Gal galite trumpai pakomentuoti, kas yra ta nervinė įtampa?
Nervinė įtampa atsiranda tuomet, kai žmogus užgniaužia jo viduje kylančius impulsus. Pavyzdžiui, darbe jam nepatinka, todėl jis mieliau pabėgtų iš jo ir keliautų namo. Tačiau dirbti jis privalo, todėl savo norą užgniaužia. Tuomet kyla konfliktas tarp to, kaip žmogus norėtų elgtis, ir tarp to, kaip jis turi elgtis. Būtent todėl ir atsiranda nervinė įtampa.
Iš tiesų dauguma žmonių nuolatinę įtampą patiria būtent darbe...
Pati darbo idėja yra tokia, kad žmogus turi daryti tai, ką reikia. Darbuose žmonės turi atitinkamas pareigas bei atsakomybes, tad nelabai svarbu, ko jie tam tikru momentu užsinori ar kaip jaučiasi. Juk parduotuvės kasininkė vos užsimaniusi neatsistoja ir neina į lauką parūkyti, palikusi klientus stovėti eilėje... Tačiau visi turi jausmus, emocijas bei savų norų, o kai nėra galimybių į visa tai atsižvelgti, kyla įtampa. Galima sakyti, kad darbovietė – tai vieta, kurioje pareigų yra sąlyginai daugiau nei šeimoje ar draugų kompanijoje. Žinoma, ten irgi yra savi „reikia“, tačiau jų nėra tiek daug, kaip darbe. Kita vertus, žmogus daugiau įtampos gali patirti šeimoje negu darbe. Taigi tai yra labai individualus procesas.
Ar nuolat patiriamas stresas žalingas ne tik psichologinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai?
Fizinė žmogaus būklė atspindi jo išgyvenamus psichologinius procesus. Taigi fizinės įtampos bei psichologinės įtampos negalima atskirti. Mat fizinė įtampa visada yra materialioji psichologinės įtampos išraiška. Jei žmogus yra atsipalaidavęs, tuomet neįsitemps ir jo kūnas, o jei žmogus nerimauja, patiria stresą, tuomet ir jo kūnas bus įsitempęs.
Esate psichologas, daug bendraujate su žmonėmis... Kaip manote, ar daugelis jų patiria nervinę įtampą? Galbūt be išimties visi žmonės ją patiria?
Manau, kad nervinę įtampą patiria visi. Gyvenant šiandieniniame pasaulyje greičiausiai neįmanoma išvengti nerimo ir streso. Gyvenimo tempas vis greitėja, vis dažniau kartojamas žodis „reikia“. Vis dėlto galima kelti klausimą, kiek tos įtampos skirtingi žmonės patiria, t. y. vieni nervinasi mažiau, kiti daugiau. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais ir dabartinėje aplinkoje žmogus visiškai nepatirtų streso.
Ar daug žmonių į jus kreipiasi dėl to, kad negali pakelti nervinės įtampos?
Jeigu apie nervinę įtampą kalbėtume plačiąja prasme, t. y. kaip apie vidinio konflikto atspindį, tuomet bet kurios psichologinės žmogaus problemos telpa į šį apibrėžimą. Nervinė įtampa yra labai plati tema. Taigi turiu pastebėti, kad kiekvienas pas mane apsilankantis klientas patiria nervinę įtampą. Greičiausiai jei jokios psichologinės problemos, sukeltos nervinės įtampos, nebūtų, tai jis pas mane net ir neateitų.
Greičiausiai nervinė įtampa neatsiejama nuo žmogaus baimių arba fobijų?
Galima sakyti ir taip. Tik apie baimę šiuo atveju reikėtų kalbėti plačiąja prasme. Fobija mes vadiname žmogaus būklę, kai jis bijo aukščio, varlių ar pan. O platesne prasme baimė tai yra savotiškos žmogaus ribos, kurios žymi komforto zoną. Joje telpa tai, kas žmogui malonu, pažįstama. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiduriama ties komforto zonos riba, kur pasipila žodžiai „aš to nemoku, nepažįstu, nesugebu“ ir t. t. Ši riba būtinai žymi baimę, kuri tam tikra prasme yra nervinės įtampos priežastis. Pavyzdžiui, kodėl žmogus, būdamas darbe, neina namo, nors to ir labai nori? Todėl, kad jis bijo prarasti darbą. Taigi baimė šiuo atveju tikrai nėra labai blogas dalykas, kurį reiktų nugalėti. Tai gana sveikas, žmogų saugantis dalykas. Galbūt netgi saikinga nervinės įtampos dozė yra visai geras dalykas. Juk jei žmogus gyvena visiškai atsipalaidavęs, tai irgi nėra gerai. Mat tuomet jis ima degraduoti, nebejaučia jokio stimulo judėti į priekį.
Greičiausiai ne tik suaugusieji, bet taip pat ir vaikai patiria nervinę įtampą?
Suaugusieji visada įveda savas žaidimo taisykles ir vaikui liepiama jų laikytis. Jam nurodoma, kada gultis, kada keltis, kada eiti į mokyklą, kada susitvarkyti žaislus... Taigi vaikai kartais patiria gerokai daugiau nervinės įtampos nei suaugusieji. Tol, kol yra maži, jie negali valdyti savo gyvenimo. Nuo vaiko niekas nepriklauso. Jis turi daryti tai, ką liepia suaugusieji. Tai, savaime suprantama, vaikui gali nepatikti, jis gali priešintis, maištauti. Tačiau galiausiai privalo užgniaužti savo nepasitenkinimą ir paklusti. Dėl tokiose situacijose iškylančių vidinių konfliktų atsiranda nervinė įtampa.
Galbūt labiausiai nervinasi senyvo amžiaus žmonės? Ar amžius vis tik nėra svarbus?
Aš taip nesakyčiau. Akcentuojant tai, kad nervinę įtampą sukelia prievartos sau mechanizmas, reikėtų pastebėti, kad senyvi žmonės, išėję į pensiją, turėtų daug mažiau nervintis. Jiems nebereikia eiti į darbą, rūpintis vaikais, taigi jie turi daug mažiau pareigų nei darbingo amžiaus žmonės. Manau, kad darbingo amžiaus žmonės patiria daugiau įtampos nei seneliai. Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad senyvi žmonės patiria itin daug nervinės įtampos, mat kai jiems nebereikia keliauti į darbą bei rūpintis šeima, jie tiesiog patys ieško problemų iš šono, per daug įsijaučia į aplinkinių bėdas.
Ką reikėtų daryti siekiant sumažinti nervinę įtampą?
Reikėtų dažniau elgtis taip, kaip norite, o ne taip, kaip reikia. Patartina užsiimti kūryba, stengtis patirti daugiau nuotykių. Kai žmogus elgiasi kūrybiškai ir paiso savo vidinių impulsų, tai kompensuoja visus be išimties paveikiantį prievartos mechanizmą. Kai gyvenime tarp „reikia“ ir „noriu“ yra pusiausvyra, tuomet ir nervinė įtampa yra sveikame lygmenyje.
Galbūt yra kokių nors saviugdos priemonių, galinčių padėti susidoroti su stresu?
Tokių priemonių yra tūkstančiai. Visa psichoterapija nuima nervinę įtaką. Tam pasitarnauja meno terapija, šokio - judesio terapija ir t. t. Ši tema yra pernelyg plati, kad apie ją būtų galima šnekėti trumpai.
Įsivaizduokime kokią nors įtemptą situaciją, na kad ir penkias minutes prieš diplominio gynimą ar prieš svarbų susitikimą su verslo klientais... Kaip patartumėte tokių situacijų dalyviams nusiraminti? Gal yra kokių greitų būdų?
Reikėtų atsisėsti ir įsijausti į savo kvėpavimą. Reikia pajausti, kaip įkvepiate ir kaip iškvepiate. Stebint savo kvėpavimą natūraliai pavyks negalvoti apie laukiantį gynimą ar susitikimą. Tačiau jei stengsitės negalvoti apie laukiantį įvykį, tuomet būtinai apie tai ir galvosite. Taigi svarbiausia sutelkti dėmesį į kvėpavimą.
Kokios galimos pasekmės, jei streso suvaldyti žmogus nebando?
Nuolat stresą patiriantis žmogus, ypač nebandantis patiriamos įtampos sumažinti, yra labiau pažeidžiamas, labiau linkęs į įvairias priklausomybes. Toks žmogus gali tapti agresyvus, nuolatos be aiškios priežasties konfliktuoti su aplinkiniais, susirgti depresija.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Kristina Gailiūtė 2013 06 21
Nervinė įtampa atsiranda tuomet, kai žmogus užgniaužia jo viduje kylančius impulsus. Pavyzdžiui, darbe jam nepatinka, todėl jis mieliau pabėgtų iš jo ir keliautų namo. Tačiau dirbti jis privalo, todėl savo norą užgniaužia. Tuomet kyla konfliktas tarp to, kaip žmogus norėtų elgtis, ir tarp to, kaip jis turi elgtis. Būtent todėl ir atsiranda nervinė įtampa.
Iš tiesų dauguma žmonių nuolatinę įtampą patiria būtent darbe...
Pati darbo idėja yra tokia, kad žmogus turi daryti tai, ką reikia. Darbuose žmonės turi atitinkamas pareigas bei atsakomybes, tad nelabai svarbu, ko jie tam tikru momentu užsinori ar kaip jaučiasi. Juk parduotuvės kasininkė vos užsimaniusi neatsistoja ir neina į lauką parūkyti, palikusi klientus stovėti eilėje... Tačiau visi turi jausmus, emocijas bei savų norų, o kai nėra galimybių į visa tai atsižvelgti, kyla įtampa. Galima sakyti, kad darbovietė – tai vieta, kurioje pareigų yra sąlyginai daugiau nei šeimoje ar draugų kompanijoje. Žinoma, ten irgi yra savi „reikia“, tačiau jų nėra tiek daug, kaip darbe. Kita vertus, žmogus daugiau įtampos gali patirti šeimoje negu darbe. Taigi tai yra labai individualus procesas.
Ar nuolat patiriamas stresas žalingas ne tik psichologinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai?
Fizinė žmogaus būklė atspindi jo išgyvenamus psichologinius procesus. Taigi fizinės įtampos bei psichologinės įtampos negalima atskirti. Mat fizinė įtampa visada yra materialioji psichologinės įtampos išraiška. Jei žmogus yra atsipalaidavęs, tuomet neįsitemps ir jo kūnas, o jei žmogus nerimauja, patiria stresą, tuomet ir jo kūnas bus įsitempęs.
Esate psichologas, daug bendraujate su žmonėmis... Kaip manote, ar daugelis jų patiria nervinę įtampą? Galbūt be išimties visi žmonės ją patiria?
Manau, kad nervinę įtampą patiria visi. Gyvenant šiandieniniame pasaulyje greičiausiai neįmanoma išvengti nerimo ir streso. Gyvenimo tempas vis greitėja, vis dažniau kartojamas žodis „reikia“. Vis dėlto galima kelti klausimą, kiek tos įtampos skirtingi žmonės patiria, t. y. vieni nervinasi mažiau, kiti daugiau. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais ir dabartinėje aplinkoje žmogus visiškai nepatirtų streso.
Ar daug žmonių į jus kreipiasi dėl to, kad negali pakelti nervinės įtampos?
Jeigu apie nervinę įtampą kalbėtume plačiąja prasme, t. y. kaip apie vidinio konflikto atspindį, tuomet bet kurios psichologinės žmogaus problemos telpa į šį apibrėžimą. Nervinė įtampa yra labai plati tema. Taigi turiu pastebėti, kad kiekvienas pas mane apsilankantis klientas patiria nervinę įtampą. Greičiausiai jei jokios psichologinės problemos, sukeltos nervinės įtampos, nebūtų, tai jis pas mane net ir neateitų.
Greičiausiai nervinė įtampa neatsiejama nuo žmogaus baimių arba fobijų?
Galima sakyti ir taip. Tik apie baimę šiuo atveju reikėtų kalbėti plačiąja prasme. Fobija mes vadiname žmogaus būklę, kai jis bijo aukščio, varlių ar pan. O platesne prasme baimė tai yra savotiškos žmogaus ribos, kurios žymi komforto zoną. Joje telpa tai, kas žmogui malonu, pažįstama. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiduriama ties komforto zonos riba, kur pasipila žodžiai „aš to nemoku, nepažįstu, nesugebu“ ir t. t. Ši riba būtinai žymi baimę, kuri tam tikra prasme yra nervinės įtampos priežastis. Pavyzdžiui, kodėl žmogus, būdamas darbe, neina namo, nors to ir labai nori? Todėl, kad jis bijo prarasti darbą. Taigi baimė šiuo atveju tikrai nėra labai blogas dalykas, kurį reiktų nugalėti. Tai gana sveikas, žmogų saugantis dalykas. Galbūt netgi saikinga nervinės įtampos dozė yra visai geras dalykas. Juk jei žmogus gyvena visiškai atsipalaidavęs, tai irgi nėra gerai. Mat tuomet jis ima degraduoti, nebejaučia jokio stimulo judėti į priekį.
Greičiausiai ne tik suaugusieji, bet taip pat ir vaikai patiria nervinę įtampą?
Suaugusieji visada įveda savas žaidimo taisykles ir vaikui liepiama jų laikytis. Jam nurodoma, kada gultis, kada keltis, kada eiti į mokyklą, kada susitvarkyti žaislus... Taigi vaikai kartais patiria gerokai daugiau nervinės įtampos nei suaugusieji. Tol, kol yra maži, jie negali valdyti savo gyvenimo. Nuo vaiko niekas nepriklauso. Jis turi daryti tai, ką liepia suaugusieji. Tai, savaime suprantama, vaikui gali nepatikti, jis gali priešintis, maištauti. Tačiau galiausiai privalo užgniaužti savo nepasitenkinimą ir paklusti. Dėl tokiose situacijose iškylančių vidinių konfliktų atsiranda nervinė įtampa.
Galbūt labiausiai nervinasi senyvo amžiaus žmonės? Ar amžius vis tik nėra svarbus?
Aš taip nesakyčiau. Akcentuojant tai, kad nervinę įtampą sukelia prievartos sau mechanizmas, reikėtų pastebėti, kad senyvi žmonės, išėję į pensiją, turėtų daug mažiau nervintis. Jiems nebereikia eiti į darbą, rūpintis vaikais, taigi jie turi daug mažiau pareigų nei darbingo amžiaus žmonės. Manau, kad darbingo amžiaus žmonės patiria daugiau įtampos nei seneliai. Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad senyvi žmonės patiria itin daug nervinės įtampos, mat kai jiems nebereikia keliauti į darbą bei rūpintis šeima, jie tiesiog patys ieško problemų iš šono, per daug įsijaučia į aplinkinių bėdas.
Ką reikėtų daryti siekiant sumažinti nervinę įtampą?
Reikėtų dažniau elgtis taip, kaip norite, o ne taip, kaip reikia. Patartina užsiimti kūryba, stengtis patirti daugiau nuotykių. Kai žmogus elgiasi kūrybiškai ir paiso savo vidinių impulsų, tai kompensuoja visus be išimties paveikiantį prievartos mechanizmą. Kai gyvenime tarp „reikia“ ir „noriu“ yra pusiausvyra, tuomet ir nervinė įtampa yra sveikame lygmenyje.
Galbūt yra kokių nors saviugdos priemonių, galinčių padėti susidoroti su stresu?
Tokių priemonių yra tūkstančiai. Visa psichoterapija nuima nervinę įtaką. Tam pasitarnauja meno terapija, šokio - judesio terapija ir t. t. Ši tema yra pernelyg plati, kad apie ją būtų galima šnekėti trumpai.
Įsivaizduokime kokią nors įtemptą situaciją, na kad ir penkias minutes prieš diplominio gynimą ar prieš svarbų susitikimą su verslo klientais... Kaip patartumėte tokių situacijų dalyviams nusiraminti? Gal yra kokių greitų būdų?
Reikėtų atsisėsti ir įsijausti į savo kvėpavimą. Reikia pajausti, kaip įkvepiate ir kaip iškvepiate. Stebint savo kvėpavimą natūraliai pavyks negalvoti apie laukiantį gynimą ar susitikimą. Tačiau jei stengsitės negalvoti apie laukiantį įvykį, tuomet būtinai apie tai ir galvosite. Taigi svarbiausia sutelkti dėmesį į kvėpavimą.
Kokios galimos pasekmės, jei streso suvaldyti žmogus nebando?
Nuolat stresą patiriantis žmogus, ypač nebandantis patiriamos įtampos sumažinti, yra labiau pažeidžiamas, labiau linkęs į įvairias priklausomybes. Toks žmogus gali tapti agresyvus, nuolatos be aiškios priežasties konfliktuoti su aplinkiniais, susirgti depresija.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Kristina Gailiūtė 2013 06 21
RSS Feed