Category:

Nervinė įtampa

6/25/2013

Gal galite trumpai pakomentuoti, kas yra ta nervinė įtampa?

Nervinė įtampa atsiranda tuomet, kai žmogus užgniaužia jo viduje kylančius impulsus. Pavyzdžiui, darbe jam nepatinka, todėl jis mieliau pabėgtų iš jo ir keliautų namo. Tačiau dirbti jis privalo, todėl savo norą užgniaužia. Tuomet kyla konfliktas tarp to, kaip žmogus norėtų elgtis, ir tarp to, kaip jis turi elgtis. Būtent todėl ir atsiranda nervinė įtampa.

Iš tiesų dauguma žmonių nuolatinę įtampą patiria būtent darbe...

Pati darbo idėja yra tokia, kad žmogus turi daryti tai, ką reikia. Darbuose žmonės turi atitinkamas pareigas bei atsakomybes, tad nelabai svarbu, ko jie tam tikru momentu užsinori ar kaip jaučiasi. Juk parduotuvės kasininkė vos užsimaniusi neatsistoja ir neina į lauką parūkyti, palikusi klientus stovėti eilėje... Tačiau visi turi jausmus, emocijas bei savų norų, o kai nėra galimybių į visa tai atsižvelgti, kyla įtampa. Galima sakyti, kad darbovietė – tai vieta, kurioje pareigų yra sąlyginai daugiau nei šeimoje ar draugų kompanijoje. Žinoma, ten irgi yra savi „reikia“, tačiau jų nėra tiek daug, kaip darbe. Kita vertus, žmogus daugiau įtampos gali patirti šeimoje negu darbe. Taigi tai yra labai individualus procesas.

Ar nuolat patiriamas stresas žalingas ne tik psichologinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai?

Fizinė žmogaus būklė atspindi jo išgyvenamus psichologinius procesus. Taigi fizinės įtampos bei psichologinės įtampos negalima atskirti. Mat fizinė įtampa visada yra materialioji psichologinės įtampos išraiška. Jei žmogus yra atsipalaidavęs, tuomet neįsitemps ir jo kūnas, o jei žmogus nerimauja, patiria stresą, tuomet ir jo kūnas bus įsitempęs.

Esate psichologas, daug bendraujate su žmonėmis... Kaip manote, ar daugelis jų patiria nervinę įtampą? Galbūt be išimties visi žmonės ją patiria?

Manau, kad nervinę įtampą patiria visi. Gyvenant šiandieniniame pasaulyje greičiausiai neįmanoma išvengti nerimo ir streso. Gyvenimo tempas vis greitėja, vis dažniau kartojamas žodis „reikia“. Vis dėlto galima kelti klausimą, kiek tos įtampos skirtingi žmonės patiria, t. y. vieni nervinasi mažiau, kiti daugiau. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais ir dabartinėje aplinkoje žmogus visiškai nepatirtų streso.

Ar daug žmonių į jus kreipiasi dėl to, kad negali pakelti nervinės įtampos?

Jeigu apie nervinę įtampą kalbėtume plačiąja prasme, t. y. kaip apie vidinio konflikto atspindį, tuomet bet kurios psichologinės žmogaus problemos telpa į šį apibrėžimą. Nervinė įtampa yra labai plati tema. Taigi turiu pastebėti, kad kiekvienas pas mane apsilankantis klientas patiria nervinę įtampą. Greičiausiai jei jokios psichologinės problemos, sukeltos nervinės įtampos, nebūtų, tai jis pas mane net ir neateitų.

Greičiausiai nervinė įtampa neatsiejama nuo žmogaus baimių arba fobijų?

Galima sakyti ir taip. Tik apie baimę šiuo atveju reikėtų kalbėti plačiąja prasme. Fobija mes vadiname žmogaus būklę, kai jis bijo aukščio, varlių ar pan. O platesne prasme baimė tai yra savotiškos žmogaus ribos, kurios žymi komforto zoną. Joje telpa tai, kas žmogui malonu, pažįstama. Tačiau anksčiau ar vėliau atsiduriama ties komforto zonos riba, kur pasipila žodžiai „aš to nemoku, nepažįstu, nesugebu“ ir t. t. Ši riba būtinai žymi baimę, kuri tam tikra prasme yra nervinės įtampos priežastis. Pavyzdžiui, kodėl žmogus, būdamas darbe, neina namo, nors to ir labai nori? Todėl, kad jis bijo prarasti darbą. Taigi baimė šiuo atveju tikrai nėra labai blogas dalykas, kurį reiktų nugalėti. Tai gana sveikas, žmogų saugantis dalykas. Galbūt netgi saikinga nervinės įtampos dozė yra visai geras dalykas. Juk jei žmogus gyvena visiškai atsipalaidavęs, tai irgi nėra gerai. Mat tuomet jis ima degraduoti, nebejaučia jokio stimulo judėti į priekį.

Greičiausiai ne tik suaugusieji, bet taip pat ir vaikai patiria nervinę įtampą?

Suaugusieji visada įveda savas žaidimo taisykles ir vaikui liepiama jų laikytis. Jam nurodoma, kada gultis, kada keltis, kada eiti į mokyklą, kada susitvarkyti žaislus... Taigi vaikai kartais patiria gerokai daugiau nervinės įtampos nei suaugusieji. Tol, kol yra maži, jie negali valdyti savo gyvenimo. Nuo vaiko niekas nepriklauso. Jis turi daryti tai, ką liepia suaugusieji. Tai, savaime suprantama, vaikui gali nepatikti, jis gali priešintis, maištauti. Tačiau galiausiai privalo užgniaužti savo nepasitenkinimą ir paklusti. Dėl tokiose situacijose iškylančių vidinių konfliktų atsiranda nervinė įtampa.

Galbūt labiausiai nervinasi senyvo amžiaus žmonės? Ar amžius vis tik nėra svarbus?

Aš taip nesakyčiau. Akcentuojant tai, kad nervinę įtampą sukelia prievartos sau mechanizmas, reikėtų pastebėti, kad senyvi žmonės, išėję į pensiją, turėtų daug mažiau nervintis. Jiems nebereikia eiti į darbą, rūpintis vaikais, taigi jie turi daug mažiau pareigų nei darbingo amžiaus žmonės. Manau, kad darbingo amžiaus žmonės patiria daugiau įtampos nei seneliai. Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad senyvi žmonės patiria itin daug nervinės įtampos, mat kai jiems nebereikia keliauti į darbą bei rūpintis šeima, jie tiesiog patys ieško problemų iš šono, per daug įsijaučia į aplinkinių bėdas.

Ką reikėtų daryti siekiant sumažinti nervinę įtampą?

Reikėtų dažniau elgtis taip, kaip norite, o ne taip, kaip reikia. Patartina užsiimti kūryba, stengtis patirti daugiau nuotykių. Kai žmogus elgiasi kūrybiškai ir paiso savo vidinių impulsų, tai kompensuoja visus be išimties paveikiantį prievartos mechanizmą. Kai gyvenime tarp „reikia“ ir „noriu“ yra pusiausvyra, tuomet ir nervinė įtampa yra sveikame lygmenyje.

Galbūt yra kokių nors saviugdos priemonių, galinčių padėti susidoroti su stresu?

Tokių priemonių yra tūkstančiai. Visa psichoterapija nuima nervinę įtaką. Tam pasitarnauja meno terapija, šokio - judesio terapija ir t. t. Ši tema yra pernelyg plati, kad apie ją būtų galima šnekėti trumpai.

Įsivaizduokime kokią nors įtemptą situaciją, na kad ir penkias minutes prieš diplominio gynimą ar prieš svarbų susitikimą su verslo klientais... Kaip patartumėte tokių situacijų dalyviams nusiraminti? Gal yra kokių greitų būdų?

Reikėtų atsisėsti ir įsijausti į savo kvėpavimą. Reikia pajausti, kaip įkvepiate ir kaip iškvepiate. Stebint savo kvėpavimą natūraliai pavyks negalvoti apie laukiantį gynimą ar susitikimą. Tačiau jei stengsitės negalvoti apie laukiantį įvykį, tuomet būtinai apie tai ir galvosite. Taigi svarbiausia sutelkti dėmesį į kvėpavimą.

Kokios galimos pasekmės, jei streso suvaldyti žmogus nebando?

Nuolat stresą patiriantis žmogus, ypač nebandantis patiriamos įtampos sumažinti, yra labiau pažeidžiamas, labiau linkęs į įvairias priklausomybes. Toks žmogus gali tapti agresyvus, nuolatos be aiškios priežasties konfliktuoti su aplinkiniais, susirgti depresija.

Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Kristina Gailiūtė 2013 06 21

Comments

Keiskime savo būseną. Afirmacija

8/2/2011

Comments

Šis metodas psichologijoje ir kitose kryptyse vadinamas daugeliu pavadinimų – afirmacija, nusistatymas, saviįtaiga, autotreningas ir pan. Kas gi tai yra ? Afermacija (lot.affirmatio – teiginys) – tai specialus žodžių rinkinys, kuris yra skirtas įteigti į savo sąmonę ir pasąmonę tam tikrą nuostatą, teiginį, būseną. Kitaip sakant tai yra savęs, kaip kompiuterio, programavimas. Šiuo požiūriu mūsų sąmonė yra kaip kompiuteris. Kompiuteris pats savaime turi labai daug galimybių. Bet norint kad jis veiktų teisingai, reikia jame suinstaliuoti ir paleisti atitinkamas programas. Be jų kompiuteris neveikia arba veikia blogai, netinkamai. Dažnai mes savyje paleidžiame negatyvias, griaunančias programos, kurios galų gale pasiekia savo – sugriauna mūsų sveikatą, santykius, gyvenimą. Arba nepaleidžiame jokių programų ir tada mūsų kompiuteris tiesiog neturi galimybių padaryti to, ko mes iš jo norime. Afirmacija – tai būdas atstatyti tinkamą savo sąmonės darbą ir paleisti kuriančias bei leidžiančias realizuoti save, gyventi prasmingą gyvenimą programas.

Afirmacija arba teiginys – tai trumpas, paprastai keleto žodžių pareiškimas, kurį žmogus kartoja mintyse arba sako garsiai. Jūs galite užsiimti šia praktika praktiškai bet kur ir bet kada. Išsirenkate afirmaciją, kuri geriausiai atitinka jūsų norus ir kartojate ją mintyse, o geriausiai ir garsiai, kad girdėtumėte patys. Jūs adaptuojate savo psichinę sąmone naujajam teiginiui, naujajai būsenai. Juk labai svarbu ne tik mintis, bet ir būsena, kurią sudaro ir mūsų jausmai, norai, fizinė savijauta. Siekiame, kad naujasis teiginys iššauktų mumyse teigiamas emocijas, norą veikti bei komfortiškus fizinius pojūčius. Kitaip sakant, siekiame, kad mūsų psichika sutiktų su naujuoju teiginiu.

Afermacija neturi nieko bendro su dabartine situacija. Ji yra apie tai, ko jūs siekiate, ko jūs norėtumėte. Amerikiečių filosofas R.U.Emersonas teigė: „Mes tampame tuo, ką galvojame dienos eigoje“. Atitinkamai jei mes dienos eigoje koncentruojamės į tai, ko siekiame, į savo viziją – mes artėjame link jos. Afermacijos naudojimas kasdien – vienas paprasčiausių ir efektyviausių psichologinių priemonių situacijos keitimui į gerąją pusę.

Efektyvios afirmacijos kriterijai:

Afirmacija visuomet turi būti pozityvi (teiginys).

Afirmacija turi teigti, kad yra taip, kaip jūs norite. Tai nėra kova su tuo, ko jūs nenorite. Tai siekis eiti į priekį. Žodžio ar priešdėlio „ne“ afirmacijos tekste naudoti jokiu būdu nereikia. Pasistenkite suformuluoti mintį taip, kad jūsų psichika galėtų koncentrotis į norimą rezultatą.
Tarkime afirmacija „Mano širdis neserga“ yra netinkama. Ji informuoja mūsų psichiką apie pavojų, ligą. Tinkama šiuo atveju būtų „Mano širdis yra sveika“. Pastaroji leidžia koncentruotis į norimą rezultatą - sveiką širdį. Taip pat afirmacijoje neturėtų būti palyginimo, smerkimo ir panašiai.

2.Afirmacija turi būti trumpa.
Afirmacijos veikimo sąlyga yra ta, kad ją kartoti turi būti lengva ir paprasta. Optimalu 3-5 žodžiai, be jokių šalutinių sakinių ir kablelių. Gerą afirmaciją galima pasakyti vienu įkvėpimu, be jokių pazių. Taip pat patartina ją suformuluoti tokiu būdu, kad ji jau dabar iššauktų jums gerą savijautą ir teigiamas emocijas.

3.Afirmacija sakoma esamuoju laiku, lyg jau dabar būtų taip, ko jūs norite.
Niekuomet nenaudokite būsimojo laiko afirmacijoje. Jūs jau DABAR turite tai, ko siekiate. Ir kartodami afirmacija stenkitės jaustis būtent taip, lyg jau nebereikia nieko siekti - tai jau yra. Didžiule įtaką šiame momente turi jūsų emocijos, kurias jūs jaučiate sakydami afirmaciją. Prisiminkite – pasąmonė reaguoja būtent į jas.

4. Patartina, kad afirmacija būtų stilistiškai artima jūsų įprastinei kalbai. Afirmacija turi būti „jūsų“, būti jums priimtina ir artima jūsų psichikai. Tada ji kur kas lengviau į sąmonės gilumas ir sukels mažesnį pasipriešinimą. Mechaniškas kartojimas kad ir pačios teisingiausios, bet jums nesuprantamos afirmacijos, nesuteiks jokio efekto ir bus eilinė prievarta sau ir savo psichikai, kurios mums ir taip pakanka... Afirmacija – tai lyg mantra, kurios vibracija jums turi būti priimtina ir artima.
Taip pat patartina, kad afirmacijoje būtų kalbama apie jus, todėl pagal galimybes įtraukite žodžius „aš“, „mano“.

5. Kuo daugiau ir dažniau kartojate afirmacija, tuo stipriau ir efektyviau ji veikia.
Rekomenduojama kartoti afirmaciją ir garsiai ir viduje savęs, išnaudojant tam kiekvieną galimybę. Dažniausiai kartojama po 10 kartų ir keletą kartų per dieną, papildomai įterpiant afirmaciją į kasdienius pokalbius. Ir taip tęsiame iki tol, kol išnyksta bet koks vidinis pasipriešinimas tiek psichiniame tiek fiziniame lygyje.
Be abejo, kad įsitikinti metodo efektyvumu ir įvaldyti jį, reikia treniruotis. Pradžioje, kol apsiprasite, galima afirmacijas kartoti vienam su savimi. Vieni žmonės jas skaito garsiai, kiti kartoja mintyse. Vieni sako afirmacijas ryte, ką tik atsibudus (kad tai būtų pirmosios mintys, su kuriomis prasideda nauja diena), kiti jas kartoja vakare prieš gulantis ar jau atsigulus (kad tai būtų paskutinės šios dienos mintys ir kartu kad pasąmonė dirtų su afirmacijomis ir naktį). Taip pat galima užrašytą afirmaciją pasikabinti gerai matomoje vietoje, kad galima būtų pastoviai užmesti į ją akį. Kiti žmonės jas tiesiog kartoja kiekvieną laisvą minutę, naudingai išnaudodami savo laiką.

Teisingų afirmacijų pavyzdžiai:

Aš esu absoliučiai pasitikintis savimi.
Mano kūnas atsipalaidavęs.
Aš esu turtingas verslininkas.
Aš esu absoliučiai sveikas.
Mano savijauta nuostabi.
Aš esu atvira pasauliui.

Dažniausiai pasitaikančios klaidos naudojant afirmacijas:

1. Afirmacijos sudarymas naudojant žodį „galiu“.
Pavyzdžiui „aš galiu uždirbti 10 000 per mėnesį“. Jūsų giluminė psichika ir taip žino, kad jūs tai galite, todėl jokie pokyčiai tiesiog nevyks. Ir , be kita ko, tokia afermacija jūs netgi neimate atsakomybės už tai, kad jūs tai padarysite.

2. Mechaninis afirmacijų kartojimas neįsigilinant į jų prasmę.

3. Emocijų nebuvimas dirbant su afirmacijomis.

4. Nereguliarus darbas su afirmacijomis.

5. Afirmacijos suformulavimas būsimajame laike.
Čia panašiai kaip su pasižadėjimu rytoj mesti rūkyti. Rytoj bus vėl rytoj ir t.t. Būsimasis laikas turi tendenciją ir likti būsimuoju. Veika tik tai, kas yra dabar ir ką mes darome dabar. Yra tik šiandien ir dabar – tą reikia atsiminti.

6. Daugelio afirmacijų naudojimas vienu metu.
Mūsų psichika sugeba judėti tik viena kryptimi vienu metu. Jei tų krypčių yra daug, psichika ir pasąmonė pasimeta lyg gaudama prieštaringas komandas ir nejuda niekur, pokyčiai nevyksta. Na, čia lyg jūs arkliui, kuris traukia jūsų vežimą, duotumėte vienu metu komandą suktį į kairę ir į dešinę. Arklys greičiausiai pasimes ir nejudės niekur.

Sėkmės jums ir laimigo gyvenimo !

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
[email protected]

Comments

Nervinė įtampa

Keiskime savo būseną. Afirmacija

Author

Archives

Categories