Dar vienas pakankamai dažnas klausimas ir atsakymas į jį:
Sveiki, norejau Jusu paprasyti man patarti. Nezinau, kur darau klaida... Esu 28 m moteris. Gyvenu viena, uzimu geras pareigas, esu savarankiska. Pries metus buvau susipazinusi su vaikinu, po menesio pasake, kad neneori manes skaudinti ir isiskyreme. Demesio vyru man tikrai uztenka, tik vat, kurie man rodo demesi as ju nevertinu, na nepradedu rimciau bendrauti. Nesenai susipazinau su sauniu vaikinu trejais metais jaunesniu uz save, nejauciau jokio metu skirtumo, viskas buvo labai grazu, atrode, kad pazystami esame kokia desimt metu. juokavome, buvome kartu.... tik vat jam reikejo isvykti i kita sali (ten jo darbas) ir paskutini vakara gavau zinute nuo jo, kad jis nezino ar nori dabar rimtu santykiu.... nelydejau jo i aerouosta... jis isvyko... nezinau kaip dabar susikoncentruoti. Prasau patarimo
Tai dažna savarankiškų, galinčių savimi pasirūpinti moterų problema. Išoriškai viskas lyg ir puiku - graži moteris, karjera, savarankiškumas. Bet problema tame, kad tam tikra prasme tai vyriškos savybės - aktyvumas, tikslo siekimas, žinojimas ko noriu ir realizacija to. Taip jau istoriškai buvo, kad vyras buvo medžiotojas, karys, lyderis. O moteris istoriškai daugiau pasižymėjo lankstumu, paslaptingumu, koncentracija į vidinius dalykus, šeimą. Ir tai ne tiek rolių pasiskirstymas, o kiek charakterio savybės.
O šiais laikais staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis - moteris imasi aktyvaus vaidmens, pradeda pati rūpintis savimi. Ir šalia tokios moters vyras pasąmoningai jaučiasi nejaukiai - o kam gi jis reikalingas, jei moteris pati "kaip vyras" ?
Ką daryti ? Galbūt leisti vyrui pasijausti vyru - leisti jam pasirūpinti moterimi, pasijausti silpnai. Tai, be kita ko, taip malonu...
Sveiki, norejau Jusu paprasyti man patarti. Nezinau, kur darau klaida... Esu 28 m moteris. Gyvenu viena, uzimu geras pareigas, esu savarankiska. Pries metus buvau susipazinusi su vaikinu, po menesio pasake, kad neneori manes skaudinti ir isiskyreme. Demesio vyru man tikrai uztenka, tik vat, kurie man rodo demesi as ju nevertinu, na nepradedu rimciau bendrauti. Nesenai susipazinau su sauniu vaikinu trejais metais jaunesniu uz save, nejauciau jokio metu skirtumo, viskas buvo labai grazu, atrode, kad pazystami esame kokia desimt metu. juokavome, buvome kartu.... tik vat jam reikejo isvykti i kita sali (ten jo darbas) ir paskutini vakara gavau zinute nuo jo, kad jis nezino ar nori dabar rimtu santykiu.... nelydejau jo i aerouosta... jis isvyko... nezinau kaip dabar susikoncentruoti. Prasau patarimo
Tai dažna savarankiškų, galinčių savimi pasirūpinti moterų problema. Išoriškai viskas lyg ir puiku - graži moteris, karjera, savarankiškumas. Bet problema tame, kad tam tikra prasme tai vyriškos savybės - aktyvumas, tikslo siekimas, žinojimas ko noriu ir realizacija to. Taip jau istoriškai buvo, kad vyras buvo medžiotojas, karys, lyderis. O moteris istoriškai daugiau pasižymėjo lankstumu, paslaptingumu, koncentracija į vidinius dalykus, šeimą. Ir tai ne tiek rolių pasiskirstymas, o kiek charakterio savybės.
O šiais laikais staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis - moteris imasi aktyvaus vaidmens, pradeda pati rūpintis savimi. Ir šalia tokios moters vyras pasąmoningai jaučiasi nejaukiai - o kam gi jis reikalingas, jei moteris pati "kaip vyras" ?
Ką daryti ? Galbūt leisti vyrui pasijausti vyru - leisti jam pasirūpinti moterimi, pasijausti silpnai. Tai, be kita ko, taip malonu...
RSS Feed