Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo tabako sukeltų ligų kas pusšeštos sekundės pasaulyje miršta žmogus. Nuo rūkymo sukeltų ligų pasaulyje kasmet miršta beveik pusantro milijono žmonių. Lietuvoje – beveik pusantro tūkstančio. Kodėl žmonės vis tiek rūko?
Rūkymo priežasčių yra daug. Teigiama, kad žmogus tampa priklausomas nuo nikotino. Vis dėlto, psichologai tvirtina – didžiausia problema ne nikotinas ar kitos cheminės medžiagos, o žmogaus psichologinės problemos.
Komentuoja specialistas
Psichologas dr. Marius Daugelavičius:
- Bet kuri priklausomybė atsiranda kai žmogus turi kažkokią vidinę psichologinę problemą. Galbūt žmogų kamuoja kažkokios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas, vienatvė, bendravimo stoka. Pavyzdžiui, jį kamuoja santykių problemos. Kaip jas išspręsti – nežino. Ką tuomet reikia daryti? Žinoma, slopinti emocijas. Rūkymas padeda jas numalšinti, psichologiškai nuramina žmogų. Tai patogu, tačiau problemos parūkius juk nedingsta. Taigi, kiekvieną kartą pasijutus blogai, emociškai nestabiliai, griebiamasi cigaretės. Taip ir vystosi psichologinė priklausomybė.
Kita situacija – žmogus nuolat bėga, lekia, dirba. Jis nuolat užsiėmęs ir neleidžia sau pailsėti. Ką daro žmogus, kuris rūko? Pauzę: išeina, palieka visus reikalus ir tiesiog ramiai pabūna su cigarete. Taip randamos kelios minutės poilsio. Jei žmogus nerūko, jam lyg ir nepatogu ilsėtis. Rūkymas tampa tarsi „legaliu“ pretekstu pailsėti. Iš esmės tuomet žmogui ne tiek reikia rūkyti, kiek pailsėti.
Dar vienas rūkimo pretekstas – rūkanti kompanija. Jei žmogų supa rūkantieji, jis nenori išsiskirti, būti „balta varna“. Žmogui, kuriam psichologiškai labai svarbu ką pagalvos kiti tai tampa didele kliūtimi. Be to, rūkantys pasikalba. Kur kitur pasikalbėsi, jei ne prie cigaretės? Jei trūksta komunikavimo, cigaretė tarsi tampa vienijančiu elementu.
Jaunimui – cigaretės – savarankiškumo, maišto ženklas. Leidžia įtvirtinti savo asmenybę: „Nesvarbu, ką sako tėvai“, aš geriau žinau kaip reikia gyventi. Kuo daugiau tėvai kartoja, kad rūkyti blogai, tuo labiau jis nori daryti savaip.
Variacijų gali būti daug. Tačiau rūkymas pats savaime nėra tai, kas laiko. Dažniausiai esmė yra psichologiniai momentai, slypintys „už kadro“. Ir jei jie nejudinami, su rūkymu kovoti labai sunku.
Visų pirma verta identifikuoti problemą - kodėl aš rūkau ? Nuo ko aš bėgu ir ką tai man duoda ? Tada pradėti šalinti psichologinę problemą ir kartu surasti kokiu kitu pozityvesniu būdu suteikti sau tai, ką gaunu iš rūkymo.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino žurnalistė Gintarė Kaminskienė
Rūkymo priežasčių yra daug. Teigiama, kad žmogus tampa priklausomas nuo nikotino. Vis dėlto, psichologai tvirtina – didžiausia problema ne nikotinas ar kitos cheminės medžiagos, o žmogaus psichologinės problemos.
Komentuoja specialistas
Psichologas dr. Marius Daugelavičius:
- Bet kuri priklausomybė atsiranda kai žmogus turi kažkokią vidinę psichologinę problemą. Galbūt žmogų kamuoja kažkokios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas, vienatvė, bendravimo stoka. Pavyzdžiui, jį kamuoja santykių problemos. Kaip jas išspręsti – nežino. Ką tuomet reikia daryti? Žinoma, slopinti emocijas. Rūkymas padeda jas numalšinti, psichologiškai nuramina žmogų. Tai patogu, tačiau problemos parūkius juk nedingsta. Taigi, kiekvieną kartą pasijutus blogai, emociškai nestabiliai, griebiamasi cigaretės. Taip ir vystosi psichologinė priklausomybė.
Kita situacija – žmogus nuolat bėga, lekia, dirba. Jis nuolat užsiėmęs ir neleidžia sau pailsėti. Ką daro žmogus, kuris rūko? Pauzę: išeina, palieka visus reikalus ir tiesiog ramiai pabūna su cigarete. Taip randamos kelios minutės poilsio. Jei žmogus nerūko, jam lyg ir nepatogu ilsėtis. Rūkymas tampa tarsi „legaliu“ pretekstu pailsėti. Iš esmės tuomet žmogui ne tiek reikia rūkyti, kiek pailsėti.
Dar vienas rūkimo pretekstas – rūkanti kompanija. Jei žmogų supa rūkantieji, jis nenori išsiskirti, būti „balta varna“. Žmogui, kuriam psichologiškai labai svarbu ką pagalvos kiti tai tampa didele kliūtimi. Be to, rūkantys pasikalba. Kur kitur pasikalbėsi, jei ne prie cigaretės? Jei trūksta komunikavimo, cigaretė tarsi tampa vienijančiu elementu.
Jaunimui – cigaretės – savarankiškumo, maišto ženklas. Leidžia įtvirtinti savo asmenybę: „Nesvarbu, ką sako tėvai“, aš geriau žinau kaip reikia gyventi. Kuo daugiau tėvai kartoja, kad rūkyti blogai, tuo labiau jis nori daryti savaip.
Variacijų gali būti daug. Tačiau rūkymas pats savaime nėra tai, kas laiko. Dažniausiai esmė yra psichologiniai momentai, slypintys „už kadro“. Ir jei jie nejudinami, su rūkymu kovoti labai sunku.
Visų pirma verta identifikuoti problemą - kodėl aš rūkau ? Nuo ko aš bėgu ir ką tai man duoda ? Tada pradėti šalinti psichologinę problemą ir kartu surasti kokiu kitu pozityvesniu būdu suteikti sau tai, ką gaunu iš rūkymo.
Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino žurnalistė Gintarė Kaminskienė
RSS Feed