausiai ir atima iš jo energiją. Tai gali būti Laimo liga, geležies stoka, tam tikros lėtinės ligos.
„Jeigu nenoras ką nors naudinga veikti užsitęsia, reikėtų nueiti pas gydytoją, pasitikrinti, ar to priežastimi nėra koks nors rimtas negalavimas. Jeigu rimtų ligų nėra, tada derėtų permąstyti, ar dėl tariamo tingėjimo nėra kaltas perfekcionizmas, perdegimas, ar nederėtų pasikrauti teigiama energija, pasitikrinti, kiek yra motyvacijos gyvenime ką nors daryti, ar darau tai tik dėl to, kad reikia, ar matau tame prasmę, kodėl ir kam darau, ar tai nuoširdžiai jūsų tikslai ir siekiamybės, nes jeigu yra vien „reikia“, tai anksčiau ar vėliau žmogus išsisems. Turi būti ir motyvacija, ir žmogus turi galėti bei norėti tai daryti. Galėjimą lemia vidiniai energijos resursai, energetinis balansas turėtų būti teigiamas. Kaip ir telefonas – veikia tada, kai nėra gedimų ir yra pakrautas, be abejo, ir programos turi būti tinkamos, be „virusų“. Žmogus panašiai – neturi sirgti, turi būti vedamas noro, o „programos“ jo galvoje turi dirbti skandžiai, be „virusų““, - sako psichologas Marius Daugelavičius.
​
Straipsnis atspausdintas leidinyje "Savaitė" 2021 m gegužės mėn.

Comments

Kodėl taip svarbu save mylėti?

2/20/2016

Comments

 
Изображение
Psichologai tvirtina, kad laimingo gyvenimo pagrindas – meilė sau. Vis dar manantys, kad save mylėti egoistiška, nustebs. Anot psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus, netgi egoizmas gali būti laikomas natūralia ir teigiama savybe.

Ką reiškia save mylėti?
Kai mylime kažką kitą, norime jam gero. Atitinkamai mylintys save asmenys nori sau gero: trokšta suteikti džiaugsmo, malonumo, rūpintis savimi bei didžiuotis, dovanoti sau dovanas ir pan. Meilė sau – natūralus jausmas. Maži vaikai save myli, netgi yra egocentriški, jiems svarbiausi jų interesai, norų patenkinimas, malonumas. Tačiau kai tėvai pradeda atžalas auklėti, stengiasi įteigti, kad egoizmas yra blogis ir negalima siekti malonumo. Esą derėtų elgtis taip, kaip reikia, ir būti kitokiems, negu yra natūraliai. Tiek vaikai, tiek suaugusieji patiria didžiulį spaudimą iš aplinkos ir yra tarsi verčiami būti kažkuo kitu bei neleisti sau pernelyg daug malonumų. O asmenims, kurie nesugeba priimti savęs, kyla daugybė įvairių psichologinių problemų.

Vadinasi, žmonių nemeilę sau įskiepija tėvai?
Dažniausiai taip. Juk daugelio dalykų vaikai išmoksta iš tėvų. O mūsų tėvai, kurie taip pat nemokėjo savęs mylėti, tokį supratimą apie gyvenimą perdavė vaikams.


Ar lietuviai užtektinai save myli?
Mylintis save lietuvis – labai retas „eksponatas“. Apie tautiečių nemeilę sau byloja paplitęs savidestrukcinis elgesys, t. y. didelis savižudybių skaičius, dažni depresijos atvejai, milžiniškas suvartojamo alkoholio kiekis, rūkymas, narkomanija. Mūsų tautos mentalitetas – kentėti, aukotis, daug dirbti ir apskritai gyventi sunkiai. Neva tik tie, kurie vargsta ir aukojasi, yra geri žmonės. O jei gyvenate linksmą ir lengvą gyvenimą, greičiausiai esate blogas bei negalite būti autoritetas kitiems. Toks mąstymo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Pravartu save palyginti su kitomis tautomis, tarkime, ispanais, italais arba prancūzais. Jie kur kas labiau linkę į hedonizmą, malonumų ieškojimą. Jiems svarbiau smagus laisvalaikis, siestos, malonūs pašnekesiai, skanus maistas ir pan. Tai rodo, kad jie labiau save myli, daro daugiau gero sau ir mažiau kankinasi. Žinoma, dažniausiai jiems sunkiau sekasi dirbti, jie būna mažiau pareigingi, bet kur kas laimingesni.


Kaip išmokti labiau save mylėti?
Meilę sau padeda išugdyti labai paprastos priemonės. Reikia tiesiog dažniau sau padaryti ką nors gero, suteikti malonumo, džiaugtis gyvenimu ir turėti daugiau laisvo laiko. Mylimam žmogui sakome gerus žodžius. Tad jei mylime save, kodėl jų nepasakyti ir sau? Derėtų dažniau pastebėti savo pasiekimus bei šaunumą ir save pagirti. Tačiau net šie paprasti meilę sau ugdantys dalykai lietuviams gana sunkiai įgyvendinami...


Save mylintis žmonės neretai vadinami savanaudžiais, savimylomis arba egoistais...
Žmonių, kurie pernelyg save myli, yra nedaug. O aplinkiniai gali gana greitai pavadinti egoistu, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad žmogus elgiasi blogai. Apskritai žodžiai „egoistas“, „savanaudis“ tapo baisiu įžeidimu. Todėl daugelis mano, kad jie turi neigiamą prasmę. Iš tiesų tai –subjektyvūs terminai. Svarbiausia tai, kokia jiems prasmė suteikiama. Ar žmogus, kuris grįžęs iš darbo jaučiasi pavargęs, nori eiti pailsėti, nors reikia susitvarkyti namus, yra savanaudis? Lyg ir taip, nes siekia sau naudos. Kita vertus, nepailsėjęs negalės produktyviai dirbti. Todėl tam tikra prasme egoizmas ir savanaudiškumas – teigiamos savybės, nes skatina rūpintis savimi ir savo gerove. Tačiau lietuvių mentalitetas verčia galvoti, kad reikia rūpintis tik kitais, o savimi rūpintis lyg ir nepriimta. Tuomet tie, kurie negeba pasirūpinti savimi, ima rūpintis kitais, dažniausiai rūpestį išreikšdami pamokymais, kaip reikia gyventi. Tokie teoriniai pamokymai paprastai neduoda jokios naudos.
Tuo tarpu save mylintis asmuo ir savimyla tikriausiai skiriasi. Save mylintys žmonės siekia malonumo ir trykšta gyvenimo džiaugsmu, tačiau nelaiko savęs geresniais už kitus. Savimylos yra pasipūtę ir niekina aplinkinius. Kitų niekinimas ir savęs aukštinimas dažniausiai rodo tam tikras psichologines problemas.


Kur yra riba, skirianti sveiką meilę sau nuo per didelio egoizmo?
Tą ribą nubrėžti labai sunku, nes psichologija – ne matematika, todėl jai ribos čia subjektyvios. Jeigu egoizmas asmeniui kelia tam tikrų problemų, galima sakyti, kad jis patologinis. O jei žmogui dėl savo egoizmo gyventi tik geriau, tokia meilė sau sveika.


Kaip meilės sau jausmą keičia gimusios atžalos? Kartais tėvais tapę žmonės apskritai pamiršta save.
Tėvai dažnai primiršta save ir daugiau meilės skiria ne sau, o vaikams. Tikriausiai natūralu, kad atsiradus atžaloms lieka mažiau laiko ir galimybių save mylėti. Tačiau negerai, kai perlenkiama lazda – imama per daug rūpintis vaikais ir visiškai nesirūpinama savimi. Tuomet motinos skundžiasi, kad vaikams paaukojo savo gyvenimą, o šie yra nedėkingi. Tokiu atveju akivaizdu, kad tėvai savęs paaukojo per daug. Gimdytojai, kurie visą dėmesį skiria tik vaikams, paprastai juos per daug auklėja, kontroliuoja ir aiškina, kaip gyventi. Kam to reikia? Dažniausiai patys geriausi vaikų auklėtojai yra tie tėvai, kurie patys džiaugiasi gyvenimu. O nuolatos vargstantys ir pasiaukojantys nėra itin įkvepiantys pavyzdžiai savo atžaloms.

Save labai mylintys, skiriantys daug dėmesio savo išvaizdai ir trokštantys, kad jais žavėtųsi asmenys kartais vadinami narcizais. Kas yra narcisizmas ir kaip jis siejasi su meile sau?
Narcisizmas – patologija, asmenybės sutrikimas. Narcizams reikia labai daug dėmesio, tačiau tai nereiškia, kad jie save myli. Juk dažniausiai iš kitų aršiai reikalaujama to, ko labiausiai trūksta patiems. Narcisistinėmis asmenybės dažniausiai tampa tie žmonės, kuriems vaikystėje trūko meilės ir dėmesio, todėl suaugę visais būdais siekia tai kompensuoti.

Su psichologu dr. Mariumi Daugelavičiu kalbėjosi
Justina Petraškevičienė




Comments

Psichologiniai stabdžiai

7/28/2015

Comments

 
Picture
Galbūt ne veltui atrodo, kad sėkmės lydimi žmonės tarsi plaukia per gyvenimą nieko nevaržomi ir viską gauna lengvai. Psichologas dr. Marius Daugelavičius teigia, kad įsitikinimai, baimės ir įpročiai gali trukdyti siekti tikslų, o laimingiausiais jaučiasi tie asmenys, kurie gali išlaisvinti savo vidinį vaiką.

Kas tie psichologiniai stabdžiai? Jie padeda gyventi ar trukdo?

Juos galima palyginti su automobilio stabdžiais. Pastarieji reikalingi, kad nevažiuotume per greitai ir išvengtume kliūčių. Panašų vaidmenį atlieka ir psichologiniai stabdžiai: pristabdo, verčia elgtis atsargiau, gyventi saugiau, neleidžia nepamatuotai rizikuoti ir visiškai pamesti galvos. Tačiau jei vidiniai stabdžiai spaudžiami per stipriai, jie tampa problema, nes trukdo siekti tikslų. Dažniausiai psichologiniai stabdžiai tarsi įgauna autonomiją ir veikia nepriklausomai nuo asmens valios. Tarkime, kadaise žmogus buvo įskaudintas ir nusivylė santykiais. Psichologiniai stabdžiai gali saugoti jį nuo panašios patirties. Lengviausia tai padaryti vengiant bet kokių artimų ryšių. Įsijungia vidinės baimės, įsitikinimai, įpročiai, kurie tarsi sako, kad jokių santykių nereikia, geriau būti vienam, nes antraip vėl teks kentėti. Net jeigu žmogus sąmoningai pradeda ieškoti antrosios pusės, psichologiniai stabdžiai gali jį varžyti ir neleisti suartėti.

Kokie dažniausiai pasitaiko ir labiausiai gyventi trukdo psichologiniai gniaužtai?

Galima išskirti tris vidinių stabdžių grupes. Visų pirma tai – baimės. Dažniausiai baiminamasi nesėkmių ir nežinomybių. Antra grupė trukdžių – tai žmogaus įsitikinimai. Jie – tarsi vidiniai įstatymai, principai, kurių žmogus laikosi. Trečia psichologinių trukdžių grupė – įpročiai. Tai įprasti, nuolatos pasikartojantys veiksmai. Jie veikia automatiškai ir linkę reprodukuoti patys save. Vadinasi, žmonėms norisi daryti įprastus dalykus. Taip jaučiasi saugiau. Priprantama prie tam tikro gyvenimo būdo, draugų, atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, vakarais prie televizoriaus gerti alų. Baimės, įsitikinimai ir įpročiai – trys didžiosios vidinių stabdžių grupės, o variacijų gali būti labai daug.

Iš kur atsiranda tokių varžančių baimių, įsitikinimų ir įpročių? Jie įgimti ar įgyti? O gal yra neteisingo auklėjimo pasekmė?

Įvairiai būna. Žmogaus asmenybė pradeda formuotis jau jam būnant mamos pilve. Kūdikiui įtaką daro motinos mintys ir jausmai. Pavyzdžiui, jeigu ji pykstasi su vyru ir neigiamai vertina visą vyriškąją giminę (esą visi vyrai kiaulės), vaikas, būdamas įsčiose, tai jaučia ir ateityje gali taip pat nepasitikėti vyrais arba turėti tam tikrų baimių, kurias jautė mama. Taigi psichologinių stabdžių šaknys gali slypėti patirtyje iki gimimo. Visgi dažniausiai vidiniai stabdžiai įgyjami. Juos lemia tėvų pavyzdys, auklėjimas, visuomenė ir asmeninė patirtis. Asmens įgyta patirtis tarsi įauga į charakterį, įsitikinimus ir gali virsti baimėmis arba įpročiais.

Tiesa, kad egzistuoja netgi baimė patirti sėkmę?

Taip, ir tai – šiek tiek paradoksali baimė. Atrodytų, puiku, jeigu žmogus laimi, ko nors pasiekia, tampa geresnis, stipresnis, išmintingesnis, gražesnis arba turtingesnis negu kiti. Tačiau sėkmės lydimi asmenys gali baimintis išsiskirti iš minios ir tapti kitokiais. Kaip mokykloje būdavo žiūrima į kuo nors išsiskiriančius mokinius? Juk „baltų varnų“ niekas nemėgdavo. Taip pat ir visuomenėje. Tokie žmonės dažniausiai apkalbami, į juos kreivai žiūrima. Tarkime, asmuo laimėjo rinkimuose. Kol jis kažkur ramiai sėdėjo, niekam nebuvo įdomus, o patekus į politiką pradedamas juodinti. Taigi patiriant sėkmę baiminamasi neigiamų jos pasekmių: dėmesio, tikėtino puolimo ir pan. Baimė išsiskirti glūdi pasąmonėje. Ji ryškesnė mūsų visuomenėje, kurioje ilgai skatinta tapti vienodais lyg kareiviais. Tėvų, mokyklos ir visuomenės buvome auklėjami būti tokiais kaip visi. Vakarų visuomenėje, kurioje kaip tik vertinamas individualumas, skatinama išsiskirti bei siekti sėkmės, aktualesnė yra baimė būti nevykėliu.

Sėkmės baimė gali būti susijusi ir su pokyčių baime. Jeigu žmogui pradeda sektis, tarkime, gauna aukštesnį postą darbe arba sukuria savo verslą, atsiranda daug nežinomybės ir tenka ką nors gyvenime keisti: tam tikrus įpročius, elgseną, bendrauti su kitais žmonėmis ir pan. Todėl taip pat gali įsijungti psichologiniai stabdžiai, kurie trukdo siekti teigiamų pokyčių.

Kodėl vieni, nepasižymintys ypatingais gebėjimais, yra drąsūs, išbando įvairias veiklas ir daug pasiekia. O kiti, nors yra gabūs, nukenčia vien dėl baimės suklysti?

Kuo daugiau žmogus turi baimių, įpročių, ribojančių įsitikinimų, kaip reikia gyventi ir elgtis, tuo sunkiau būna ko nors siekti. Išsilavinimas, diplomai, specialybės žinios ne tiek daug ir suteikia. Kur kas daugiau lemia asmeninės žmogaus savybės. Laisvesni, atviresni pokyčiams, eksperimentams ir kūrybai, labiau rizikuojantys, mažiau besilaikantys dogmų, mažiau supančioti įpročių ir įsitikinimų, turintys mažiau baimių, dažniausiai pasiekia daugiau. Šias asmenines savybes suformuoja patirtis, tėvų pavyzdys ir auklėjimas. Skirtingus vaikus užaugina tėvai, skatinantys atžalas judėti pirmyn, rizikuoti, išbandyti naujų dalykų, ir tie, kurie diegia ribojančius įsitikinimus – „sėdėk tyliai kaip pelė po šluota“.

Ar gali būti, kad netampame turtingi tik dėl tam tikrų psichologinių stabdžių?

Tam didelę įtaką daro iš gimdytojų perimti įsitikinimai apie pinigus. Nemažai žmonių įsitikinę, kad pinigai apskritai yra kas nors nešvaraus ir negero. Esą biednas žmogus būtinai geras, o turčius – blogas. Arba jei asmuo įsitikinęs, kad pinigai uždirbami tik sunkiai triūsiant, tuomet eis kasti griovių ir didelių pinigų niekada neuždirbs. Iš tiesų dideli pinigai uždirbami turint verslą, investuojant, įdarbinant kitus žmones – ne griovius kasant, o galva galvojant. Ne veltui sakoma: „Jeigu neuždirbi pinigų, kol miegi, niekada nebūsi turtingas.“

Vieni nieko neturintys sakosi esą laimingi, o kiti, nors ir visko pertekę, jaučiasi nelaimingi. Kur slypi laimės jausmas ir kas žmonėms trukdo jaustis laimingais?

Nebūtinai tas žmogus, kuris sako, kad yra laimingas, taip iš tiesų jaučiasi. Jis gali taip teigti dėl to, kad nesikankintų, jog ko nors gyvenime nepasiekė. Tada nutaria, kad jam nieko nereikia, bei sako, jog ir taip yra laimingas. Kai kurie asmenys tiesiog vengia kalbėti apie nelaimes. Pripažįstantys, kad nėra laimingi, galbūt yra atviresni sau bei kitiems ir neslepia turintys tam tikrų problemų.

Kita vertus, laimės indeksas iš tiesų menkai priklauso nuo materialių vertybių. Jis labiau susijęs su galimybe gyventi, kaip nori, jaustis laisvu, atsipalaidavusiu žmogumi, kurti ir elgtis spontaniškai. Laimės jausmą suteikia galimybė išlaisvinti savo vidinį vaiką, kuris žaidžia, eksperimentuoja, kuria ir džiaugiasi smulkmenomis. Kuo žmogus turi daugiau vidinių nusistatymų, kuo dažniau elgiasi taip, kaip reikia, o ne kaip nori, kuo yra atsakingesnis ir pareigingesnis, tuo nelaimingesnis jaučiasi. Pareigingumas ir atsakingumas galbūt leidžia pasiekti karjeros aukštumų, uždirbti pinigų, tačiau tai yra ir tam tikra prievarta sau, verčianti gyventi lyg kareiviui, darant tik tai, kas privaloma.

Sunku atleisti psichologinius stabdžius? Kas gali padėti?

Tai padaryti sunku, nes šie vidiniai trukdžiai glūdi pasąmonėje. Paprastai psichologinių gniaužtų varžomas asmuo yra tarsi užsiciklinęs. Jam atrodo, kad elgiasi tinkamai, todėl kitokių elgsenos variantų nė nesvarsto. Įsitikinimai yra gajūs, įpročiai linkę reprodukuoti patys save, o prie savo vidinių baimių kiekvienam baisu prisiliesti. Todėl atleisti vidinius stabdžius – nelengvas darbas, reikalaujantis daug laiko ir energijos. Reikia gilintis į asmens psichologiją. Pačiam tai padaryti sunku. Dažniausiai padeda impulsas iš šono – psichologo, ugdomojo vadovavimo specialisto arba mentoriaus konsultacijos.

Su psichologu kalbėjosi Justina Petraškevičienė




Comments

Pyktis - iš kur jis kyla ir kaip jį suvaldyti

4/3/2015

Comments

 
Picture
Psichologijos kodas
Ar žinote, iš kur kyla jūsų pyktis?

Kad ir kaip nesimpatiškai atrodo pykčio emocija, ji anksčiau ar vėliau aplanko mus visus. Vieni, pagauti pykčio, reaguoja gana akivaizdžiai, garsiai, o kiti, rodos, niekuomet nepyksta. Bet tai nėra tiesa, jie pyktį slopina ir slepia. Tai ką vis tik reikėtų žinoti apie pyktį? Kada jį geriau slopinti, o kada ištransliuoti? Apie tai „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu Mariumi Daugelavičiumi.

Iš kur tas pyktis atsiranda? Kokia jo prigimtis?

Psichologas: Galima iškirti keturias pykčio rūšis arba kilmes: vidinio kovotojo; pyktis dėl paties žmogaus susikurtų taisyklių; gynybinis pyktis, kylantis iš nesaugumo ir pažeidžiamumo; pyktis, kylantis dėl žmonių, kurie gyvena kitaip ir leidžia sau daigiau, nei sau leidžiame mes. Beje, pyktis, kylantis iš pirmosios rūšies yra adekvatus, nes verčia už save pakovoti. Reagavimas pykčiu į kitas tris rūšis ne visada yra adekvatus. Vienu metu žmogų gali veikti ne viena, o ir dvi ar trys pykčio rūšys.

Su pykčiu dėl įvairių priežasčių, tik pykčio emociją išreiškiame skirtingai. Nuo ko tai priklauso?

psichologas: Yra žmonių, kurie labiau kontroliuoja save, laikosi tam tikrų elgesio taisyklių – esamų ar įsivaizduojamų, atėjusių iš auklėjimo – dėl įvairių kitų priežasčių žmonės nusprendžia, kad juntamo pykčio parodyti negalima. Kai auklėjame vaikus, juos automatiškai išmokome nepykti, nerėkti, neskriausti ir panašiai. Tą jie išmoksta visam gyvenimui ir įsisąmonina, kad geras žmogus yra tas, kuris nepyksta. Tiesa, tie žmonės – vaikai, kurie labiau pasiduoda auklėjimui, būtent tokias dogmas ir išmoksta, o tie, kurie sunkiau pasiduoda auklėjimui, pykčio savyje nelaiko, jį išspinduliuoja kokiomis nors formomis. Taip pat, žmogus pykčio emocijos nesuvaldo tada, kai jo kantrybės taurė persipildo ir jis tiesiog pratrūksta. Taip gali nutikti dėl nuolatinės įtampos, kivirčų ir kitų dalykų. Žmogui tiesiog nebeišeina susivaldyti, nors jis ir supranta, kad tai galbūt nėra gerai ir taip būti neturėtų.

Ar pykčio išraišką kaip nors lemia ir charakteris?

Psichologas: Žinoma, natūralu, kad emocingesni charakterio tipai (cholerikai, sangvinikai) rodo daugiau emocijų. Nors tai sąlyginis dalykas. Charakterio tipas juk irgi ne iš dangaus nukrenta, charakteris formuojasi priklausomai nuo auklėjimo, aplinkybių, motinos nėštumo metu, nes vaikas jaučia tai, ką jaučia motina. Charakterio formavimuisi turi įtakos net ir gimimas. Ir augdamas žmogus įpranta labiau rodyti arba labiau nuslėpti savo vidines emocijas. Taip pat formuojasi ir santykis su pykčiu – labai natūralia emocija. Tik klausimas, kiek stipri žmoguje ši emocija, kiek pykčio yra prisikaupę ir kaip jį parodome.

Vyrauja prieštaringos nuomonės, kaip dorotis su pykčiu. Pyktį geriau ištransliuoti ar laikyti savyje, nuslopinti ir paslėpti? Kuo tikėti?

Psichologas: Teisybė, turbūt, kaip visada – yra per vidurį. Kartais tikrai reikia pastovėti už save ir pakovoti. Žmonės, kurie niekuomet nepyksta, vaizdingai tariant patampa "skudurais", į kuriuos visi valosi kojas. Jie visuomet nusileidžia, nutyli ir pykčio neparodo, už save nekovoja, nes bijo pykčio ir konflikto. Bet jie bijo ne savo pykčio, o kitų žmonių pykčio. O tas, kuris nuolatos ir be perstojo rodo pyktį, tampa agresoriumi ir gyvenime dėl to gali kiti problemų. Tiesiog reikia mokėti atskirti ir atsirinkti, dėl ko mes pykstame, iš kur tiek pykčio atsiranda ir kam mūsų pyktis yra skirtas. Galų gale, turėtume kelti klausimą, ko pasieksime rodydami pyktį, jei tai nėra varomosios jėgos pyktis, galbūt derėtų kiek prisivaldyti.

Kaip išreikšti pyktį taip, kad tai nepakenktų aplinkiniams?

Psichologas: Suvokime, kad pyktis yra linkęs kauptis. Žmonės, kurie save kontroliuoja ir to pykčio stengiasi neparodyti, tam tikrose situacijose prikaupia pykčio, jis viduje akumuliuojasi ir po ilgo laiko nutylėjimų, kai persipildo kantrybės taurė, žmogus nebeišlaiko. Jis "prasprogsta", pasipila pykčio bangos. Susikaupusį pyktį, kad jis nekenktų aplinkiniams reikėtų išlieti civilizuotais būdais. Tereikia periodiškai jį kažkur nuleidinėti, nuleisti garą. Tam puikiai tinka sportas, itin gera išsilieti daužant bokso kriaušę, karatė treniruotės, kur realiai reikia pykčio išstumiamos jėgos. Japonijoje ofisuose net yra poilsio kambariai, kuriuose padarytos viršininkų iškamšos. Galima ten nueiti ir išsilieti, nes viršininkui į akis to pykčio ir agresijos tiesiogiai negalima parodyti. Taip pat pyktį galima išlieti sportiniuose žaidimuose: krepšinyje, tenise, futbole ar bent stebint tokias varžybas, kai visa minia išsirėkia pagauti tos kovos dvasios. Kartais užtenka gerai išsikeikti, tik, žinoma, ne viešai.

O jei žmogus įpratęs slėpti ir slopinti visas, tiek neigiamas (pyktį, pagiežą, nusivylimą), tiek teigiamas emocijas. Ar tai jam nekenkia?

Psichologas: Žinoma, tai kenkia jo nervų sistemai ir psichikai, bendrai savijautai. Emocijos yra lyg energija, jei jos neišnaudojama, ji akumuliuojasi viduje ir kelia įtampą. Tas geras, protingas, išsiauklėjęs žmogus, tylus, kuris nei per daug išreiškia džiaugsmą, nei pyktį ir dažniau išlieka abejingas, kažkuria prasme dažniausiai yra ligotas. Ir tuomet tik laiko klausimas, kada ir kokia forma tos emocijos prasiverš kaip depresija arba fizinės ligos, kraštutiniu atveju – suicidas. Jeigu toks žmogus emocijas išlietų, jis nejaustų agrecijos prieš save ir savęs dėl visko nekaltintų.dėl tų užslopintų emocijų prasidėjusios ligos galiausiai pereina ir į rimtus psichosomatinius sutrikimus, ligas. O gydytojai net apčiuopiamos ligos neranda, nors žmogus skundžiasi, kad jam silpna, bloga ir ką nors skauda.

Kartais žmonės susipyksta ir susitaiko, tačiau po kiek laiko vėl prisimenamas prikišamas koks nors senas barnis ar nuoskauda. Ar tai reiškia, kad žmogus dar pyksta ir neatleido?

Psichologas: Tas žmogus, kuris pyksta ir prisimena senas nuoskaudas, jis jaučiasi pažeidžiamas. Prisimena tas situacijas, kuomet taip pat jautėsi pažeidžiamas, nesaugus. Jeigu tuo metu, kai žmogus jautėsi nesaugus, jį kas nors nuskriaudė, tokių dalykų žmonės nedovanoja ir neatleidžia. Dėl to ir prisimena sekančioje akistatoje su pykčiu ir konfliktu. Tiesa, tokiu atveju labiau kaupiasi ne pyktis, o žmogaus pažeidžiamumas. Tai gali būti visai nekalta situacija, bet gynybinė – puolamoji reakcija reikalauja, kad žmogus surastų pretekstą, juo ir tampa tas senas barnis ar įžeidimas. Tai gali tęstis visą gyvenimą, priklausomai nuo to, kiek žmogus jaučiasi pažeidžiamas.

Pykčio rūšys

Pirmoji – vidinis kovotojas. Tai yra natūralus, prigimtinis pyktis, kuris egzistuoja kiekviename žmoguje. Tai tas vidinis gynėjas, kovotojas, karys, kuris mums formuoja gebėjimą pastovėti už save. Tai kaip ir gamtoje, kiekvienas gyvūnas turi kažkaip už save pastovėti, apsginti. Net ir bailiausias zuikis, užspaustas į kampą, pradeda kovoti. Tokios kilmės pyktis žmogui leidžia siekti pergalės, kovoti ir laimėti, nugalėti baimę, veikia, kaip varomoji jėga. Tai gerasis pyktis ir net kažkuria prasme – lyderio savybė. Žmogus, kuris neleidžia sau supykti, kad pakovotų už save, niekaip negali būti lyderis. Dažniausiai nėra pergalės be pykčio. Iš pykčio galima labai daug ką nuveikti, tai puiki varomoji jėga.

Antras rūšis – pyktis, kylantis iš mūsų susikurtų taisyklių. Kai žmonės galvoja, kad reikia vaikščioti, elgtis, gyventi būtent taip, o ne kitaip. Toks žmogus save kontroliuoja ir gyvena pagal tas taisykles. Bet gyvenimas dažnai prieštarauja žmogaus susikurtoms taisyklėms. Tarkime, žmogus yra įpratęs ir turi taisyklę, kad šlepetės turi būti sukrautos kairėje prieškambario pusėje, o jo šeimos nariai tokios taisyklės neturi. Jie šlepetes sukrauna visiškai kitaip, tad žmogui, kuris įsikibęs į savo taisykles, būtinai kyla pyktis. Kuo daugiau žmogus turi taisyklių, kaip viskas turi būti pagal jį ir jų laikosi, tuo daugiau pykčio ir agrecijos jis generuoja. Kita vertus, jeigu žmogus būtų lankstesnis, jam nekiltų tiek daug pykčio.

Trečia rūšis – gynybinis pyktis ir agresija, kylantis tuomet, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Jei žmogus mano, kad vidinis jautrumas, nepasitikėjimas savimi, silpnumas ir bejėgiškumas yra blogai – jis užsiaugina tokią tarsi gynybinę agresijos sieną, net jei iš tikrųjų jis pats ir yra silpnas, jautrus ir pažeidžiamas. Prisiminkime, kad mažas silpnas šuo dažniausiai būna gerokai piktesnis ir agresyvesnis už didelį šunį, nes jaučiasi itin nesaugus. Taip yra ir su žmonėmis, kartais tai liaudyje net pavadinama "mažo žmogaus sindromu". Didelis šuo ir savimi pasitikintis, saugiai besijaučiantis žmogus, nejaučia bejėgiškumo ir pykčio. Kuo žmogus silpnesnis, tuo piktesnis. Tačiau tai nėra kalbant tik apie ūgį, kalbame ir apie žmogaus vidų.

Ketvirta rūšis – ši pykčio rūšis savo kilme šiek tiek panašį į antrąją. Šiuo atveju labiausiai nervina ir pyktį kelia tie žmonės, kurie sau leidžia gyvenime daugiau, nei mes patys leidžiame sau. Jeigu, tarkime, aš įpratęs kalbėti tyliai ir laikau tai norma, mane nervins ir pykdys tie žmonės, kurie yra garsiakalbiai. Taip pat yra ir jeigu aš esu punktualus, valingas, atsakingas, pareigingas žmogus, mane būtinai nervins tas, kuris gyvena savo malonumui ir dažnai leidžia sau ilsėtis ar nepersidirbti. Tol kol mes patys sau kažko neleisime, mus nervins visi tie, kurie sau leidžia daugiau. Ši pykčio rūšis formuojasi per auklėjimą ir patirtis.

Su psichologu Dr. Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė






Comments

 Erotiniai sapnai - ką jie reiškia ?

3/31/2015

Comments

 
Picture
Sutikite, kad bent kartą esate sapnavę erotinio pobūdžio sapną. Tokį, kuriame mylitės su seniai matytu draugu, žavingu nepažįstamuoju ar net... su tos pačios lyties atstovu! Neišsigąskite. Tokie sapnai – tikrai nėra jokia diagnozė. Anaiptol! Jie apie Jus gali atskleisti dar nežinomų paslapčių. Apie tai pasakoja psichologas Marius Daugelavičius.

Erotiniai sapnai aplanko visus
„Erotiniai sapnai – dažnas dalykas. Juos galima išskirti kaip visiškai atskirus. Įdomu tai, kad skirtingos psichologijos rūšys juos traktuoja savaip. Visiems gerai žinomas psichoanalitikas Zigmundas Freudas viską statė ant erotikos pamatų, tačiau kiti specialistus mąsto kitaip“, - apie sapnus pasakoti pradeda psichologas M.Daugelavičius.
Pasiteiravus, ar kiekvienas mūsų sapnuoja erotinius sapnus ir ar išvis vertėtų apie tai kalbėti, psichologas atviras. „Visi esame sapnavę erotinį sapną ir tai normalu. Bet kokiu atveju reikia pripažinti, kad erotika ir seksualumas mūsų gyvenimuose užima svarbią dalį.“

Erotinių sapnų priežastys
Sapnai iki šiol apipinti mistika. Vieni sako, jog sapnuojame tai, apie ką galvojame, ko bijome ar ko mums trūksta. Pasiteiravus, kokios gi erotinių sapnų priežastys, psichologas pateikia išsamų atsakymą. „Mes sapnuojame tai, ko mums trūksta. Žmonės gyvena taip, kaip reikia gyventi, kiekvienas iš mūsų susikuria tam tikrą įvaizdį, charakterį. Tačiau visi mes save kontroliuojame, nusistatome ribas, ką galime daryti ir kas yra tabu. Tarkim, visuomenės suformuota, kad būčiau pareigingas, laiku atlikčiau užduotis, tačiau viduje išlieka spontaniškumo poreikis, kuris niekur nedingsta, o tėra užgniaužtas. Būtent per sapnus nakties metu, kai išnyksta kontrolė, o sąmonė atsipalaiduoja, ima lysti tos asmenybės pusės, kurios nėra realizuojamos dieną“, - teigia psichologas.

Sapnai – šešėlinė žmogaus pusė
„Diena ir naktis – tarsi dvi medalio pusės. Diena – tai šviesioji gyvenimo pusė, kuomet mes gyvename ir save realizuojame pagal tam tikras taisykles, standartus, o naktį, sapnų metu, ima veikti mūsų atstumtųjų asmenybės pusių veikla. Tai tam tikra kompensacija, išlaikanti asmenybės balansą. Pareigingieji dažnai sapnuoja sapnus, kurių metu viską daro atmestinai, prastai, nesistengia. Tokie žmonės kartais sapnuoja ir daugybę seksualinių nuotykių, kurie nėra jiems įprasti kiekvieną dieną. Būtent tokie sapnai ir reiškia tai, jog žmogui kažko trūksta“, - aiškina psichologas pabrėždamas, jog toji sapnuota erotika nėra susijusi tiesiogiai su seksu. „Ji tiesiog simbolizuoja tam tikrą laisvę, kurios žmogus negali realiame gyvenime sau leisti.“

Erotiniai sapnai Viduramžiais
„Buvo laikai, kai seksualumas išvis buvo neigiamas. Prasidėjus krikščionybės laikotarpiui buvo gėda apie tai kalbėti ir net galvoti, o juk sapnai niekur nedingdavo! Tai buvo tarsi nuodėmė, apie kurią niekam negalėjai net papasakoti. Šiukštu būdavo net ir sau prisipažinti sapnavus erotinio pobūdžio sapną. O juk sapnų proceso kontroliuoti negali ir tai kiekvienas supranta.“

Sapnuose – priešingybės
Psichologas, paklaustas, galbūt yra pacientų, kurie kreipiasi dėl nuolat juos kankinančių erotinių sapnų, šypsosi. „Na, tiesiogiai dėl sapnų nesikreipia, tačiau seansų metu dažnai išryškėja tam tikri sapnų motyvai. Moterys sako, kad yra mylinčios žmonos, atsakingos mamos, nesidairo į kitus vyrus, tačiau sapnuose patiria seksualinius nuotykius. Tokiu atveju išryškėja dienos ir nakties skirtumai. Tai tam tikras asmenybės poreikis, kuris asocijuojasi su seksu. Pasąmonė prikabina tam tikrą simboliką.“
Psichologas  teigia, kad po tokių sapnų moterys jaučiasi nesmagiai, joms net gėda prisipažinti ką sapnavus, mat realiame gyvenime jos net smerkia laisvo elgesio moteris.

O jei sapne – homoseksuali meilė?
Daugelis žmonių, kurie sapnuoja kiek iškrypėliškus sapnus apie seksą trise arba kūnišką meilę su tos pačios lyties atstovu, gėdijasi apie tai papasakoti vyrui ar draugėms. Tačiau psichologas M.Daugelavičius tik šypsosi ir ragina į sapnų reikšmes žiūrėti plačiau. „Jei moteris sapnuoja seksą su kita moterimi, tai gali reikšti švelnumo, rūpesčio, globos ir motiniškumo trūkumą. Analizuojant sapnus reikia žiūrėti simboliką, kas ką jums reiškia, tačiau jokiu būdu nežvelkite į sapnus tiesiogiai.“

Skaitytoja klausia
Turiu vyrą, mažą vaiką, tačiau labai dažnai sapnuoju savo buvusią simpatiją. Tai vaikinas, su kuriuo draugavau mokykloje. Tada mūsų santykiai buvo platoniški, vaikščiojome susikibę tik už rankučių, maloniai bendravome. Tačiau dabar nuo tos draugystės praėję apie dešimtį metų, o aš nesiliauju jo sapnavusi. Sapnuose dažnai vaikštome po parką, šokame, bučiuojamės. Kas tai – mano neišsipildžiusi svajonė?
„Žvelgiant tiesiogiai, tai gali būti neišsipildžiusi svajonė ir nerealizuoti norai. Tačiau žiūrint metaforiškai, reiktų paanalizuoti giliau. Pabandykite atsakyti dabar sau į klausimą – kokie bruožai ir charakterio savybės jus traukia prie to vaikino? Kas jums jame labiausiai patinka? Sakysite, malonus bendravimas, pasitikėjimas savimi ? Jei taip, vadinasi jums, kaip asmenybei, to ypač trūksta realiame gyvenime.“

Su psichologu M. Daugelavičiumi kalbėjosi Gerda Morozovienė





Comments

Gyvenimo stabdžiai - psichologinės baimės ir fobijos. kaip jas įveikti ?

2/5/2015

Comments

 
Picture
Kartais visi save pagauname ko nors bijant, nenorint daryti, sąmoningai ar ne vengiant tam tikrų veiklų, dalykų. Galbūt sau to tiksliai neįvardijame ir nepripažįstame, tačiau mus sustabdo būtent mūsų baimės ir fobijos. Kaip jas atskirti? Kodėl jos mums trukdo ir kaip jų atsikratyti, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu Mariumi Daugelavičiumi.

Baimės ir fobijos – kuo jos skiriasi?

Psichologas: Ta riba tarp baimės ir fobijos yra labiau filosofinė, tačiau grubiai tariant, baimė yra apsauginė žmogaus reakcija, savisaugos instinktas. Baimė saugo žmogų nuo įvairiausių pavojų gyvybei, sveikatai ir panašiai. Baimė iš principo ir yra išankstinis nusistatymas, tik ne prote, o jausmuose. O fobija – tokia baimė, kai žmogus kaip ir protu suvokia, kad pavojus realiai nedidelis arba jo visai nėra, bet baimė vis tiek yra. Fobiška baimė peržiangia sveiko proto ribas.

Tai kaip žinoti, kada dar normalu bijoti, o kada mūsų baimė jau perdėta, linkusi į fobija?

Psichologas: Yra normalu bijoti vaikščioti 9 aukšto balkono turėklais, tačiau bijoti pažiūrėti pro langą arba net užlipti į 9 aukštą, užkilti liftu – jau fobija. Jeigu žmogus bijo agresyvaus šuns, kuris jį puola, tai normali baimė, savisauga. Tačiau jei bijoma mažo pririšto šunelio ir jį gąsdina pats vaizdas – tuomet tai bus fobija.


Tačiau galima bijoti daug paprastesnių dalykų, kad ir viešo kalbėjimo.

Psichologas: Viešo kalbėjimo baimė, jei tai yra atsakingas momentas, nuo kurio gali priklausyti tolimesnė karjera, yra normali. O jei vestuvėse baisu pasakyti tostą, tai jau arčiau fobijos, nes pastaruoju atveju juk nieko blogo nutikti negali. Galima sakyti, kad neretai fobija yra tiesiog nepagrįsta baimė.

Kokios yra didžiausios žmonių baimės ir fobijos?

Psichologas: Fobijos kiekvienam žmogui labai skirtingos ir atsiradę dėl skirtingų priežasčių. Tačiau galima išskirti tris didžiausias žmogaus baimės kryptis. Tai yra nežinomybės, nesėkėmės arba klaidos baimė ir sėkmės baimė. Pastaroji gana paradoksali.

Nežinomybės baimė. Žmogus bijo to, ko nepažįsta ir nežino. Metaforiškai kalbant, tai gali būti tamsos baimė. Nes nematau, nežinau, kas ten yra, o tai reiškia, kad potencialiai gali būti kas nors blogo. Ir dėl visa ko geriau reikia to saugotis.

Nesėkmės arba klaidos baimė. Žmogus bijo ką nors daryti vien dėl to, kad gali nepavykti. Bijoma suklysti. Tarkime, žmogus nori išmokti čiuožti, bet bijo stoti ant pačiūžų, nes yra išankstinis nusistatymas, kad nukris, nepasiseks. Kuo labiau žmogus bijo padaryti klaidą, yra išauklėtas visuomet daryti tik tai, ką reikia ir tik gerai, baimė jį stabdo ir auga. Jeigu jam buvo įskiepyta, kad klysti negalima, rizikuoti nesaugu, toks auklėjimas susiveda į tai, kad žmogus pradeda bijoti labai daugelio dalykų: padaryti klaidą, svetimų žmonių, eksperimentuoti ir t.t. Taip užauga perfekcionistai. Kuo žmogaus klaidos buvo labiau smerkiamos vaikystėje, tuo labiau jis bijo suklysti suaugęs.

Sėkmės baimė. Ši baimė gali būti apibūdinama posakiu „neturėk daugiau už kitus, būk toks, kaip visi“. Jei žmogui pasiseks, jis išsiskirs iš minios, bus kitoks. O į tokius žmonės ne visada žiūri teigiamai. Ir tuomet jungiasi stabdžiai, kad nebūtum geresnis už kitus ir puiki karjera tau nereikalinga. Ir baimė žmogų palieka tokioje teritorijoje, kai jis yra nei geresnis už kitus, nei blogesnis.

Kas lemia baimių atsiradimą žmogaus sąmonėje?

Psichologas: Baimių atsiradimas yra susijęs su mūsų pasąmone, o ne su protu. Tai sunkiai protu valdomas procesas. Baimės ir fobijos atsiranda dvejais keliais. Pirmuoju - per mūsų patirtį, kuri tarkime, buvo nesėkminga. Tarkima, vaikas kišo pirštus į ugnį, nusidegino ir taip įgijo patirtį, kad ugnies reikia bijoti. Antrasis kelias – auklėjimas. Kai tėvai nuo mažens gąsdina, kad neitum į mišką, nes ateis vilkas arba baubas išsineš. Nedaryk to, nes bus blogai, nedaryk ano ir t.t. Kaip ir patirties nėra, bet yra auklėjimas. Žmogui įskiepytos baimės, nes augdamas jis juk tikėjo tuo, ką jam sako autoritetai – tėvai.

Kalbant apie tėvų skiepijamas baimes, kodėl ne visi žmonės užauga ko nors bijodami?

Psichologas: Todėl, kad vienų patirtis yra vienokia, o kitų – kitokia. Skirtingi tėvai, skirtingas auklėjimas. Daug kas priklauso nuo to, kiek vaikas jau yra prikaupęs baimių – daug ar mažai. Vieni vaikai yra daugiau pratę klausyti tėvų, o kiti maištauti ir patikrinti ar gąsdinimai pasitvirtins. Vaikas, kuris labiau linkęs galvoti savo galva, turi daugiau charizmos, tikėtina turės mažiau baimių nei paklusnusis vykdytojas. Pastarasis greičiausiai ir bijos žengti žingsnį į kairę ar dešinę, ypač tuomet, kai nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis konkrečiose gyvenimo situacijose. Mes visi turime savo komforto zonos ribas, tačiau jos pas kiekvieną žmogų skirtingos. Klausimas, ar žmogus ir sėdi tik savo komforto zonoje, ar tas ribas kažkaip peržengia; klauso savo baimių, kurios jį riboja ir liepia niekad nerizikuoti, nedaryti to, kas nežinoma, dar neišku, ar renkasi riziką. O rizika reikškia tai, kad žmogus net ir suvokdamas savo baimę vis tiek imasi veiksmų ir daro būtent tai, ko bijo. Tačiau svarbu, kad baimes žmogus perženginėtų ir įveiktų savo noru, o ne ko nors verčiamas. Jei žmogus įpranta peržengti savo ribas, baimė po truputį traukiasi.

Kada baimė virsta fobija?

Psichologas: Visi žmonės bijo, tik ne vienodų dalykų ir nevienodai stipriai. Gal tiklsiausia sakyti, kad problema ir fobija jau yra tada, kai baimė pradeda žmogui trukdyti. Baimės mus riboja ir trukdo. Kaip minėjau, kiekvienas žmogus turi savo komforto zoną, kurioje jaučiasi gerai ir patogiai, maloniai. Toje zonoje jis viską supranta, išmano ir moka. Ties kažkur ta komforto zona baigiasi ir prasideda teritorija, kuri mus svetima, nežinoma, ten ko nors nemokame ar kas nors jau yra nepasisekę. Ir tuomet atsiranda apsauga, kurią vadiname baime. Baimės į fobijas transformuojasi su laiku ir neigiama patirtimi. Kuo žmogus prikaupia daugiau neigiamos patirties, nesėkmių, tuo daugiau baimių ir fobijų išsiaugina savyje. Taip yra dėl to, kad jis kaupdamas patirtį mokosi, ko reikia nedaryti, o ne ką reikia daryti. Tokiu atveju komforto zona mažėja ir tai, kas seniau buvo pakankamai komfortiška, tampa nekomfortiška. Kuo mažiau žmogus rizikuoja, tuo labiau jis bėga nuo savo baimių. O baimė yra lyg šuo, vejasi ir skaudžiausiai kanda tuomet, kai nuo jų bėgame.

Kaip įveikti baimes ir ar įmanoma įveikti fobijas?

Psichologas: Įmanoma įveikti tiek baimes, tiek fobijas. Baimė juk nuo fobijos labiausiai skiriasi savo intensyvumu. Vienas iš metodų įveikti savo baimes, reikia pradėti nuo pažinties su savo baimėmis. Kartais žmonės net nemoka įvardyti, ko bijo ir kad bijo apskritai. Jie sako, kad tam tikrų veiklų daryti nemėgsta, jiems tiesiog nepatinka. Taigi, kai susiduriama su baime, reikia sau pačiam atsakyti į klausimą, kokia tai baimė, kodėl mes bijome, kas nutiks. Ir tuomet jau mažais žingsneliais galima pradėti rizikuoti, iįbandyti ką nors, ko bijome, plečiant savo komforto ribas. Tačiau čia kalbame apie tokius kasdienius dalykus, kaip viešas kalbėjimas, pokalbiai dėl darbo ir panašiai, apie tai, kas niekaip nekenkia žmogaus gyvybei. O kovoje su didesnėmis baimėmis ir fobijomis derėtų kreiptis į specialistus, nes terapijos, gydymai, įveikimo procesai yra pritaikomi kiekvienam žmogui asmeniškai, pagal jo galimybes.

Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė

Comments

Kaip išgyventi išsiskyrimą ?

1/5/2015

Comments

 
Picture


Nutrūkus santykiams su mylimu (a) aplanko prieštaringi jausmai, blogos emocijos. Kaip su jomis susitvarkyti, kai tave išduoda ar palieka? Kuo užpildyti širdyje atsivėrusią tuštumą?

  Pasak psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus, ilgamečiai santykiai, be abejo, nenutrūksta tą dieną, kai du vienas kitą mylintys, prisirišę vienas prie kito, žmonės išsiskiria. Išsiskyrimą su partneriu sunkiau išgyvena tas, kuris lieka vienas. Nors viskas baigiasi pykčiais, barniais ar nuoskaudomis, tačiau vis tiek tam tikra prasme jie lieka susiję. Emociniai, dvasiniai ryšiai, jeigu jie buvo, nėra lengvai nutraukiami. Todėl išsiskyrimo procesas gali užtrukti pakankamai ilgai,- dešimtį ir daugiau metų, o kartais ir nesibaigti.

„Kiek yra porų, tiek - skirtingų situacijų. Jeigu paliktasis (oji) neturėjo nei draugų, nei laisvalaikio, nei siekė karjeros, o visos viltys ir gyvenimas buvo susietas tik su vieninteliu jam artimu žmogumi, - tuomet tai didžiulė tragedija, nes, netekus mylimojo, elementariai jam nieko nebelieka. Kita situacija, jeigu palikta moteris (ar vyras) turi normalią savivertę, gyvena pilnavertį gyvenimą. Šiuo atveju išsiskyrimą lydi emocinis išgyvenimas, bet pergyventi yra lengviau. Žinoma, santykių nutraukimas liūdina, jaučiama diskomforto būsena, bet tai nėra įvardijama kaip gyvenimo tragedija“-sako psichologas.

Skausmingiau išgyvenama, kai suyra šeima, kai vaikai lieka gyventi be mamos ar tėvo; dar blogiau, jeigu vaikai atskiriami (vienas lieka su mama, kitas –su tėvu), ar gyvena su seneliais. Šiuo laikotarpiu svarbu pasitikėti savimi ir suvokti, kad išsiskyrimu gyvenimas nesibaigia: turi ką pratęsti ir kaip save realizuoti.

Kaip išgyventi emocinę krizę?

Psichologo M. Daugelavičiaus teigimu, psichologinės emocinės krizės išgyvenimas priklauso nuo to, ar sugebama tai priimti kaip pamoką. Juk lengviausia yra galvoti ir dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių kaltinti ne save, o kitą - buvusį partnerį, uošvę, gimines ir pan. Iš pradžių paliktąją (jį) paprastai užvaldo neigiamos emocijos: nuoskauda, baimė, kaltė, bejėgiškumas, pavydas, agresija. Tačiau psichologai pataria išsiskyrimą priimti visų pirma, kaip pamoką sau. Pasinaudojant „nelaimingos meilės“ patirtimi, galima išvengti padarytų klaidų, kuriant ateityje santykius su naujuoju partneriu. Tai dėsningas procesas, vadinasi buvo klaidų, kažką darėte ne taip. Juk geri tarpusavio santykiai turi būti nuolat puoselėjami, brandinami. Kaip ir židinio ugnis: jeigu įdedi malkų, ji kūrenasi, jeigu ne-gęsta. Kai namuose šalta ir nejauku, šilumos ieškoma kitur. Tai ženklas, kad kažką savo gyvenime reikia keisti: išanalizuoti padarytas klaidas, iš jų pasimokyti ir siekti geresnių gyvenimo pokyčių. Priešingu atveju, santykių scenarijus gali pasikartoti ir bendraujant su kitu partneriu (e).

Psichologiškai svarbi –emocinė iškrova

Darykite visa tai, kas jums praskaidrina nuotaiką, suteikia šviesesnių emocijų, veja šalin liūdesį, ramina, atitolina mintis nuo asmeninių išgyvenimų. Pavyzdžiui, megzkite virbalais, siuvinėkite, užsiimkite dekupažu, verkite karolius, klausykitės mėgstamos muzikos, skaitykite knygas, eikite į koncertą ir pan.

„Leiskite sau išsiverkti, garsiai sušukti, sudaužyti keletą lėkščių –taip natūraliai „išleisite“ viduje susikaupusią psichologinę įtampą, pyktį ar skausmą. Žaiskite futbolą, lauko tenisą, boksuokite kriaušę (vyrams labai tinka boksas),- tai padės išsikrauti emociškai “ –pataria psichologas Daugelavičius. Naudinga rašyti dienoraštį ar išsikalbėti, -tai įtakoja nuotaikos pagerėjimą, streso sumažėjimą. Rašant bent 10-15 minučių apie emocinius išgyvenimus, išsakant tai, kas slegia, atsipalaiduojama, pagerėja savijauta.

„Kai žmonėms suteikiama galimybė rašyti apie emocinius išgyvenimus, dažnai pagerėja jų sveikata. Jie rečiau eina pas daktarus, įvyksta pokyčiai jų imuninėje sistemoje“ -teigia Jamesas W.Pennebakeris, daug metų Teksaso universitete tyrinėjantis ekspresyvaus rašymo poveikį sveikatai. Vienas tyrimų parodė, kad rašant tinklaraštį cheminės medžiagos -dopamino išsiskiria tiek pat, kiek bėgiojant ar klausantis muzikos.

Pakeiskite aplinką. Išvykite kur nors toliau nuo namų pailsėti, atostogauti, kad galėtumėte patirti naujų įspūdžių, pabendrauti su naujais žmonėmis. Tai padės atsipalaiduoti, atitolti nuo asmeninių problemų, „persijungti“ emocionaliai.

Su psichologu dr. Mariumi Daugelavičiumi kalbėjo

Veronika Pečkienė , Savaitė




Comments

Apie rūkymą - kas slypi "už kadro" ?

11/18/2014

Comments

 
Picture
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo tabako sukeltų ligų kas pusšeštos sekundės pasaulyje miršta žmogus. Nuo rūkymo sukeltų ligų pasaulyje kasmet miršta beveik pusantro milijono žmonių. Lietuvoje – beveik pusantro tūkstančio. Kodėl žmonės vis tiek rūko?
Rūkymo priežasčių yra daug. Teigiama, kad žmogus tampa priklausomas nuo nikotino. Vis dėlto, psichologai tvirtina – didžiausia problema ne nikotinas ar kitos cheminės medžiagos, o žmogaus psichologinės problemos.

Komentuoja specialistas

Psichologas dr. Marius Daugelavičius:

- Bet kuri priklausomybė atsiranda kai žmogus turi kažkokią vidinę psichologinę problemą. Galbūt žmogų kamuoja kažkokios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas, vienatvė, bendravimo stoka. Pavyzdžiui, jį kamuoja santykių problemos. Kaip jas išspręsti – nežino. Ką tuomet reikia daryti? Žinoma, slopinti emocijas. Rūkymas padeda jas numalšinti, psichologiškai nuramina žmogų. Tai patogu, tačiau problemos parūkius juk nedingsta. Taigi, kiekvieną kartą pasijutus blogai, emociškai nestabiliai, griebiamasi cigaretės. Taip ir vystosi psichologinė priklausomybė.

Kita situacija – žmogus nuolat bėga, lekia, dirba. Jis nuolat užsiėmęs ir neleidžia sau pailsėti. Ką daro žmogus, kuris rūko? Pauzę: išeina, palieka visus reikalus ir tiesiog ramiai pabūna su cigarete. Taip randamos kelios minutės poilsio. Jei žmogus nerūko, jam lyg ir nepatogu ilsėtis. Rūkymas tampa tarsi „legaliu“ pretekstu pailsėti. Iš esmės tuomet žmogui ne tiek reikia rūkyti, kiek pailsėti.

Dar vienas rūkimo pretekstas – rūkanti kompanija. Jei žmogų supa rūkantieji, jis nenori išsiskirti, būti „balta varna“. Žmogui, kuriam psichologiškai labai svarbu ką pagalvos kiti tai tampa didele kliūtimi. Be to, rūkantys pasikalba. Kur kitur pasikalbėsi, jei ne prie cigaretės? Jei trūksta komunikavimo, cigaretė tarsi tampa vienijančiu elementu.

Jaunimui – cigaretės – savarankiškumo, maišto ženklas. Leidžia įtvirtinti savo asmenybę: „Nesvarbu, ką sako tėvai“, aš geriau žinau kaip reikia gyventi.  Kuo daugiau tėvai kartoja, kad rūkyti blogai, tuo labiau jis nori daryti savaip.

Variacijų gali būti daug. Tačiau rūkymas pats savaime nėra tai, kas laiko. Dažniausiai esmė yra psichologiniai momentai, slypintys „už kadro“. Ir jei jie nejudinami, su rūkymu kovoti labai sunku.
Visų pirma verta identifikuoti problemą - kodėl aš rūkau ? Nuo ko aš bėgu ir ką tai man duoda ? Tada pradėti šalinti psichologinę problemą ir kartu surasti kokiu kitu pozityvesniu būdu suteikti sau tai, ką gaunu iš rūkymo.

Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino žurnalistė Gintarė Kaminskienė






Comments

Pinigų psichologija

11/11/2014

Comments

 
Kartais susimąstome, kodėl vieniems mūsų aplinkos žmonėms gyvenimas yra tiek palankus, kad juos nuolat aplanko arba niekada neapleidžia finansinė sėkmė. Kiti nuolatos guodžiasi, kad vos suduria galą su galu. Kas lemia tokius skirtumus? Kodėl vieni žmonės tarsi magnetas pinigus traukia, o kitiems nesiseka? Apie tai „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu Dr. Mariumi Daugelavičiumi.

Kas psichologiškai blokuoja pinigų atėjimą į mūsų gyvenimą?

Mūsų pinigų turėjimą arba neturėjimą dažniausiai nulemia dalykai, esantys mūsų galvoje. Pinigų aplinkui juk yra begalė, didžiuliai srautai. Tačiau vieni žmonės atsiveria tiems srautams, kiti nuo jų atsiriboja. Kiekvienas žmogus savo galvoje turi tam tikrus psichologinius įstatymus, kaip tie pinigai turi būti uždirbami, kokiu būdu, kaip jie turi ateiti, kaip su pinigais elgtis, kiek ir kada juos leisti ir t.t. Tai yra vidinės žmogaus nuostatos. Tie psichologiniai įsatymai pinigų atžvilgiu dažniausiai ir nėra labai pozityvūs. Tad jeigu žmogus tiems neigiamiems įstatymams leidžia įsigalėti visiškai, jis realybėje pasąmoningai apsistato barjerais ir pasąmoningai daro viską, kad tik tų pinigų neturėtų. Tai, kas yra mūsų galvoje, labai stipriai paveikia tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Pasąmonė susiformuoja vaikystėje, paauglystėje ir taip pradeda veikti žmogų, o žmogus, pats to nesuprasdamas, pradeda vengti "blogio", kuris vadinasi pinigai.

Kodėl vieni žmonės visada turi pinigų, o kitiems amžinai jų trūksta?

Dažnai mūsų vidiniai įstatymai ar vidinės nuostatos pinigų klausimais būna neigiami. Tačiau jeigu tėvai ar jus supusi aplinka ir patirtis suformavo geras patirtis ir pozityvų požiūrį į pinigus, greičiausiai jūs barjerų pritraukti juos neturite. Tiesiog jus nuo vaikystės pasiekdavo pozityvi informacija pinigų atžvilgiu, kuri ir lėmė pasąmoningus, tačiau teisingus jūsų sprendimus ir finansinę sėkmę.


3 šaltiniai įstatymų, galvoje sukuriančių blokus pinigų atžvilgiu:

Šeima, tėvai
Prisiminkite, kaip tėvai elgėsi su pinigais, ką apie juos kalbėjo, kaip uždirbo. Gali būti, kad tėvai sakydavo, jog pinigai yra toks nešvarus dalykas ir geriau jau jų neturėti, kad turtingi žmonės yra negeri. Ir visos konotacijos, susijusios su pinigais, buvo neigiamos. Tad tokių tėvų vaikai pasąmoningai pradeda vengti bet kokio sąlyčio su pinigais ar bent jau didesnėmis jų sumomis.
Jeigu tėvai pinigus uždirbdavo sunkiu fiziniu darbu ir vaikas matė būtent tokį pinigų atėjimo modelį, ir pats automatiškai ieškosi būtent tokio darbo ir nepasinaudos galimybėmis kitaip uždirbti pinigus. Arba uždirbdamas pinigus lengvai , žmogus jaus kaltę ir pasąmoningai stengsis šių atsikratyti.

Aplinka, visuomenė, knygos
Filmuose ir knygose buvo apstu palyginimų, kad kapitalistas - kiaulė, spekuliantas - blogis, visokie buržujai, buožės ir panašiai. Pasakose taip pat jei turtuolis, tai ir sukčius. Tokie stereotipai prigijo ir visuomenėje, o ši juos dar labiau išplėtojo. Būdavo teigiama, kad iš principo visi turtingieji negeri.

Asmeninė žmogaus patirtis
Kai žmogui nepasiseka, neigiama patirtis į sąmonę įsismelkia greičiau nei teigiama, nes blogų dalykų visuomet labiau saugomės. Jeigu žmogus mėgino sukurti verslą ir verslas žlugo, gali būti, kad jis nusprendė likusią gyvenimo dalį praleisti kur nors ramiame kontoros kamputyje.

Mus psichologiškai riboja :

Negatyvios emocijos ir jausmai
Baimė ir saugumas yra du pagrindiniai psichologiniai momentai, kurie lemia pinigų buvimą arba nebuvimą. Augdami gauname visą pluoštą informacijos, ko reikia saugotis, kokių klaidų daryti negalima ir panašiai. Taip žmogus apsistato baimėmis, ir kuo daugiau tokių baimių, tuo dažniau žmogus gyvenime renkasi tik saugius variantus. O pinigų prasme, kaip ir investuojant, saugiausias variantas yra mažiausiai pelningas ir turintis mažiausiai potencialo.

Nežinomybės baimė
Kai reikia daryti tai, ko žmogus nežino arba nemoka, įsijungia baimė. Savisaugos instinktas. Tai galioja ir, tarkim, kalbant apie darbą, kai žmogui siūlomas aukštesnis postas, tačiau jis lieka dabartiniame, nes darbo specifika puikiai žinoma, aplinka saugi, psichologinių pavojų nėra.

Klaidos arba praradimo baimė
Mūsų visuomenėje žmonės labai bijo suklysti, nes už klaidas baudžiama. O ką nors daugiau pasiekti pavyksta tik eksperimentuojant. Tai reiškia, kad yra didelė rizika suklysti, prarasti tai, kas jau turima. Tuomet noras uždirbti būna mažesnis už baimę suklysti arba prarasti.

Sėkmės baimė
Jeigu žmogui labai pasiseks, jis viską turės, daugiau galės sau leisti, dažniau bus kitų dėmesio centre, daugiau valdžios ir jis išsiskirs iš minios. Čia viskas lyg mokyklos suole. Tas, kuris mokosi geriausiai, paprastai būna pavydo objektas ir patiria didžiausią spaudimą. Žmogus , kuris bijo išsiskirti iš kitų, būti „balta varna“, dažniausiai pradeda bijoti ir sėkmės.

Būdai peržengti psichologinius barjerus, kliudančius prisitraukti pinigus:

Rizika
Būtų labai sveika išmokti rizikuoti. Tiesa, būtų gerai, kad baimę žmogus įveiktų ir rizikuoti pratintųsi ne tada, kai kas nors verčia, o tada, kai pats to sąmoningai nori ir siekia. Juk mus riboja ne tiesioginė pinigų baimė, o jų uždirbimo būdai. Rizika turima omenyje ne ta, kuri sukelia pavojų gyvybei (pavojingai vairuoti, vaikščioti balkono turėklais), o darymas to, kas iššaukia vidinį diskomfortą ir leidžia išeiti už savo įpročių ribų

Suvokti vidinius įstatymus, patirtis
Nesuvoktų įstatymų pakeisti nepavyksta. Ramiai atsisėdus reikia gerai pagalvoti, ką jums reiškia pinigai, kokiu priimtinu būdu jie turi būti uždirbami, kaip su jais elgtis ir panašiai. Pravartu prisiminti, kaip jūsų tėvai elgėsi su pinigais, kaip juos leido arba taupė, kaip uždirbo, kiek juos sureikšmino. Padaręs tokią vidinių nuostatų analizę, žmogus turėtų suvokti, ką reikia keisti.

Afirmacija
Trumpas teiginys, kad jau dabar yra taip, kaip aš noriu, kad būtų. Viena galimų afirmacijų yra sau kartoti: „Aš esu turtingas ir laimingas“ arba „Pinigai yra gerai“. Tam, kad tuo patikėtumėte, turėtumėte apie tai pagalvoti 100 kartų per dieną, sakyti garsiai, užsirašyti į kalendorių, pasikabinti lapelį jums matomoje vietoje. Tokiu būdu į jūsų galvą po truputį kapsės pozityvi informacija apie pinigus ir išgyvendins senus, nusistovėjusius barjerus.


Pinigų simboliai
Daugelis kultūrų turi savo pinigų simbolius. Ne vienam turėtų būti žinomi kiniški pinigai, surišti raudonu kaspinėliu, kuriuos reikia nešiotis kišenėje arba piniginėje, kad jie visada būtų su mumis ir pritrauktų daugiau pinigų. Dar vienas simbolis - rupūžė, įsikandusi pinigėlį, aukso gabalėlis kišenėje ir tt. Ta simbolika mums primena, kad pinigai yra pozityvus dalykas, kad mes jiems atviri, gerai nusiteikę ir įleidžiame į savo gyvenimą, o ne blokuojame.

Pinigų srautai

Niekas nepasikeis vien dėl pasirašytos ant lapelio minties, kad esi turtingas ir laimingas. Reikia imtis veiksmų. Tam mums reikia suprasti, kas yra pinigų srauto kvadrantas. Jis parodo, kaip ateina pinigai iki mūsų. Šį pinigų srauto kvadranto modelį sukūrė amerikiečių mokslininkas Robertas Toru Kijosakis (Robert Toru Kiyosaki). Norint finansinio saugumo ir finansinės laisvės, iš pradžių reikėtų priklausyti daugiau nei vienam kvadratui. Darbuotojas gali būti ir specialistas, ir investuotojas (variantų gali būti įvairių). Idealiu atveju sėkmę pelnęs žmogus priklauso visiems keturiems kvadratams.

Pinigų strauto kvadrantas parodo, iš kokių šaltinių žmonės gauna pinigų. Yra keturios dalys:

Pirmasis kvadratas yra įvardijamas raide D - DARBUOTOJAS
Paprastai toks žmogus gauna pinigų iš vieno šaltinio. Tai yra iš savo darbdavio, kuris jam moka atlyginimą. Ir šiame šaltinyje pakelti, padidinti pinigų sumą yra labai sunku. Viena vertus, šis kvadratas atrodo pats saugiausias, nes jis siejamas su pastovumu, garantijomis, bet iš tikrųjų žmogų bet kada gali atleisti, firma gali bankrutuoti ir žmogus netenka visko. Taigi saugumo čia nėra jokio, nes žmogus nevaldo savo pinigų srautų.

Antras kvadratas - S - SPECIALISTAS
Tai yra žmogus, kuris gauna pinigų iš klientų, kuriems teikia vienokias ar kitokias paslaugas. Į šią kategoriją patenka ir visi laisvai samdomi specialistai. Šiame kvadrate pinigų srautas jau ateina tiesiogiai jums pagal tai, kiek darbo jūs padarote, kiek klientų turite, kiek tam laiko skiriate. Tai uždarbis ne iš vieno darbdavio, o iš daug klientų. Viena vertus, pajamos nėra pastovios, kita vertus, šias pajamas galima lengviau padidinti susiradus daugiau klientų ar padidinus paslaugų kainą.

Trečiasis kvadratas - V - VERSLININKAS
Šis skiriasi nuo S kvardato tuo, kas specialistas dirba pats sau, o verslininkas panaudoja kitų žmonių laiką ir energiją. Jam dirba kiti žmonės. Verslininkas kuria sistemą, kuri jį patį išlaisvina nuo būtinybės dirbti, bet garantuoja pajamas.

Ketvirtas kvadratas – I – INVESTUOTOJAS
Tai tas asmuo, kuris nekuria verslo, bet investuoja pinigus. Čia tinka posakis, kai „pinigai daro pinigus“, t.y. akcijos, obligacijos, fondai ir panašiai. Pinigai dirba už žmogų.

Su psichologu Dr. Mariumi Daugelavičiumi kalbėjo Ringailė Stulpinaitė

Picture
Comments

Pasitikėjimas savimi priklauso nuo pergalių kiekio

10/1/2014

Comments

 
Picture
Galbūt yra tekę matyti animacinį filmuką apie du peliukus, kurie kasdien bandydavo užkariauti pasaulį? Tikriausiai mes visi vienomis ar kitomis prasmėmis kasdien einame į savotišką kovą su savo abejonėmis ar baimėmis. Kartais patys save pagauname dėl ko nors dvejojančius, stokojančius pasitikėjimo savimi. Apie tai, nuo ko priklauso mūsų pasitikėjimas savimi ir kaip jį išsiugdyti, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologu dr. Mariumi Daugelavičiumi.

Nuo ko priklauso mūsų psichologinis pasitikėjimas savimi? Kas jį riboja?

Psichologas: Baimė ir pasitikėjimas savimi yra du poliariškumai. Kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Tarkim, mažas vaikas paprastai būna psichologiškai labai savimi pasitikintis, nes dar turi mažai baimių, neturi blogų patirčių ir panašiai. Vaikas natūraliai pasitikimi savimi. Augdamas jis sužino, kad vienų ar kitų dalykų daryti negalima, taip ar kitaip elgtis negražu, tad vėliau jis pradeda bijoti ir senka pasitikėjimas savimi.

Kur ta riba, kai žmogus visiškai savimi nebetiki?

Psichologas: Nulinio pasitikėjimo savimi gal nebūna, jo vis tiek kažkiek yra. Savimi žmogus pasitiki tuomet, kai daro tai, ką moka, ką tikrai žino, ką sugeba ir panašiai. Pavyzdžiui, aš kalbu lietuviškai ir tuo metu pasitikiu savimi, nes žinau, kad moku kalbėti šia kalba. O kai reikia kalbėti užsienio kalba, kurios gerai nemoku, atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis ir baimė, kas bus, jeigu suklysiu, būsiu sukritikuotas, ką pagalvos kiti. Šie trukdžiai pradeda kirsti per pasitikėjimą savimi. Labiausiai žmogus savimi pasitiki, kai yra savo psichologinio komforto zonoje, kurioje jaučiasi saugus. Tad koks nors nesėkmingas išėjimas už psichologinio komforto zonos ribų gali sukelti baimę, kuri mažina pasitikėjimą savimi.

Kiek mūsų pasitikėjimui pačiais savimi turi įtakos kiti žmonės ir tai, ką jie pagalvos?

Psichologas: Tai svarbu tiek, kiek mums patiems rūpi kitų neigiama nuomonė apie mus. Ne kiti žmonės lemia mūsų baimę, o tai, kiek mums svarbus pats galvojimas apie tai, ar būsime papeikti, pasmerkti, o ne tai, ar mus iš tikro kas nors pasmerks.

8 žingsniai į pasitikėjimą savimi pagal psichologą dr. Marių Daugelavičių:

1 Nebijokite klysti

Pasitikėjimui savimi didelę reikšmę turi tai, kiek žmogus leidžia sau suklysti. Tam, kuris stengiasi viską daryti teisingai, klaidos psichologiškai kirs per pasitikėjimą savimi, nes jų neišvengiame. Neįmanoma gyvenime viską ir visada padaryti teisingai ir tiksliai preciziškai. Jeigu žmogus leidžia sau daryti klaidas ir nekelia reikalavimo visada viską tobulai atlikti, jo pasitikėjimas savimi pradeda kilti.

2 Kelkite sau adekvačius reikalavimus

Pasitikėjimas savimi priklauso ne nuo to, kiek aš iš tikrųjų kažką darau gerai, o nuo to, kiek iš savęs reikalauju. Kuo didesnis atotrūkis tarp galimybių ir keliamų sau reikalavimų, tuo bus mažesnis pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, šuolininkas į aukštį kelia sau reikalavimą peršokti 2 metrų aukštyje iškeltą kartelę. O realiai peršoka 1 metro kartelę. Jis kiekvieną kartą pralaimės, nes neperšoks tiek, kiek iš savęs reikalauja. Ką daryti? Kartelę kelti adekvačiai pagal savo galimybes. Pirmiausia šokti per 90 cm aukštyje esančią kartelę ir taip psichologiškai susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis. Vėliau kartelę galima po truputį kelti ir kaupti pergales.

3 Kaupkite pergales

Pasitikėjimas savimi priklauso nuo pergalių kiekio. Tai, kiek gyvenime kartų laimite ar pralaimite, lemia, kiek savimi pasitikite. Bet jei žmogus 9 kartus kokioje nors srityje pralaimės, o 10-ąjį kartą laimės, to jis nelaikys pergale. Nes nors rezultatą jis ir pagerino, prieš tai buvę 9 pralaimėjimai nusveria į savo pusę. Reikia ugdytis įprotį laimėti pergalių siekiant mažais žingsneliais, adekvačiai pagal savo galimybes. Kiekviena pergalė yra lašas į tą svarstyklių lėkštelę, kurioje guli pasitikėjimas savimi. Čia svarbu kiekybė, o ne kokybė. Viena didelė pergalė psichologiškai neatsvers 9 pralaimėjimų. Kai prikaupiame tam tikrą pergalių kiekį ir pakeliame pasitikėjimo savimi lygį, tik tada galime kelti sau reikalavimų kartelę aukščiau.

4 Palikite savo komforto zoną

Herojaus psichologinio archetipo žmogus yra tas, kuris stoja į kovą ir laimi, nebijo palikti savo komforto zonos, o aukos psichologinio archetipo yra tas, kuris pralaimi ir nieko dėl to negali padaryti, nes aplinkybės stipresnės. Kai žmogus sako „aš nieko negaliu“, „man nepavyks“ ir panašiai – jis yra auka. O kai stoja į kovą su „priešu“: tinguliu, baimėmis, meta iššūkį ir laimi pergales – jis herojus. Kol žmogus sėdi savo komforto zonoje ir niekur iš jos nelenda, negauna iššūkių, gyvena saugų gyvenimą – jis nėra herojus. Tačiau jis savęs neugdo, nekelia sau iššūkių ir iš savęs nieko nereikalauja. Tad jis vis tiek yra auka, nes komforto zonos nepalieka iš baimės. Baimės riboja žmogų, nes nieko nedarydamas jis niekuomet ir neklysta. Tai stabdo žmogaus tobulėjimą.

5 Rizikuokite savo noru

Rizika yra geriausias psichologinis vaistas nuo baimės. Tačiau ne tada, kai žmogus, kieno nors verčiamas, daro tai, ko bijo, o tuomet, kai baimę įveikia savo noru ir savo pastangomis. Jeigu darbdavys sako: „Tu ateik šnekėti prieš auditoriją arba būsi atleistas iš darbo“, net ir sėkmingas pasirodymas nebus laimėjimas, nes tai buvo daroma ne savo noru, o iš baimės. Tiesiog baimė būti atleistam buvo didesnė už baimę kalbėti viešai. Savo noru įveikti baimes ir rizikuoti reikėtų saikingai, nepersistengiant, bet po truputį lendant iš savo komforto zonos ribų. Tiesa, net jei žmogus kurioje nors srityje patiria daug pralaimėjimų, bet vis tiek nenuleidžia rankų, toliau stengiasi, tai reiškia, kad jis praeityje turi sukaupęs daug pergalių ir tas rezervas dar neišseko, pasitikėjimas savimi taip pat. O įsitikinimas, kad „aš vis tiek laimėsiu“, ateina po daugelio pergalių, kurias reikia kažkaip užsidirbti.

6 Išmokite save girti ir fiksuokite pergales

Balansas tarp kritikos ir pagyrimo psichologiškai yra labai svarbus. Jeigu tėvai vaikui dažnai sako: „Kodėl tu gavai 9, o ne 10 iš kontrolinio“, vaikui atsiranda poreikis būti perfekcionistu. Perfekcionizmas auga iš nuolat girdimos kritikos. Tada žmogus sau neleidžia daryti klaidų. Jis arba viską užsibrėžia daryti tobulai, arba nedaro visai. Taigi pagyrimas yra tarsi vaistas. Kai žmogus išmoksta save girti, kyla motyvacija. Jeigu tėvai negiria vaiko, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Reikia vaikus girti net ir už nedidelius dalykus. O kalbant apie suaugusiuosius – galioja ta pati taisyklė. Tik pagirti save turime išmokti patys. Reikia garsiai girtis ir savimi didžiuotis. Pavyzdys: šiandien išmokau 3 anglų kalbos žodžius, aš šaunuolis, tai jau yra daugiau, nei mokėjau vakar. Kitą dieną jis išmoks 5 žodžius. Ir tada jis pradeda pasitikėti savimi, žino, kad gali ir kad tikrai išmoks. Jeigu pergalių nefiksuojame, jos praeina veltui. Nesikaupia. Tam, kad išmoktume fiksuoti net ir nedideles savo pergales, patartina pildyti pasiekimų dienoraštį, jame rašant, ką pasiekėte kiekvieną dieną. Tie patys keli išmokti žodžiai jau yra pergalė.

7 Su kuo save lyginate?

Dar vienas svarbus momentas pasitikėjime savimi yra tai, su kuo mes save lyginame. Pirmas variantas – lyginti save su kažkokiu idealu. Tačiau tuomet turime labai didelį atstumą tarp to realaus savęs ir idealo. Tai lyg ir verčia tobulėti, siekti idealo, bet pasitikėjimą savimi žlugdo, nes vis nepavyksta jo pasiekti. Antras variantas – lyginti save su kitais, su aplinka. Aš anglų kalbą moku geriau ar prasčiau lyginant su savo aplinkos žmonėmis. Aš esu turtingesnis ar skurdesnis už ką nors. Turtingesnis už vargšą, bet skurdesnis už milijonierių Tai yra savotiška spekuliacija, nes lyginimas gali būti labai neadekvatus. Trečias variantas – lyginti save šiandien su savimi vakar. Vakar mokėjau 3 anglų kalbos žodžius, o šiandien – 5. Kai save šiandien lyginame su savimi vakar, realiai matome savo pasiekimus ir tobulėjimą. Fiksuojant mažas pergales psichologiškai kyla pasitikėjimas savimi, nes žinome, kad kiekvieną kitą kartą laimėsime.

8 Mokėkite save priimti tokį, koks esate

Psichologas:  Žmogaus pasitikėjimas savimi daugiausia priklauso nuo to, kaip jis pats priima save tokį, koks iš tikrųjų yra. Jeigu žmogus nepriima savęs ir vis stengiasi save tobulinti, gerinti, viskas krenta kaip į juodą skylę. Tai lyg plastinių operacijų darymasis. Pasitikėjimo savimi tai vis tiek nesuteikia, nes jis tiesiog nemoka priimti realaus savojo „aš“. Ir tas gražinimas yra tiesiog bėgimas nuo savęs. Negalima galvoti, kad „kai aš būsiu idealus, tada savimi pasitikėsiu“. Reikia leisti sau būti tokiems, kokie esame, be jokių standartų. Dėl ko vaikai pasitiki savimi? Dėl to, kad jie dar nežino normų ir standartų, kokiems neva reikia būti. Ir tada nėra jokio neatitikimo. Kuo daugiau žmogus prikuria sau standartų, kokiam reikia būti, tuo labiau jis menkina pasitikėjimą savimi.

Su psichologu Mariumi Daugelavičiumi kalbėjosi Ringailė Stulpinaitė








Comments
<<Previous

    Author

    Psichologijos mokslų daktaras, transpersonalinis psichologas Marius Daugelavičius
    Mob +370 659 18242

    Archives

    May 2021
    February 2016
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    November 2014
    October 2014
    July 2014
    January 2014
    December 2013
    August 2013
    June 2013
    March 2013
    January 2013
    June 2012
    February 2012
    January 2012
    November 2011
    October 2011
    August 2011
    May 2011
    September 2010
    August 2010
    January 2010
    December 2009
    October 2009

    Categories

    All
    Baimių įveikimas
    Konfliktų Sprendimas
    Psichologai
    Psichologas
    Psichologija
    Psichologo Pagalba
    Santykių Psichologija
    žmogaus Psichika

    RSS Feed