Psichologas Vilniuje, Pagalba ir konsultacija internetu
  • Psichologas Vilniuje
    • Transpersonalinė psichoterapija
    • Psichologinio konsultavimo kainos
  • Psichologo video
  • Psichologo kontaktai
  • Klausimai psichologui
  • Straipsniai
    • Psichologinės PDF knygos

Ar reikalinga žmogui asmeninė erdvė ?

7/27/2014

Comments

 
Ne šeimai ir ne darbui – laikas SAU

Kiekvieną penktadienį jis žaidžia futbolą su draugais, po teniruotės užsuka su jais į barą. Ji randa laiko sporto klubui, grožio salonui ar tiesiog pasibuvimui su draugėmis. Kai jos keliauja į naktinį klubą, jis migdo vaikus. Kažkas pasmerks, kitiems atrodys, kad jie – tobula pora. Svarbiausia, kad taip yra gerai jiems abiems.

Teisė į asmeninį gyvenimą

Galbūt jūsų su vyru pomėgiai kitokie ir laisvą laiką leidžiate kitaip. Jūs, pavyzdžiui, mėgstate skaityti arba megzti, o jis - žvejoti. Sutuoktinis nepriekaištauja, kai pagauta smalsumo iki vėlyvos nakties verčiate puslapį po puslapio ar mezgate eilutę po eilutės, jūs taktiškai nutylite, kai 4 ryto suskamba žadintuvas, ir jūsų brangiausias ima ruoštis į žvejybą.

Galimas ir kitas scenarijus. Kiekvieną vakarą šeimoje kyla konfliktų, nes vyras niekaip negali suprasti, kaip galima taip beprasmiškai leisti laiką. Megztinį galima nusipirkti – kokia prasmė jį megzti? Žmona, savo ruožtu, nesiliauja piktintis, kam tiek pinigų leisti žvejybiniams niekučiams, ir kodėl būtina taip dažnai žvejoti. Juk tą laiką galima praleisti namuose su vaikais.

Tačiau gyvendami šeimoje mes turime teisę į savo pomėgius ir į laiką, kuris būtų skirtas tik mums. “Asmeninį gyvenimą – tam tikrą gyvenimo dalį, kuri nėra susijusi su šeima – turi turėti kiekvienas. Jį sudaro mūsų pomėgiai, veiklos, draugai, ir visa kita, kas yra arba ką mes darome ne dėl šeimos ir ne dėl darbo. Tai – mūsų laikas ir mūsų gyvenimas. Rimtos problemos prasideda tada, kai to nėra”, - sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.

Šeimai arba darbui

Iš tiesų, daugiausiai mūsų laiko praeina darbe arba šeimoje. Tai nereiškia, kad laisvą nuo darbo laiką mes leidžiame su sutuoktiniu ar vaikais, tačiau greičiausiai – dėl jų. Mes rūpinamės namais, tvarkomės, remontuojame ir t.t. “Tai juk nėra asmeninis laikas, - pastebi psichologas M. Daugelavičius. – O to tikrojo asmeninio laiko mums labai trūksta.”

Asmeninio gyvenimo nebuvimas, pasak psichologo, yra šiuolaikinių žmonių problema. “Vyrai jaučiasi atsakingi už savo šeimą, už jos gerovę, tad patys to nejausdami įsisuka į nuolatinius rūpesčius. Jie dirba daug, kad pakankamai uždirbtų, o tuo metu, kai nedirba, imasi vyro ir tėvo pareigų. Nuolat reikia kažką taisyti, tvarkyti, laiko reikalauja ir vaikai. Tokiu būdu žmogus ima gyventi arba darbui, arba šeimai, bet ne sau”, - sako psichologas dr. M. Daugelavičius.

Panašiai šiuolaikinis gyvenimas veikia ir moteris. Su tam tikromis išlygomis esame gana panašūs: vaikai, namai, darbai, ir vėl nuo pradžių.

Psichologinės jėgos senka

Mums nuo mažens aiškinama, kad suaugęs žmogus turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir už savo šeimą. “Kai jauni žmonės susituokia, ant jų pečių gula naujos pareigos ir naujos atsakomybės. Jie, žinoma, stengiasi susidoroti, tačiau išmokti gyventi kitaip nei buvo įprasta, nėra lengva. Tačiau su laiku adaptacijos periodas praeina. Atrodytų, žmogus jau išmoko sugyventi šeimoje, prisitaikė prie naujų pareigų, tad turėtų likti laiko ir sau, tačiau dažniausiai yra taip, kad “aš” ir tai, kas svarbu “man” neatrodo taip svarbu, o rūpesčių šeimoje tik daugėja, ir jie tampa vis svarbesni”, - sako psichologas.

Nuolatinis gyvenimas dėl kažko anksčiau ar vėliau tampa kančia. Jeigu iš savęs tik reikalaujame ir nieko neduodame mainais, greitai nuo to pavargstame. “Atsiranda nepasitenkinimas gyvenimu, ir tai nėra keista. O iš kur bus pasitenkinimas, jeigu nieko sau neleidžiame?, - svarsto psichologas. - Drauge su nepasitenkinimu ateina beprasmybės jausmas, “perdegimo” sindromas, nuovargis, depresija, agresija, konfliktai. Ir kuo toliau, tuo labiau.”

Atsigręžti į save

Asmeninis gyvenimas yra natūralus žmogaus poreikis. Jeigu jis nėra tenkinamas, kenčia ir mūsų pareigos. “Jeigu darboholikas neskiria laiko sau, ateina laikas, kai jis nebegali atlikti savo pareigų taip, kaip priklauso. Pavargęs, dirglus žmogus nesugeba pasirūpinti ir savo šeima. Jis susierzinęs, tad nuolat kyla konfliktų. Vietoje to, kad liautųsi ir duotų kažką sau, jis ir toliau vykdo savo pareigas. Per jėgą, netinkamai, bet vykdo. Tai yra aklavietė, kuri niekur neveda. Čia, kaip sporte: pavargęs sportininkas, kuris vietoje to, kad ilsėtųsi, ir toliau sportuoja, nepasieks gerų rezultatų”, - sako psichologas  M. Daugelavičius.

Pasak pašnekovo, konfliktai šeimoje dažniausiai ir kyla todėl, kad žmonės nesugeba laiku sustoti ir atsigręžti į save. “Kabinėjimasis prie smulkmenų ir kaltų ieškojimas – tai yra pasekmė. Jeigu mes realizuojame save, jeigu sugebame pasirūpinti savo poreikiais, jaučiamės patenkinti, laimingi, ramūs, paprastai konfliktų neprovokuojame”, - sako psichologas.

Bendru susitarimu

Akivaizdu, kad teisė į asmeninį gyvenimą lieka, nepriklausomai nuo to, ar mes sukūrėme šeimą. Kaip jį leisti, taip pat yra asmeninis pasirinkimas. “Asmeninis laikas yra asmeninis, vadinasi, mano. Asmeninis laikas, kaip asmeniniai pinigai. Dėl to jie ir yra asmeniniai, kad juos galėčiau leisti taip, kaip noriu, ir neprivalėčiau kažkam atsiskaityti. Šeimoje neturėtų būti kontroliuojama, kur aš galiu leisti savo laiką, o kur – ne, su kuo galiu, o su kuo - ne. Kitaip dingsta asmeninio laiko esmė”, - sako psichologas.

Tačiau esminės taisyklės privalo paisyti abu sutuoktiniai – asmeninį laiką ir asmeninį gyvenimą turi turėti abu. "Jeigu vyras porą kartų per mėnesį susitinka su draugais, vadinasi, ir moteris turėtų tai sau leisti. Visa kita – susitarimo reikalas”, - sako psichologas.

Asmeniniai daiktai

Mūsų asmeninei erdvei turėtų priklausyti ir mūsų daiktai: telefonas, kompiuteris, darbo knyga ar bet kas kita, kas yra tik mano ir kuo naudojuosi tik aš. Tokių daiktų kitiems namiškiams geriau neliesti. Per juos žmogus nubrėžia savo erdvę, įprasmina saugumą. Net, jeugi vienas kitam esate artimiausi žmonės pasaulyje, turite suvokti, kad ne viskas yra bendra. Laiškai arba SMS žinutės rašomos jai arba jam, bet ne jiems, tad, nors ir kaip norėtumėte jas skaityti, gerbkite ito žmogaus privatumą ir to nedarykite.

Liaukimės aukotis

Negalima atimti to, kas ir taip tau priklauso, tad suvokimas, jog norintys rasti laiko sau, jį turės atimti iš šeimos, vaikų ar darbo iš esmės nėra teisingas. Iš tokio požiūrio kyla kaltės jausmas: kaip aš eisiu į sporto klubą, juk tą laiką turėčiau praleisti namuose, su vaikais, o ne savo malonumui?

Tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai. Jūs galite būti gera mama ir laiminga moteris tuo pat metu. Liaukitės į santykius žiūrėti, kaip į auką. Ji aukojasi dėl vaikų, jis aukojasi dėl šeimos, jie aukojasi dėl tėvų ir t.t. Tiesiog gyvenkite savo gyvenimą, vykdykite savo pareigas, tačiau nepamirškite ir savo poreikių.

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Užrašė Ivona Jaroslavcevienė, žurnalas "Šeimai" 2014













Comments

Apie kalėdinę karštligę, vienišumo jausmą ir santykius

12/6/2013

Comments

 
Interviu: psichologas dr. Marius Daugelavičius – apie kalėdinę karštligę, vienišumo jausmą ir santykius

„Kalėdos – puikus metas susitaikyti“

„Visi norime vieno: būti mylimi, suprasti, saugūs. Be gerų santykių su aplinkiniais tai neįmanoma. Kažkas visada turi žengti pirmą žingsnį susitaikymo link, nes širdyje laikomos nuoskaudos ir pyktis problemų neišsprendžia. O šventės – geriausias laikas liautis galandus peilius...“, – sako psichologas dr. Marius Daugelavičius.


Dovanų pirkimas, skubėjimas, papildomi rūpesčiai daugeliui sukelia psichologinę įtampą. Ką manote apie kalėdinės karštligės sindromą?
Psichologas: Kalėdinę karštligę, kuri būdinga visame pasaulyje, pavadinčiau masine psichoze. Žmonės dėl dovanų, interjero puošybos visai pameta galvas, sureikšmina smulkmenas, dovanas ir galiausiai pamiršta esminį dalyką – kam skirta šventė. Ar dėl dovanos, kad ją kažkam įteiktum, ar dėl galimybės pabendrauti, parodyti dėmesį, pasakyti gerą žodį.
Dovanos nėra blogai, kaip ir nėra blogai stengtis sukurti jaukią šventinę atmosferą. Problema ta, kad daugelis žmonių pernelyg tai sureikšminama ir dėl to patys patiria psichologinę įtampą. Žinoma, sunku atsispirti tai dovanų pirkimo manijai, kai šis kultas labai stiprus. Čia labai pasistengia ir prekybininkai, kurie suinteresuoti dirbtinai kurstyti kalėdinę karštligę. Reklamos srityje dirba labai profesionalūs žmonės, kurie puikiai išmano, kaip įtaigiai tai padaryti. Ir kiekvieno asmeninis reikalas, kiek jis tai manijai pasiduoda.

Artėjančios šventės, džiaugsmingas šurmulys vienišiems žmonėms sukelia dar didesnį vienatvės pojūtį. Taip galima susirgti ir depresija?..

Psichologas: Daugelis vienišų žmonių prieš įvairias didžiąsias šventes išties patiria dar didesnį vienatvės išbandymą. Jie mato, kaip kiti džiaugsmingai laukia ir ruošiasi šventėms, perka dovanas, puošia namus. Bendravimas yra labai svarbu kiekvienam. Kai šis ar kitas poreikis nepatenkinami, apninka niūrios mintys, gali kilti net rimtų psichologinių problemų. Taip jau nutinka, kad kai kuriems žmonėms sudėtinga dėliotis asmeninį gyvenimą ir jie praranda gyvenimo džiaugsmą, atsitveria nuo pasaulio didžiule siena.

Ką patartumėte tokiems žmonėms?
Psichologas: Pirmiausia – paklausti savęs, ką daryti, kad nebūčiau vienas. Paieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Dažniausiai vieniši žmonės nesugeba arba nenori peržengti vidinio barjero – pamiršti nuoskaudų, pykčio, kurie priveda prie vienatvės. Juk ne Sacharos dykumoje gyvename, tarp žmonių. Ir jei esi atviras pasauliui, visada atsiras šalia draugas, artimas žmogus, su kuriuo galėsi bent pasikalbėti. Kalėdos kaip tik geras metas įveikti tą nematomą sieną ir susitaikyti su vaikais, giminėmis ar draugais. Veiksmingos pačios elementariausios priemonės, pavyzdžiui, nuvažiuoti į svečius arba bent jau paskambinti ir pasveikinti su šventėmis. Kažkas pirmas turi žengti žingsnį. O jeigu abi konfliktuojančios pusės ambicingai lauks, kuris tai padarys pirmas, gali to niekada ir nesulaukti. Va taip daugelis save ir pasmerkia kankinančiai vienatvei.

Šiais laikai, kai visi išsibarstę, daugelis emigravę, labai užimti, ne visada turi galimybę ar norą visiems susėsti prie Kūčių stalo. Vyresnės kartos žmonės tai priima labai asmeniškai, pyksta, įsižeidžia...
Psichologas: Nėra gerai, kai šventės paverčiamos dogma, kad būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Juk šventės – ne prievolė ir ne pareiga. Jeigu kas nors iš artimųjų negali arba nenori atvažiuoti, neprotinga pykti, priekaištauti. Problema yra tada, kai artimieji niekada neranda galimybės aplankyti. Kartais, ypač vyresnės kartos žmonės, labai pasiduoda aplinkos spaudimui ir sureikšmina, ką pasakys kiti. Visi švenčia, o mūsų vaikai neatvažiuos. Nors šventės yra proga susiburti draugėn, juk ne visada ir ne visiems tai pavyksta. Ir pykti nėra dėl ko.

Būna, kad marti nesutaria su anyta ir vaikai nenori atvažiuoti, vengia bendrauti. Kaip protingiausia elgtis tokiu atveju?
psichologas: Santykius palyginčiau su židiniu – nemesi malkų, nedegs ugnis. Santykius reikia puoselėti. Ne išeitis važiuoti pas blogą anytą ir sėdėti sukandus dantis. Bet blogi santykiai – problema visiems, nes kenkia gyvenimo kokybei, normaliam bendravimui. Sūnus gal ir norėtų dažniau aplankyti mamą, bet ir žmonos nenori skaudinti. Ryšys silpnėja, santykiai vėsta. Ką daryti? Problemas tiesiog reikia spręsti. Jei kiauras stogas varva, pats jis nesusitaisys, netgi gali imti dar smarkiau lašėti. Kartais stogą sutaisyti lengviau nei santykius. Bet visur reikia įdėti pastangų, jei nori jaustis komfortiškai. Tokiu atveju labai veiksmingas vaistas – atviras nuoširdus pokalbis. Neišsiaiškinus nesutarimų priežasties ir jos nepašalinus, gerų santykių tikėtis neįmanoma. Ir problemos tik kaupsis bei didės. Jei patiems nepavyksta to padaryti, arba to nori tik viena pusė, pravartu kreiptis į psichologą, kuris duos vertingų patarimų, kaip sušildyti santykius.

Ar teisingas posakis „duok kvailiui kelią“?
Psichologas: Nors tam tikrais atvejais tai ir padeda, šio posakio nepavadinčiau teisingu. Jeigu žmogus jaučiasi pranašesnis visa galva už kitą, žiūri iš aukšto, nutyli, nepasako tai, ką galvoja, ilgainiui viduje kaupiasi nepasitenkinimas, neigiamos emocijos, nes tai lieka neaptarta, neišsiaiškinta. Tad dažniausiai protingas elgesys „patylėti“ atsigręžia prieš patį žmogų. Užgniaužti jausmai, kai jų neišliejame, neišsakome, vieną dieną gali sprogti kaip „Molotovo kokteilis“. Tad manyčiau, kad protingiau būtų ne duoti kvailiui kelią, ne ignoruoti problemos, o ją spręsti.

Ne vienai šeimai tas šventinis šurmulys, net stalo serviravimas ir maisto ruošimas baigiasi konfliktais. Ar yra greitas receptas, kaip suvaldyti pykčio protrūkį ?
Psichologas: Greiti metodai būna trumpalaikiai. Tai palyginčiau su greitu maistu – pavalgei, užkišai skrandį, o po pusvalandžio vėl norisi. Tačiau tam tikrose situacijose tie greitieji receptai suveikia. Vienas jų – tris kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Tai padeda nuleisti garą ir atslūgus agresijai konstruktyviai pakalbėti, neįžeidinėjant, nesipykstant. Tad kai jaučiate, kad norisi negražiai išvadinti mylimąjį, kad šis neperspėjęs pakvietė jums nepažįstamų žmonių į šeimos šventę ar sudaužė jums brangų puodelį, nueikite į vonią, pakvėpuokite ir tada praeis noras piktžodžiauti. Juk žodis – ne žvirblis. Tada pakalbėsite konstruktyviai.
Nors kas sakė, kad pyktis ar agresija yra blogis? Tai – prigimtiniai jausmai, kurie slopinami niekur nedingsta ir galiausiai pratrūksta kaip pūlinys. Būtent tie, kurie niekada neparodo pykčio, ir griebiasi peilio ar smurto. Statistika rodo, kad žiaurius nusikaltimus padaro visų apibūdinami ramūs, nekonfliktingi žmonės. Taip apibūdinamas buvo ir Norvegijoje masines žudynes sukėlęs žudikas maniakas.

Vadinasi, namai be dūmų – negerai?..
Psichologas: Kur kas blogiau, kai sutuoktiniai nekonfliktuoja, nes tai skatina neištikimybę arba santykių subyrėjimą. Tą galiu pasakyti remdamasis ilga darbo praktika. Jei žmonės nesikalba, vadinasi, ignoruoja kylančias problemas ir jos lieka neišspręstos. Konstruktyvus konfliktas, kurio metu žmonės išsako savo emocijas, tai, kas jų netenkina, tik sustiprina santykius. Tose šeimose, kuriose ilgą laiką viskas atrodo lyg ir gerai, staiga vienas iš partnerių, žiūrėk, susiranda meilužę ar meilužį, arba pareiškia, kad viskas užkniso ir nori skirtis.

Sakoma, meilė trunka trejus metus. O ką manote jūs?
Psichologas: Daugelis pernelyg daug prisiskaito trafaretinių teiginių apie santuokos krizes ir laukia. Na, va, išgyvenome, metus, trejus, dabar kaip nors pratempti iki septynerių metų krizės. Gal ji aplenks. Toks požiūris labai siauras. Reikia ne pragyventus drauge metus skaičiuoti, nes problema paprastai prasideda gerokai anksčiau ir nepastebimai. Kai, tarkim, vyrais susikrauna daiktus ir išeina pas kitą moterį, tai – neišspręstos problemos pasekmė. Tad poroms siūlyčiau daugiau dėmesio kreipti į santykius, juos puoselėti ištisai, o ne pulti rūpintis tada, kai šaukštai po pietų. Jeigu, tarkim, vyras darboholikas, jį ilgainiui gali imti erzinti žmonos sugebėjimas nieko neveikti. Ji nori pramogų, o jam atrodo tai tik tuščias laiko švaistymas. Tada sutuoktiniai ima keisti vienas kitą ir ima bręsti konfliktas.

O keisti vienas kito nereikėtų?
Psichologas: Šiuo atveju patarčiau prisiminti auksinę taisyklę, dėsnį – dažnai mus nervina tos partnerio savybės, tie įpročiai, kuriuos mes irgi turime, bet neigiame, su kuriais kovojame. Be to, keisti kitą beprasmiška. Pirmiausia todėl, kad tai labai sunku, antra – tai yra etikos dalykas. Kiekvienas žmogus turi teisę būti toks, koks jis nori būti. Net jei jis neteisus. Pastebėkite, kad antrą pusę paprastai renkamės instinktyviai. Ir dažniausiai toks sprendimas būna teisingas, nes gamtoje galioja fizikos dėsnis, kad priešybės traukia viena kitą. Ir tai gerai, nes sukuria atsvarą. Pasyvus, tylus žmogus paprastai renkasi šnekesnį, energingesnį partnerį. Taip išsaugoma pusiausvyra, be kurios gamtoje nebūtų harmonijos ir darnos. O mes esame tos gamtos dalis. Deja, po kurio, būna, vienam iš partnerių ima nepatikti tos anksčiau jį žavėjusios savybės ir jis ima „perauklinėti“ mylimąjį pagal save. Taip elgiamės vedami egoizmo: „Kaip jis drįsta elgtis kitaip nei aš“. Bet praktika rodo, kad geriau sutaria priešybės. Du vienodo charakterio, temperamento žmones palyginčiau su raktais be spynos. O kam reikalingi raktai, jeigu nėra ką rakinti...

Tekstas L. Grinekvičienės, nuotraukos E. Paukštės







Comments

Meilė ir fizika. Pliusas traukia minusą !

3/1/2013

Comments

 
Kartais sunku suprasti, kodėl susižavime žmogumi, kuris, atrodytų, į mus visiškai nepanašus. Paradoksalu, bet psichologo-psichoterapeuto Mariaus Daugelavičiaus teigimu, renkantis partnerį niekada nesužavės į mus panašus žmogus. „Santykiai paremti fizikos dėsniais. Pliusas traukia minusą. Kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą“, – sako psichologas.

Ginčijamasi, kas renkasi: ar vyras moterį, ar moteris vyrą. Kaip yra iš tikrųjų?

O kas pirmas: kiaušinis ar višta? Tai filosofinis klausimas. Abu renkasi vienas kitą. Nėra aišku, ar fizikoje pliusas traukia minusą ar atvirkščiai. Jie vienas kitą tiesiog traukia. Praktiškai tai yra pasąmoninis fizikinis procesas. Žmogaus psichikoje užkoduota, kokį partnerį jis turės.

Kaip paprastai vyrai vertina tai, jeigu moteris yra linkusi rodyti daugiau iniciatyvos užmezgant santykius?

Jeigu moteris linkusi rodyti iniciatyvą, vadovauti, yra aktyvi, tai ji paprastai pritraukia pasyvesnį vyrą, mėgstantį plaukti pasroviui. Tokia moteris jam tinka, patinka ir tokie žmonės įsimyli. Jeigu moteris susiduria su vyru, kuris ir pats yra aktyvus, tuomet atsiranda trintis. Tokiam vyrui iniciatyvi moteris nepatiks.

Bet gal skirtingais gyvenimo etapais žmogui keičiantis ir partnerio reikėtų kitokio?

Dažniausiai mes nesikeičiame. Paprastai žmonės yra linkę stabilizuoti savo būseną ir deda visas pastangas, kad išliktų tokie, kokie yra. Žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m. ir keičiasi labai retai. Pokyčiams įtakos gali turėti nebent stiprūs gyvenimo sukrėtimai: pavojus gyvybei, visiškas bankrotas, santuokinio neištikimybė... Reikia labai stipraus impulso, kuris paskatintų keistis.

Jeigu teigiate, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 18 m., tuomet ir šiuolaikiniai tvirtinimai, jog nereikėtų anksti kurti santuokos, netenka prasmės?

Tuoktis reikia tada, kai žmogus subręsta santuokai. Amžius visiškai nieko nesako apie psichologinę brandą. Jeigu žmogus tik laukia, kol jam kas nors duos šilumos, tai nesvarbu, ar jam bus 60 m., ar 15 m., vis tiek tokie santykiai bus pasmerkti žlugti.

Kokios įtakos renkantis partnerį turi išvaizda?

Išvaizda – viena iš komplekto dalių. Kiekvienas žmogaus išvaizdos bruožas atspindi ir asmenybę: charakterį, įpročius, polinkius ir pan. Išvaizda padeda žmogui pasąmoningai atpažinti tuos bruožus, kurių ieškoma.

Ar iš tiesų vyrai bijo protingų moterų, o moterys ieško už save protingesnių vyrų?

Visada ieškoma to, ko trūksta. Jeigu vienas protingas, jam nereikia kito tokio paties. Du protingi pradeda konkuruoti vienas su kitu. Tada įvairiais klausimais vyksta mūšiai-diskusijos.

Tvirtinama, kad kiekvienas žmogus turi savo odos, plaukų kvapą ir vyrai bei moterys vienas kitą renkasi būtent pagal jį. Ką apie tai žinote?

Kvapas atskleidžia informacijos apie žmogaus asmenybę, jo vidinį pasaulį. Šis archainis pasąmoninis būdas padeda sužinoti, ar tai tas žmogus, kurio ieškoma. Čia panašiai kaip gyvūnai pauostę maisto žino, ar jis tinkamas , ar ne.

Kaip vertinate jaunesnio vyro ir vyresnės moters santykius? Koks amžiaus skirtumas santykiams gali būti kliūtimi?

Kliūtimi gali būti bet koks amžiaus skirtumas. Jeigu vyras ir moteris bendraamžiai – tai taip pat gali būti kliūtimi. Nėra tokio varianto, kad viskas būtų gerai. Visada būna kažkokių problemų. Mitas, kad mes galime susirasti partnerį, su kuriuo būtų viskas gerai. Prisiimdamas pilną atsakomybę tą galiu patvirtinti. Vienais atvejais problema gali būti amžiaus skirtumas, kitais – partnerio išlaidumas, treti nesutaria dėl vaikų auklėjimo. Santykių baigtis priklauso nuo to, ar mes esame linkę bėdas spręsti ir ieškoti būdų, kaip tą daryti, ar nutraukiame bendravimą ir dairomės kažko kito. Žmogui, ieškančiam partnerio, su kuriuo nebūtų problemų, teks nusivilti ir po 15 nesėkmingų draugysčių. Šitai reikia labai aiškiai suvokti. Problemos kyla ne dėl to, kad mes pasirenkame netinkamą partnerį, o todėl, kad nemokame jų spręsti. Neverta tikėtis sutikti į save panašų partnerį, su kuriuo viskas būtų paprasčiau. Tokio žmogaus nėra. Net jeigu jį ir surasite, jus pykins nuo jo, nes pliusas pliusą stumia.

Sakoma, kad vyras pasąmoningai ieško moters, panašios į motiną, o moteris – vyro, panašaus į tėvą. Ar tai mitai, ar vis dėlto tame yra tiesos?

Tame yra pakankamai daug tiesos. Vaikas pirmaisiais gyvenimo metais mato du pagrindinius žmones – mamą ir tėvą. Jo akimis tėvai – viską mokantys ir viską galintys. Savaime suprantama, kad mažajam jie – autoritetas. Augdamas vaikas mato tėvų kuriamus santykius, kurie formuoja jo nuostatas. Šie patys pirmieji įspūdžiai vaiko sąmonėje įsitvirtina labai giliai. Vaikas tėvus pavyzdžiu laiko mažiausiai iki 10 m. amžiaus. Paaugęs jau pastebi ir kitokius santykių modelius, tačiau ir suaugęs dažnai net nesuvokdamas ieško to, ką matė vaikystėje.

Jeigu tėvai nesutarė, vis tiek siekiama atkartoti jų santykius?

Tai, jog tėvų santykiai nėra tokie, kokie turėtų būti, vaikas supranta tik vėliau – paaugęs. Pirmaisiais gyvenimo metais jis dar negali palyginti tėvų ir kitų žmonių santykių. Net jeigu ir yra nepatenkintas tėvų santykiais, priima juos de facto, kitaip tariant, neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip. Vėliau nuo to gali būti labai sunku atsiriboti. Dažnai žmogus net ir stengdamasis nebūti toks kaip kitas, negali to išvengti. Kaip sakoma, į ką žiūrime, į tą ir panašėjame.

Koks turėtų būti sveiko proto ir pasidavimo jausmams santykis renkantis antrąją pusę? Kada reikėtų klausyti širdies balso, o kada – remtis logika?

Žodis reikėtų čia nėra visai tinkamas. Žmonės renkasi skirtingai. Čia panašiai kaip ir perkant automobilį: vieni nori vienokio modelio, kiti – kitokio. Nusakyti kriterijus, kaip reikėtų elgtis, yra labai sunku. Mes galime įsivaizduoti, kokio partnerio norėtume, bet ne visada susižavėsime sutikę žmogų, kuris pasižymi tomis savybėmis. Jeigu antrąją pusę mėginsime rinktis pagal protą, nieko neišeis. Partnerio pasirinkimas – pasąmoninis procesas. Čia kaip fizikoje: pliusas traukia minusą.

Norite pasakyti, kad dviejų žmonių charakteriai turėtų labiau skirtis, nei būti panašūs?

Susitikę du vienodi žmonės gali protingai pasišnekėti, bet vienas kito visiškai netrauks. Kokia prasmė būtų turėti arba tik du vienodus raktus, arba dvi vienodas spynas? Jokios. Norint atrakinti duris reikia spynos ir rakto. Santykių prasmė – vienam žmogui papildyti kitą. Žinoma, gali būti sunku, jeigu asmenybės skiriasi ir kardinaliai. Tačiau kuo nepanašesni žmonės susitinka, tuo stipresnius jausmus patiria įsimylėję vienas kitą.

Į kokias savybes rinkdamiesi antrąją pusę atkreipia vyrai ir moterys?

Kaip jau minėjau, pasąmoningai mus traukia priešingomis savybėmis nei mes pasižymintys žmonės. Jeigu esate tylus, tikėtina, kad jus trauks emocionalus partneris. Ramus vyras dažnai susiranda kūrybišką, spontanišką moterį. Ir priešingai – jeigu vyrui sunku priimti sprendimus, jis susiranda linkusią vadovauti, kontroliuoti moterį. Mes ieškome to, ko mums trūksta. Nereikia to, ką ir taip turime. Juk sotus maisto neieško. Kiekvienas nori harmonijos, o ji sukuriama susitikus dviem priešingybėms, papildančioms vienai kitą.

Bet ar tie charakterio skirtumai vėliau netampa santykių kliūtimi?

Paprastai taip ir būna. Iš pradžių du skirtingi žmonės pritraukia vienas kitą, tačiau kiekvienas savo viduje turi taisykles, kurios pradeda trukdyti santykiams. Pavyzdžiui, jau minėtas ramus vyras susiradęs kūrybingą, spontanišką moterį iš pradžių jaučiasi gerai. Tačiau laikui bėgant mylimosios spontaniškumas jį pradeda trikdyti. Tuomet jis ima galvoti: „Kodėl ji taip elgiasi? Juk taip negalima. Viską reikia daryti protingai ir apgalvotai.“ Ir atvirkščiai, emocionalios moters, susiradusios pragmatišką vyrą, viduje po kiek laiko irgi kyla prieštaravimų: „Kodėl jis toks šaltas, bejausmis, ir logiškas?“ Taigi tai, kas mus pritraukia, vėliau pradeda stumti. Kitam žmogui mes pradedame įrodinėti, kad elgtis taip, kaip jis yra įpratęs, negalima. Konfliktai atsiranda pradėjus teisti, kritikuoti, auklėti.

Nuo ko priklauso konfliktų baigtis?

Nuo žmogaus sąmoningumo. Šį išbandymą turi išlaikyti visos poros. Jeigu sąmoningumo trūksta, sąjunga nebūna laiminga. Tuomet galimi du variantai. Pirmuoju – žmonės kovoja vienas su kitu, antruoju – stengiasi neliesti probleminių taškų ir vaizduoja, kad viskas yra gerai. Pastaruoju atveju jokio artumo, šilumos ir meilės nebelieka. Paprastai kiti žmonės linkę galvoti, kad tokių porų santykiai – idealūs, tačiau iš tikrųjų tarp jų vyksta šaltasis karas. Tokia pora kartu gali būti labai ilgai, bet paprastai nuolat jaučia nepasitenkinimą, nes tokiuose santykiuose nėra likę nei aistros, nei jausmų. Lieka forma be turinio.

Kokios priežastys dažniausiai lemia poros nesutarimus ar net santykių baigtį?

Tai vidinė atmetimo reakcija, nesusitaikymas su tuo, kad partneris yra kitoks. Ši reakcija kyla todėl, kad žmogus linkęs neigti kažkurią savo pusę. Tokiu būdu jis neleidžia pasireikšti savo savybėms, kurias traktuoja kaip nederamas. Paradoksalu, bet būtent tų savybių, kurioms neleidžiame pasireikšti, pasąmoningai ieškome kitame žmoguje. Paprastai tokį žmogų ir pritraukiame. Tačiau po kiek laiko prasideda atmetimo reakcija. Kitaip tariant, jeigu kažko neleidžiama sau, savaime suprantama, kad neleisime ir kitam.

Tuomet kuriais atvejais santykiai būna pasisekę?

Natūraliai – jokiais atvejais. Natūraliai galimi tik du variantai: arba žmonės kankinasi ir konfliktuodami toliau gyvena kartu, arba išsiskiria. Nei vieni santykiai natūraliai neatveda prie kažko šilto ir gero. Prie to prieinama tada, kai žmonės pradeda sąmoningai dirbti su savimi, kurdami gražius santykius. T.y. tada, kai mokosi vienas iš kito, kalbasi, ieško kompromisų ir būdų, kaip kurti o negriauti.

Ar reikėtų tam tikrose srityse partneriui nusileisti?

Nusileidimai neturi jokios prasmės. Prasmę turi kompromisų ieškojimas. Jie padeda ir vienai, ir kitai pusei patenkinti savo poreikius. Norint turėti gerus santykius, žmonės turi ieškoti kompromisų, o ne nusileisti vienas kitam. Jeigu vienas partneris linkęs nusileisti kitam, laikui bėgant pradeda jausti nuoskaudą. Tai meškos paslauga, nes tas, kuriam nusileidžiama, ima tuo piktnaudžiauti.

Psichologą M.Daugelavičių kalbino Jurgita Valentaitė

Comments

    Author

    Psichologijos mokslų daktaras, transpersonalinis psichologas Marius Daugelavičius
    Mob +370 659 18242

    Archives

    May 2021
    February 2016
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    November 2014
    October 2014
    July 2014
    January 2014
    December 2013
    August 2013
    June 2013
    March 2013
    January 2013
    June 2012
    February 2012
    January 2012
    November 2011
    October 2011
    August 2011
    May 2011
    September 2010
    August 2010
    January 2010
    December 2009
    October 2009

    Categories

    All
    Baimių įveikimas
    Konfliktų Sprendimas
    Psichologai
    Psichologas
    Psichologija
    Psichologo Pagalba
    Santykių Psichologija
    žmogaus Psichika

    RSS Feed