Kad ir kaip dabartiniai senjorai burnotų ant šiuolaikinio jaunimo, paaugliai visais laikais buvo ta visuomenės grupė, kuri maištavo, prieštaravo tradicinėms visuomenės normoms ir neigė vyraujančią sistemą. Kur yra riba, kai paugliškas maištas yra normali brendimo dalis, o kur jis jau peržengia ribas?
Jaunimas visuomet maištavo prieš nusistovėjusias taisykles, peržengdavo nustatytas ribas bei tradicijas. Ir tai visuomet keldavo suaugusių, kurie jau susitaikę su esama tvarka bei taisyklėmis, pasipiktinimą bei nepasitenkinimą. Iš vienos pusės tai lyg ir blogai – nesutikti su vyresniais, kurie lyg tai labiau patyrę, geriau žino kaip reikia gyventi bei išgyventi. Išgyvenimas yra labai svarbus dalykas, be jo visa kita beprasmiška. Bet argi vien išgyvenimo užtenka ? Jaunimas ne tiek rūpinasi savo išgyvenimu bei prisitaikymu, jis labiau rūpinasi savirealizacija, idealais, idėjomis, svajonėmis. Tai yra tai, ką galbūt suaugę, subrendę bei rimti vyresniosios kartos atstovai yra gerokai primiršę, pasidarę pernelyg pragmatiški bei nusivylę. Ir ko, turbūt, pasigenda ir jaučia kažkokį ilgesį širdyje...
Bet iš kitos pusės tas sveikas jaunatviškas maištas kartais tikrai įgauna agresyvumo, kovos su pasauliu bei naikinimo aspektus. Kova be širdies įgauna juodus atspalvius. Tai dažniausiai būna vaikystės nuoskaudų, suaugusių nesiskaitymo su jauna asmenybe bei per didelės kontrolės pasekmė. Taipogi šilumos bei emocinės meilės trūkumas šeimoje. Kartais sakoma – ir ko gi jam trūko ? Ir viską jis turėjo ! Bet dažniausiai už tokių žodžių slypi daugiau materialiosios, išorinės gyvenimo pusės gerovė. O tai ne visuomet eina kartu su emocine gerove, šiluma ir palaikymu. Jei trūksta būtent šios gyvenimo pusės – jaunimo maištas dažnai įgauna griaunančią, agresyvią formą.
Paaugliams būdinga burtis į įvairias subkultūras. Dėl kokios priežasties? Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Ir jam visuomet būdinga bendraminčių, į save panašių asmenybių paieška. Subkultūroms būdinga alternatyvus mąstymas, kitoks požiūris į gyvenimą, savotiškos savęs išraiškos formos. O jaunimas visuomet ieško alternatyvų. Susibūrus į grupę yra lengviau įtvirtinti savo idėjas, bendraminčiai palaikys, suteiks saugumo jausmą. Yra sakoma – vienas lauke ne karys. Kad ir labai stipri asmenybė, bet be bendraminčių palaikymo ji yra pasmerkta kapituliacijai, savęs praradimui. O jaunimui yra labai svarbu įtvirtinti save, pademonstruoti savo unikalumą, pakeisti pasaulį bei palikti naują pėdsaką visuomenėje. Subkultūrų bendruomenės suteikia šia galimybę.
Lietuvoje yra paauglių, kurie propaguoja satanistinius judėjimus. Kodėl juos tai taip traukia? Pasigilinkime į tai, kas yra vadinama šėtonu, velniu ( terminas satanizmas yra kilęs nuo biblijinio šėtono suvokimo, velnio garbinimas). Šėtonas yra blogio, kaip jis suvokiamas krikščioniškoje moralėje, simbolis. Tai galbūt nėra raguotas velnio personažas, kaip supaprastintai suvokiama. Tai tiesiog visos atstumtosios, nepriimtinos visuomenėje savybės, pagal visuotinį sutarimą neigiamosios asmenybės pusės. Bet jos egzistuoja „de facto“ (realybėje). O visa kas egzistuoja, ieško galimybės apsireikšti. Ir šiuo atveju pasireiškia per alternatyvų nusistovėjusioms normoms beieškančius jaunus žmones, kurie maištauja prieš neteisingą jų požiūriu pasaulį. Žmogus, užimdamas alternatyvią visuomenės moralinėms normoms poziciją, demonstruoja savo nesutikimą, prieštaravimą . Ir tai šiuo atveju įgauna satanizmo formą, kada yra garbinami blogio simboliai, šėtonas. Psichologiniu požiūriu tai egzistuoja kiekvieno žmogaus pasąmonėje, bet jaunimas dažniau tai leidžia sau išrekšti. Galbūt dažnas žmogus su tuo nesutiks – kaipgi, aš esu padorus, moralus ir galbūt krikščionis. Bet kaip mažai mes pažįstame savo pasąmonės užkaborius...
Ką daryti tėvams, auginantiems jaunuolį – satanistą? Jaunas žmogus yra labai jautrus melui, veidmainystei, prisitaikėliškumui. Jei tėvai deklaruoja krikščioniškas moralines vertybes, bet jiems trūksta atvirumo, užuojautos, meilės sau ir savo artimiems žmonėms, vaikas ar jaunuolis būtinai tai pastebės. Jis galbūt nesupras kame reikalas, bet būtinai jaus, kad čia kažkas ne taip, nėra teisybės tame, ką jam bando įdiegti. Ir jei gražūs žodžiai eina ne iš širdies, o iš noro kontroliuoti, įrodyti savo požiūrio pranašumą bei tiesiog priversti jauną žmogų paklusti – mes sulauksime priešingo rezultato. Laimingi, šilti savo asmenybėmis suaugę, kurie su spinduliuoja užuojautą, supratimą bei jaunos besiformuojančios asmenybės palaikymą yra geriausias vaistas prieš satanizmą. Yra sakoma, kad šiluma yra geriausias vaistas prieš ledus, o šviesa geriausias vaistas prieš tamsą. Spinduliuokime šilumą bei šviesą savo asmenybėse , bet neneigime tamsos egzistavimo. Juk kuris iš mūsų idealus, kuris be dėmelės ? Būkime sąžiningi – visi mes tiesiog žmonės su dalele šviesos, bet ir su savo šešėliu (kaip tai pavadino genialusis šveicarų psichologas K.G.Jungas). Neapsimetinėkime, kad pas mus nėra šešėlinės asmenybės pusės, bet atiduokime viduje savęs prioritetus gėriui ir mūsų vaikai mokysis iš mūsų ne kovoti ir griauti, bet mokysis kurti bei realizuoti save. Tada satanizmas savaime išnyks.
Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Straipsnis buvo publikuotas dienraštyje "Lietuvos Rytas"
Jaunimas visuomet maištavo prieš nusistovėjusias taisykles, peržengdavo nustatytas ribas bei tradicijas. Ir tai visuomet keldavo suaugusių, kurie jau susitaikę su esama tvarka bei taisyklėmis, pasipiktinimą bei nepasitenkinimą. Iš vienos pusės tai lyg ir blogai – nesutikti su vyresniais, kurie lyg tai labiau patyrę, geriau žino kaip reikia gyventi bei išgyventi. Išgyvenimas yra labai svarbus dalykas, be jo visa kita beprasmiška. Bet argi vien išgyvenimo užtenka ? Jaunimas ne tiek rūpinasi savo išgyvenimu bei prisitaikymu, jis labiau rūpinasi savirealizacija, idealais, idėjomis, svajonėmis. Tai yra tai, ką galbūt suaugę, subrendę bei rimti vyresniosios kartos atstovai yra gerokai primiršę, pasidarę pernelyg pragmatiški bei nusivylę. Ir ko, turbūt, pasigenda ir jaučia kažkokį ilgesį širdyje...
Bet iš kitos pusės tas sveikas jaunatviškas maištas kartais tikrai įgauna agresyvumo, kovos su pasauliu bei naikinimo aspektus. Kova be širdies įgauna juodus atspalvius. Tai dažniausiai būna vaikystės nuoskaudų, suaugusių nesiskaitymo su jauna asmenybe bei per didelės kontrolės pasekmė. Taipogi šilumos bei emocinės meilės trūkumas šeimoje. Kartais sakoma – ir ko gi jam trūko ? Ir viską jis turėjo ! Bet dažniausiai už tokių žodžių slypi daugiau materialiosios, išorinės gyvenimo pusės gerovė. O tai ne visuomet eina kartu su emocine gerove, šiluma ir palaikymu. Jei trūksta būtent šios gyvenimo pusės – jaunimo maištas dažnai įgauna griaunančią, agresyvią formą.
Paaugliams būdinga burtis į įvairias subkultūras. Dėl kokios priežasties? Žmogus yra bendruomeninė būtybė. Ir jam visuomet būdinga bendraminčių, į save panašių asmenybių paieška. Subkultūroms būdinga alternatyvus mąstymas, kitoks požiūris į gyvenimą, savotiškos savęs išraiškos formos. O jaunimas visuomet ieško alternatyvų. Susibūrus į grupę yra lengviau įtvirtinti savo idėjas, bendraminčiai palaikys, suteiks saugumo jausmą. Yra sakoma – vienas lauke ne karys. Kad ir labai stipri asmenybė, bet be bendraminčių palaikymo ji yra pasmerkta kapituliacijai, savęs praradimui. O jaunimui yra labai svarbu įtvirtinti save, pademonstruoti savo unikalumą, pakeisti pasaulį bei palikti naują pėdsaką visuomenėje. Subkultūrų bendruomenės suteikia šia galimybę.
Lietuvoje yra paauglių, kurie propaguoja satanistinius judėjimus. Kodėl juos tai taip traukia? Pasigilinkime į tai, kas yra vadinama šėtonu, velniu ( terminas satanizmas yra kilęs nuo biblijinio šėtono suvokimo, velnio garbinimas). Šėtonas yra blogio, kaip jis suvokiamas krikščioniškoje moralėje, simbolis. Tai galbūt nėra raguotas velnio personažas, kaip supaprastintai suvokiama. Tai tiesiog visos atstumtosios, nepriimtinos visuomenėje savybės, pagal visuotinį sutarimą neigiamosios asmenybės pusės. Bet jos egzistuoja „de facto“ (realybėje). O visa kas egzistuoja, ieško galimybės apsireikšti. Ir šiuo atveju pasireiškia per alternatyvų nusistovėjusioms normoms beieškančius jaunus žmones, kurie maištauja prieš neteisingą jų požiūriu pasaulį. Žmogus, užimdamas alternatyvią visuomenės moralinėms normoms poziciją, demonstruoja savo nesutikimą, prieštaravimą . Ir tai šiuo atveju įgauna satanizmo formą, kada yra garbinami blogio simboliai, šėtonas. Psichologiniu požiūriu tai egzistuoja kiekvieno žmogaus pasąmonėje, bet jaunimas dažniau tai leidžia sau išrekšti. Galbūt dažnas žmogus su tuo nesutiks – kaipgi, aš esu padorus, moralus ir galbūt krikščionis. Bet kaip mažai mes pažįstame savo pasąmonės užkaborius...
Ką daryti tėvams, auginantiems jaunuolį – satanistą? Jaunas žmogus yra labai jautrus melui, veidmainystei, prisitaikėliškumui. Jei tėvai deklaruoja krikščioniškas moralines vertybes, bet jiems trūksta atvirumo, užuojautos, meilės sau ir savo artimiems žmonėms, vaikas ar jaunuolis būtinai tai pastebės. Jis galbūt nesupras kame reikalas, bet būtinai jaus, kad čia kažkas ne taip, nėra teisybės tame, ką jam bando įdiegti. Ir jei gražūs žodžiai eina ne iš širdies, o iš noro kontroliuoti, įrodyti savo požiūrio pranašumą bei tiesiog priversti jauną žmogų paklusti – mes sulauksime priešingo rezultato. Laimingi, šilti savo asmenybėmis suaugę, kurie su spinduliuoja užuojautą, supratimą bei jaunos besiformuojančios asmenybės palaikymą yra geriausias vaistas prieš satanizmą. Yra sakoma, kad šiluma yra geriausias vaistas prieš ledus, o šviesa geriausias vaistas prieš tamsą. Spinduliuokime šilumą bei šviesą savo asmenybėse , bet neneigime tamsos egzistavimo. Juk kuris iš mūsų idealus, kuris be dėmelės ? Būkime sąžiningi – visi mes tiesiog žmonės su dalele šviesos, bet ir su savo šešėliu (kaip tai pavadino genialusis šveicarų psichologas K.G.Jungas). Neapsimetinėkime, kad pas mus nėra šešėlinės asmenybės pusės, bet atiduokime viduje savęs prioritetus gėriui ir mūsų vaikai mokysis iš mūsų ne kovoti ir griauti, bet mokysis kurti bei realizuoti save. Tada satanizmas savaime išnyks.
Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Straipsnis buvo publikuotas dienraštyje "Lietuvos Rytas"
RSS Feed