Skrydžio baimė – aisbergo viršūnė
Tuo įsitikinęs psichologas dr. Marius Daugelavičius. Pasak jo, visų baimių pagrindas yra vienas.
Vaikystėje labai bijojau tarakonų... Negi tą mano absurdišką nepavojingų gyvūnėlių baimę galima gretinti su skrydžio lėktuvu baime?
Kiekvienas žmogus turi psichologinę teritoriją, kuri yra gerai pažįstama ir atrodo saugi. Mūsų baimė yra tarsi „elektrinis piemuo“, kuriuo apjuosiami laukai su besiganančiais gyvuliais. Vieną kitą kartą prisilietę prie plonos vielos ir gavę nemalonų elektros srovės krūvį, jaučiai prie lauko ribos nebesiartina saugodamiesi to, kas nemalonu. Lygiai taip pat žmogus stengiasi išvengti dalykų, kurie atrodo nekomfortiški, nors kitam jie nekelia jokių neigiamų emocijų.
Dvi dėl aviafobijos kenčiančios moterys sakė, kad baimė kilo ir prilipo be jokios regimos priežasties, t. y. jos neturėjo nemalonios patirties, apie kurią kalbate. Viena iš jų susiejo baimės atsiradimą su šeimos atsiradimu.
Metams bėgant žmogus sustabarėja, t. y. atpranta būti nešamas gyvenimo kaip vaikas, ima kontroliuoti kiekvieną savo žingsnį, todėl nevaldoma situacija jį gąsdina. Ne aukštis išmuša iš vėžių lėktuvo keleivius, turinčius baimę skristi, bet suvokimas, kad nuo jų šįkart niekas nepriklauso. Kodėl ne visus ji kamuoja? Baimė gali kauptis palengva (kažkur kažką pamačiau, išgirdau, perskaičiau, pagalvojau), bet žmogus tų momentų nefiksuoja. Jie tiesiog kapsi į pasąmonę. Ir galų gale nukenčia negatyvui psichologiškai neatspari vieta. Petro ji vienokia, Jono – kitokia (fiziniu lygmeniu radiacija kažkam pažeidžia plaučius, kažkam – kepenis...). O tai, kad moteris susiejo atsiradusią baimę skristi su tapimu žmona ir mama, tik patvirtina tai, ką sakiau. Šeima padidino jos atsakomybę, o ši ir kontrolė – seserys dvynės.
Ar vadovaujantis logika galima suvaldyti baimę? Pavyzdžiui, kai kalbama apie lėktuvus, įprasta kaip svarų jų saugumo argumentą pateikti statistiką, jog nelaimės danguje vyksta daug rečiau nei ant žemės.
Emocijos proto neklauso. Baimę galima palyginti su aisbergo viršūne – po vandeniu esančios dalies žmogus tiesiog nemato. Ji kiekvieno skirtinga, todėl, neišsiaiškinus, kas konkrečiai ten slypi, išsivaduoti iš baimės gniaužtų sudėtinga. Baimė kaip ir šuo nustoja kibti į pakinklius, kai liaujamės nuo jos bėgti, todėl labai verta sustoti ir pažvelgti jai į akis.
Vyras trokšta pamatyti Ameriką, bet žmonos baimė skristi – kol kas neįveikiama kelionės kliūtis. Ar moteris turėtų ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs sukaupti visas jėgas ir prisiversti įlipti į lėktuvą, perkelsiantį ją per Atlantą? T. y. pažvelgti baimei į akis?
Pradėti nuo bauginančio skrydžio, kurio negali nutraukti – pernelyg ekstremalu. Tai tolygu nepasiruošus eiti į varžybas, kurias būtina laimėti. Reikia imtis mažesnių dalykų – leistis nešamam įvykių, atsisakyti lengvesnių situacijų kontrolės. Tarkim, moteris visada nusprendžia, kaip šeima pramogaus savaitgalį. Bet ji gali perleisti iniciatyvą namiškiams ir su viskuo sutikti... Gyvenimas pateikia įvairių galimybių šitaip pasipraktikuoti. Kai žmogus pasiduoda tėkmei ir nekontroliuoja situacijos, jam gali būti neįprasta, nejauku, baisu, bet jis kaktomuša susiduria su savo baime ir ją peržengia. Kontrolės terapija visada bus ir baimės terapija. Kad pastaroji išnyktų, žmogus turi pasikeisti, o tai reiškia – padirbėti su savimi.
Su psichologu M. Daugelavičiumi kalbėjo žurnalas "Laima", 2012
Tuo įsitikinęs psichologas dr. Marius Daugelavičius. Pasak jo, visų baimių pagrindas yra vienas.
Vaikystėje labai bijojau tarakonų... Negi tą mano absurdišką nepavojingų gyvūnėlių baimę galima gretinti su skrydžio lėktuvu baime?
Kiekvienas žmogus turi psichologinę teritoriją, kuri yra gerai pažįstama ir atrodo saugi. Mūsų baimė yra tarsi „elektrinis piemuo“, kuriuo apjuosiami laukai su besiganančiais gyvuliais. Vieną kitą kartą prisilietę prie plonos vielos ir gavę nemalonų elektros srovės krūvį, jaučiai prie lauko ribos nebesiartina saugodamiesi to, kas nemalonu. Lygiai taip pat žmogus stengiasi išvengti dalykų, kurie atrodo nekomfortiški, nors kitam jie nekelia jokių neigiamų emocijų.
Dvi dėl aviafobijos kenčiančios moterys sakė, kad baimė kilo ir prilipo be jokios regimos priežasties, t. y. jos neturėjo nemalonios patirties, apie kurią kalbate. Viena iš jų susiejo baimės atsiradimą su šeimos atsiradimu.
Metams bėgant žmogus sustabarėja, t. y. atpranta būti nešamas gyvenimo kaip vaikas, ima kontroliuoti kiekvieną savo žingsnį, todėl nevaldoma situacija jį gąsdina. Ne aukštis išmuša iš vėžių lėktuvo keleivius, turinčius baimę skristi, bet suvokimas, kad nuo jų šįkart niekas nepriklauso. Kodėl ne visus ji kamuoja? Baimė gali kauptis palengva (kažkur kažką pamačiau, išgirdau, perskaičiau, pagalvojau), bet žmogus tų momentų nefiksuoja. Jie tiesiog kapsi į pasąmonę. Ir galų gale nukenčia negatyvui psichologiškai neatspari vieta. Petro ji vienokia, Jono – kitokia (fiziniu lygmeniu radiacija kažkam pažeidžia plaučius, kažkam – kepenis...). O tai, kad moteris susiejo atsiradusią baimę skristi su tapimu žmona ir mama, tik patvirtina tai, ką sakiau. Šeima padidino jos atsakomybę, o ši ir kontrolė – seserys dvynės.
Ar vadovaujantis logika galima suvaldyti baimę? Pavyzdžiui, kai kalbama apie lėktuvus, įprasta kaip svarų jų saugumo argumentą pateikti statistiką, jog nelaimės danguje vyksta daug rečiau nei ant žemės.
Emocijos proto neklauso. Baimę galima palyginti su aisbergo viršūne – po vandeniu esančios dalies žmogus tiesiog nemato. Ji kiekvieno skirtinga, todėl, neišsiaiškinus, kas konkrečiai ten slypi, išsivaduoti iš baimės gniaužtų sudėtinga. Baimė kaip ir šuo nustoja kibti į pakinklius, kai liaujamės nuo jos bėgti, todėl labai verta sustoti ir pažvelgti jai į akis.
Vyras trokšta pamatyti Ameriką, bet žmonos baimė skristi – kol kas neįveikiama kelionės kliūtis. Ar moteris turėtų ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs sukaupti visas jėgas ir prisiversti įlipti į lėktuvą, perkelsiantį ją per Atlantą? T. y. pažvelgti baimei į akis?
Pradėti nuo bauginančio skrydžio, kurio negali nutraukti – pernelyg ekstremalu. Tai tolygu nepasiruošus eiti į varžybas, kurias būtina laimėti. Reikia imtis mažesnių dalykų – leistis nešamam įvykių, atsisakyti lengvesnių situacijų kontrolės. Tarkim, moteris visada nusprendžia, kaip šeima pramogaus savaitgalį. Bet ji gali perleisti iniciatyvą namiškiams ir su viskuo sutikti... Gyvenimas pateikia įvairių galimybių šitaip pasipraktikuoti. Kai žmogus pasiduoda tėkmei ir nekontroliuoja situacijos, jam gali būti neįprasta, nejauku, baisu, bet jis kaktomuša susiduria su savo baime ir ją peržengia. Kontrolės terapija visada bus ir baimės terapija. Kad pastaroji išnyktų, žmogus turi pasikeisti, o tai reiškia – padirbėti su savimi.
Su psichologu M. Daugelavičiumi kalbėjo žurnalas "Laima", 2012
RSS Feed