Psichologas Vilniuje
  • Psichologas Vilniuje
    • Atsiliepimai apie psichologą
    • Transpersonalinė psichoterapija
    • Psichologinio konsultavimo kainos
  • Psichologo video
  • Psichologo kontaktai
  • Klausimai psichologui
  • Straipsniai
    • Psichologinės PDF knygos

Kuo jums gali padėti psichologas ?

11/15/2011

Comments

 
  Dažnai manęs klausia – kuo gali žmogui padėti psichologas ? Juk psichologas pats turi nemažai problemų, nėra joks antžmogis ar tobula asmenybė. Ir psichologas yra pašalinis asmuo, kuris pilnai nežino besikreipiančiojo pagalbos gyvenimo. Tai kaip jis gali padėti ? Pabandykime į tai pažvelgti išsamiau:
    1. Psichologas gali atlikti veidrodžio vaidmenį. Kodėl mes žiūrime į veidrodį ? Todėl, kad pamatytume save. Sunku pačiam be veidrodžio pamatyti kokia mano šukuosena, kaip atrodo veidas ir pan. Mes turime daug iliuzijų, įsivaizdavimų, įpročių, mąstymo šablonų, kurių tiesiog nepastebime, nes pripratome prie jų, susitapatinome. Psichologas – tai profesionalas, žmogus, kuris daug metų mokėsi ir treniravosi atspindėjimo subtilybių(meno), kad kuo tiksliau ir objektyviau padėtų žmogui pamatyti pačiam save. Psichologas,siekdamas šio tikslo, gali šiek tiek paryškinti, sustiprinti tai, koks yra žmogus, paryškinti jo mąstymo šablonus, įpročius, įsitikinimus. Tik suvokęs, koks jis yra, kokios asmenybės dalys, bruožai ir elgesio bei mąstymo šablonai kelia problemą, žmogus gali pamatyti išeitį ir rasti kelią sprendimo link.
    2. Psichologas yra geras pašnekovas. Geras pašnekovas – tai tas, kuris išklausys be kritikos, teisimo ir kontrolės. Mūsų artimieji, draugai, šeimos nariai yra šališki žmonės. Jie linkę mus matyti savaip ,kontroliuoti, teisti bei kritikuoti. Norisi prieš juos atrodyti protingesniais, geresniais, šviesesniais, rodyti „fasadinę“ savo asmenybės pusę. Deja, bet turėti žmogų, kuris mus galėtų tiesiog išklausyti, mūsų gyvenime yra prabanga, kurią ne kiekvienas sau leidžiame. O žmoguje be fasadinės pusės visuomet yra ir „šešėlinė“ pusė, kurios nesinori ne tik kam nors rodyti, apie tai pasakoti, bet ir pačiam matyti. Bet ji yra ir nori mūsų dėmesio, ji nori būti išklausyta,igirsta ir suprasta. Psichologas, kaip geras pašnekovas, gali padėti jums prisiliesti prie šešėlinės, atstumtosios asmenybės pusės, padėti jums ją suvokti ir pamatyti patiems. O tai jau terapijos ir asmenybės pokyčių pradžia...
    3. Psichologas gali padėti įsigilinti į problemos šaknis. Ne nustatydamas „diagnozę“, bet uždavinėdamas teisingus klausimus,nukreipiančius gilyn. Klientas, vedamas tokių klausimų, prisiliečia prie sąmonės ir pasąmonės sluoksnių, kurie buvo pamiršti, atstumti bei nesuvokti. Problemos sprendimas, neliečiant jos ištakų, panašu į žolės šienavimą – nupjauname, o ji vis atauga... Kiekviena problema, kiekvienas procesas turi savo pradžią, ištakas. Priėję prie jų mes turime galimybę integruoti tai, kas paslėpta bei pakeisti procesus pusiausvyros bei teigiamo psichinio balanso linkme.
    4. Psichologas gali būti kaip treneris. Kiekvienas sportininkas, norėdamas pasiekti rezultatų,pasitelkia į pagalbą trenerį. Net olimpiniai čempionai turi savo trenerius. Kodėl ? Juk atrodytų- jie patys viską žino, gali sudarinėti treniruočių programas ir t.t. Bet visgi jie turi trenerį.. Jis reikalingas tam, kad palaikytų, motyvuotų, suteiktų impulsą reikiamu momentu. Yra tokia patarlė : „vienas lauke ne karys“. Mano manymu, ji yra giliai teisinga. Žmogaus psichika yra sudaryta taip, kad turime tendenciją linkti į tai, tai kas sena, įprasta, „saugu“. Todėl bet kokie nauji pokyčiai susiduria su vidiniu įsisenėjusių psichinių struktūrų pasipriešinimu ir motyvacija pamažu silpsta. O psichologas – tai žmogus, kuris jus gali palaikyti tokią sunkią minutę bei suteikti impulsą ta linkme, kuria jūs norite keistis !

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius

Comments

Trumpai apie tai, kaip išlaikyti save darbų gausoje

10/10/2011

Comments

 
Kartais mums atrodo, kad darbų, kuriuos turime atlikti, kiekis didėja tiesiog geometrine progresija. Ir būtent didėja  - kad ir kiek laiko mes beskirtume reikalams tvarkyti, jo vis maža. Ką daryti ? Keletas, mano nuomone, svarbiausių momentų norint gyventi harmoningiau ir efektyviau:

Prioritetai. Tas chaosas ir bėgimas dažniausiai būna susijęs su tuo, kad nesugebame susidėlioti prioritetų. Mes neatskiriame, kas yra tiesiog skubu, o kas yra svarbu. Svarbu suvokti savo tikslus tam, kad atskirtume šias abi kategorijas ir svarbiausia visuomet atrodo tai, kas skubu ir yra arti.

Sakykite “ne”. Žmonės gėdijasi ar tiesiog bijo , nesugeba pasakyti “ne” ir ant savo pečių užsikrauna tokių darbų, kuriems net neturi kompetencijos. Mokymasis pasakyti “ne” žmogui padeda atsijoti tai, kas yra nereikalinga. Sąžiningas gebėjimas pasakyti “ne” yra vienas svarbiausių gebėjimų.

Neplanuokite visos dienos. Visa diena neturėtų būti suplanuota. Planavimas turėtų užimti maždaug 50 proc. dienos laiko, o kitas pusė dienos užsipildys savaime. Neįmanoma numatyti, kas gali atsitikti tą dieną, o jei suplanuojame visą dieną, tai būtinai atsiras perviršis, t.y. greta to, kas jau suplanuota, dar atsiras kitų skubių darbų.

Informacijos filtravimas. Visuomenė yra informacijos maniakė ir siekia žinoti viską ir kuo daugiau, tuo geriau. Jei kasdien į save kemšame daug neigiamos informacijos kaip kad žinios apie ekonominę krizę, ji sukelia bereikalingą stresą, paralyžiuoja žmogaus valią ir galimybę kažką pakeisti. Tokia informacija yra nesveika kaip ir nesveikas maistas. Sveikas informacija yra ta, kurią žmogus gali įsisavinti ir panaudoti savo gyvenime.

Lėtumas. Išdrįskite būti lėti. Žmogus yra ne mašina ir jei daugiau jėgų išnaudoja, nei pasisemia, tai jis pervargs. Toks žmogus dirba neefektyviai. Tai, ką geros savijautos žmogus padarytų per valandą, šiuo atveju darys visą dieną. Tas laikas, kurį žmogus skiria sau, nėra laiko vagimas, nereikalingas laikas, kaip dažnai galvojame.

Pagarbiai,
Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Comments

Keiskime savo būseną. Afirmacija

8/2/2011

Comments

 
Šis metodas psichologijoje ir kitose kryptyse vadinamas daugeliu pavadinimų – afirmacija, nusistatymas, saviįtaiga, autotreningas ir pan. Kas gi tai yra ? Afermacija (lot.affirmatio – teiginys) – tai specialus žodžių rinkinys, kuris yra skirtas įteigti į savo sąmonę ir pasąmonę tam tikrą nuostatą, teiginį, būseną. Kitaip sakant tai yra savęs, kaip kompiuterio, programavimas. Šiuo požiūriu mūsų sąmonė yra kaip kompiuteris. Kompiuteris pats savaime turi labai daug galimybių. Bet norint kad jis veiktų teisingai, reikia jame suinstaliuoti ir paleisti atitinkamas programas. Be jų kompiuteris neveikia arba veikia blogai, netinkamai. Dažnai mes savyje paleidžiame negatyvias, griaunančias programos, kurios galų gale pasiekia savo – sugriauna mūsų sveikatą, santykius, gyvenimą. Arba nepaleidžiame jokių programų ir tada mūsų kompiuteris tiesiog neturi galimybių padaryti to, ko mes iš jo norime. Afirmacija – tai būdas atstatyti tinkamą savo sąmonės darbą ir paleisti kuriančias bei leidžiančias realizuoti save, gyventi prasmingą gyvenimą programas.

Afirmacija arba teiginys – tai trumpas, paprastai keleto žodžių pareiškimas, kurį žmogus kartoja mintyse arba sako garsiai. Jūs galite užsiimti šia praktika praktiškai bet kur ir bet kada. Išsirenkate afirmaciją, kuri geriausiai atitinka jūsų norus ir kartojate ją mintyse, o geriausiai ir garsiai, kad girdėtumėte patys. Jūs adaptuojate savo psichinę sąmone naujajam teiginiui, naujajai būsenai. Juk labai svarbu ne tik mintis, bet ir būsena, kurią sudaro ir mūsų jausmai, norai, fizinė savijauta. Siekiame, kad naujasis teiginys iššauktų mumyse teigiamas emocijas, norą veikti bei komfortiškus fizinius pojūčius. Kitaip sakant, siekiame, kad mūsų psichika sutiktų su naujuoju teiginiu.

Afermacija neturi nieko bendro su dabartine situacija. Ji yra apie tai, ko jūs siekiate, ko jūs norėtumėte. Amerikiečių filosofas R.U.Emersonas teigė: „Mes tampame tuo, ką galvojame dienos eigoje“. Atitinkamai jei mes dienos eigoje koncentruojamės į tai, ko siekiame, į savo viziją – mes artėjame link jos. Afermacijos naudojimas kasdien – vienas paprasčiausių ir efektyviausių psichologinių priemonių situacijos keitimui į gerąją pusę.

Efektyvios afirmacijos kriterijai:
  1. Afirmacija visuomet turi būti pozityvi (teiginys).
Afirmacija turi teigti, kad yra taip, kaip jūs norite. Tai nėra kova su tuo, ko jūs nenorite. Tai siekis eiti į priekį. Žodžio ar priešdėlio „ne“ afirmacijos tekste naudoti jokiu būdu nereikia. Pasistenkite suformuluoti mintį taip, kad jūsų psichika galėtų koncentrotis į norimą rezultatą.
Tarkime afirmacija „Mano širdis neserga“ yra netinkama. Ji informuoja mūsų psichiką apie pavojų, ligą. Tinkama šiuo atveju būtų „Mano širdis yra sveika“. Pastaroji leidžia koncentruotis į norimą rezultatą - sveiką širdį. Taip pat afirmacijoje neturėtų būti palyginimo, smerkimo ir panašiai.

2.Afirmacija turi būti trumpa.
Afirmacijos veikimo sąlyga yra ta, kad ją kartoti turi būti lengva ir paprasta. Optimalu 3-5 žodžiai, be jokių šalutinių sakinių ir kablelių. Gerą afirmaciją galima pasakyti vienu įkvėpimu, be jokių pazių. Taip pat patartina ją suformuluoti tokiu būdu, kad ji jau dabar iššauktų jums gerą savijautą ir teigiamas emocijas.

3.Afirmacija sakoma esamuoju laiku, lyg jau dabar būtų taip, ko jūs norite.
Niekuomet nenaudokite būsimojo laiko afirmacijoje. Jūs jau DABAR turite tai, ko siekiate. Ir kartodami afirmacija stenkitės jaustis būtent taip, lyg jau nebereikia nieko siekti - tai jau yra. Didžiule įtaką šiame momente turi jūsų emocijos, kurias jūs jaučiate sakydami afirmaciją. Prisiminkite – pasąmonė reaguoja būtent į jas.

4. Patartina, kad afirmacija būtų stilistiškai artima jūsų įprastinei kalbai. Afirmacija turi būti „jūsų“, būti jums priimtina ir artima jūsų psichikai. Tada ji kur kas lengviau į sąmonės gilumas ir sukels mažesnį pasipriešinimą. Mechaniškas kartojimas kad ir pačios teisingiausios, bet jums nesuprantamos afirmacijos, nesuteiks jokio efekto ir bus eilinė prievarta sau ir savo psichikai, kurios mums ir taip pakanka... Afirmacija – tai lyg mantra, kurios vibracija jums turi būti priimtina ir artima.
Taip pat patartina, kad afirmacijoje būtų kalbama apie jus, todėl pagal galimybes įtraukite žodžius „aš“, „mano“.

5. Kuo daugiau ir dažniau kartojate afirmacija, tuo stipriau ir efektyviau ji veikia.
Rekomenduojama kartoti afirmaciją ir garsiai ir viduje savęs, išnaudojant tam kiekvieną galimybę. Dažniausiai kartojama po 10 kartų ir keletą kartų per dieną, papildomai įterpiant afirmaciją į kasdienius pokalbius. Ir taip tęsiame iki tol, kol išnyksta bet koks vidinis pasipriešinimas tiek psichiniame tiek fiziniame lygyje.
Be abejo, kad įsitikinti metodo efektyvumu ir įvaldyti jį, reikia treniruotis. Pradžioje, kol apsiprasite, galima afirmacijas kartoti vienam su savimi. Vieni žmonės jas skaito garsiai, kiti kartoja mintyse. Vieni sako afirmacijas ryte, ką tik atsibudus (kad tai būtų pirmosios mintys, su kuriomis prasideda nauja diena), kiti jas kartoja vakare prieš gulantis ar jau atsigulus (kad tai būtų paskutinės šios dienos mintys ir kartu kad pasąmonė dirtų su afirmacijomis ir naktį). Taip pat galima užrašytą afirmaciją pasikabinti gerai matomoje vietoje, kad galima būtų pastoviai užmesti į ją akį. Kiti žmonės jas tiesiog kartoja kiekvieną laisvą minutę, naudingai išnaudodami savo laiką.

Teisingų afirmacijų pavyzdžiai:

Aš esu absoliučiai pasitikintis savimi.
Mano kūnas atsipalaidavęs.
Aš esu turtingas verslininkas.
Aš esu absoliučiai sveikas.
Mano savijauta nuostabi.
Aš esu atvira pasauliui.


Dažniausiai pasitaikančios klaidos naudojant afirmacijas:

1. Afirmacijos sudarymas naudojant žodį „galiu“.
Pavyzdžiui „aš galiu uždirbti 10 000 per mėnesį“. Jūsų giluminė psichika ir taip žino, kad jūs tai galite, todėl jokie pokyčiai tiesiog nevyks. Ir , be kita ko, tokia afermacija jūs netgi neimate atsakomybės už tai, kad jūs tai padarysite.

2. Mechaninis afirmacijų kartojimas neįsigilinant į jų prasmę.

3. Emocijų nebuvimas dirbant su afirmacijomis.

4. Nereguliarus darbas su afirmacijomis.

5. Afirmacijos suformulavimas būsimajame laike.
Čia panašiai kaip su pasižadėjimu rytoj mesti rūkyti. Rytoj bus vėl rytoj ir t.t. Būsimasis laikas turi tendenciją ir likti būsimuoju. Veika tik tai, kas yra dabar ir ką mes darome dabar. Yra tik šiandien ir dabar – tą reikia atsiminti.

6. Daugelio afirmacijų naudojimas vienu metu.
Mūsų psichika sugeba judėti tik viena kryptimi vienu metu. Jei tų krypčių yra daug, psichika ir pasąmonė pasimeta lyg gaudama prieštaringas komandas ir nejuda niekur, pokyčiai nevyksta. Na, čia lyg jūs arkliui, kuris traukia jūsų vežimą, duotumėte vienu metu komandą suktį į kairę ir į dešinę. Arklys greičiausiai pasimes ir nejudės niekur.


Sėkmės jums ir laimigo gyvenimo !

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
[email protected]
Comments

Dvasinė krizė

5/10/2011

Comments

 
  Iš kur tas nerimas? Kas negerai? - klausiame savęs, pajutę, jog mumyse kažkas pradėjo keistis ir nebežinome, ką su savimi daryti. Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius sako, kad jaudintis neverta – galbūt mums tiesiog prasidėjo dvasinė krizė, kuri tikrai joks sveikatos sutrikimas ir gydyti jos nereikia. Tačiau ką tuomet daryti?

Kodėl prasideda dvasinė krizė? Kas tai per būsena ir kokios priežastys ją iššaukia?

Šiandien mes norime geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir pačius save, todėl užsiimame įvairiomis dvasinėmis praktikomis, lankome seminarus, kuriose mokomės, kaip ugdyti savo asmenybę. Joga, įvairios meditacijos ir kitos dvasinės praktikos ne visuomet suteikia ramybę ar pusiausvyrą, bet dažnai prabudina mumyse glūdinčias vidines galias. Mus apima nepažįstami jausmai, jaučiame nepasitenkinimą esamu, tačiau nesusivokiame, kas vyksta ir ieškome būdų, kurie padėtų grįžti į ankstesnę būseną, nes viskas lyg ir buvo gerai. Noriu pasakyti, kad tos pakitusios sąmonės būsenos nereikia bijoti, nes jums tiesiog prasidėjo dvasinė krizė, o ji jokiu būdu nėra liga, nėra destrukcija. Juk nėštumas taip pat nėra liga! Kūdikis gimstąs skausmuose, bet koks džiaugsmas, kai jį laikome ant rankų. Tiesiog atėjo pokyčių metas, kurios jūs bijote ir norite žūt būt grįžti į ankstesnį gyvenimą. O koks jis buvo? Daugelis iš mūsų turėjo panašius tikslus – užsidirbti kuo daugiau pinigų, kad pasijustų saugesnis, kad galėtų sau leisti daugiau brangių pirkinių, pramogų ir pagaliau jis to pasiekė. Žmogus gali įsigyti brangių daiktų, automobilių, nuosavą namą, važiuoti į tolimus kraštus, tačiau pradeda jausti, kad visos tos vertybės nebeturi prasmės, visi brangūs daiktai ar automobiliai nebeteikia jokio džiaugsmo, širdyje tuščia.. Kodėl? Gyvename prisitaikę prie visuomenės taisyklių„ kaip visi“. Visus apribojimus mes priimame arba pažeidžiame darydami, „kaip visi“. Bijome būti kitokie, blogesni arba išsiskirti iš tos masės, į kurią ilgai lygiavomės. Esame taip paskendę kasdienybėje, kad klausimai apie gyvenimo prasmę, apie Dievą, sielos evoliuciją, globaline problemas mums atrodo keisti ir nesuprantami. Mūsų gyvenimą gaubia kasdieniškumas, pilkumas, nuobodulys.
Rytuose tokia būsena vadinama prislopinta, padūmavusia sąmonės būsena arba maja. Vakarų filosofijoje ir psichologijoje visuotine hipnoze arba transu. Mums tokia būsena yra net komfortiška, nes viskas įprasta, suprantama.

Tad ar verta ką nors keisti, jeigu viskas gerai, saugu? Gal tiesiog reikia saugoti tai, ką turime?

Daugelis taip ir daro. Norėdami numalšinti savyje kylantį egzistencinį nerimą, nepasitenkinimą žmonės yra pasiruošę visaip jį slopinti, kad tik kaip nors grįžtu pirminę būseną. Vieni slopina alkoholiu, kiti ima svaigintis medikamentais, treti įsisuka į darbus, kad pabėgtų nuo savo nerimo, dar kitiems atrodo, kad tereikia pakeisti gyvenamą vietą, na, kad ir emigruoti į kitą šalį ir tie nepažįstami jausmai, kurie trukdo gyventi po senovei, išnyks. Noriu pasakyti viešiems, kurie jaučia vidinius pokyčius – nerimas nėra blogai! Destrukcija, kuri mumyse prasidėjo ir vyksta ir yra skirta, kad išdrįstume paliesti tai, prie ko buvome įpratę, prisirišę, kitaip tariant paleisti buvusį gyvenimą ir leistis vedama link naujojo. Krizė iš tikrųjų yra iniciacija į naują etapą, o iniciacija visais laikais buvo svarbi dalis ir sunkus išbandymas. Jeigu žmogus išlaikydavo šį išbandymą – jis pereidavo naują etapą, naują kokybę. Prisiminkyme, kad ir tokį faktą – daugelyje tautų egzistavo berniukų iniciacijos į vyrus ritualai. Berniukai būdavo tam paruošti fiziškai bei emociškai, ji žinodavo, kas jų laukia bei ryžtingai pasitikdavo jų laukiančius išbandymus. Ir juos pradėję jie tapdavo vyrais. Berniukai mirdavo, gimdavo vyrai. Drugelis irgi iš pradžių būna lėliukė, ji numiršta – gimsta – drugelis. Tuos pokyčius,kuriuos pajunta daugelis priima kaip liga, kaip mirtį ir puola gelbėtis. Kodėl? Normalus žmogus neturi įpročio keistis,jis bet kokia kaina bando išlaikyti tai, ką jau turi – pažįstamų ratą, darbą, materialines gėrybes. Tačiau kuo labiau save slopinsime, tuo atgimimo periodą pratęsime ilgiau ir mūsų gyvenimas tik dar labiau susijauks. Mes užstriksime ir dėl to kentėsime. Tokia būseną aš pavadinčiau juodžiausia dvasinės krizės stadija, nes tai, ką turime nebeteikia jokio džiaugsmo, o naujo – bijojome. Stovime tarsi tunelyje – nei pirmyn, nei atgal.

Ką jūs patartumėte daryti? Kaip padėti sau?

Nesikiškite į tai, kas jumyse vyksta, nevarykite savęs atgal. Jums baisu dėl to, kad niekas nepraneša apie tai, kas ateina į jūsų gyvenimą, bet prisiminkite, kad drugelis gražesnis, šviesesnis už savo lėliukę, paukštis – už savo kiaušinį. Nesibaiminkite - dvasinės krizės formų yra daug ir ją patiria labai skirtingi žmonės. Viena iš dvasinė krizės formų yra šamanų liga. Žmogus gyvena,kaip jam atrodo, normalų gyvenimą ir vieną dieną jis pamato, kad jaučia tai,ko ankščiau nejautė, mato tokius dalykus, kurie kitiems, o ir jam pačiam nesuprantami. Jam pasidaro baisu, jis nenori palikti buvusio jam patogaus gyvenimo ir eiti nauju keliu. Ir maždaug 90 procentų šamanų suserga. Jie serga ilgai, kartais metai iš metų jaučiasi blogai, kol galu gale pasiryžta eiti nauju keliu, tuomet tampa sveiki ir visiškai nauji žmones, gebantys padėti kitiems ir pasauliui. Klasikinė dvasinė krizė yra ir kundalini pabudimas. Jogos technikos pažadina tą jėgą, kuri yra mūsų stuburo apačioje ir jinai stuburu pradeda kilti aukštyn, pakyla iki galvos ir transformuoja žmogaus sąmonę. Prasidėjus kundalini krizei pakyla žmogui pakyla karštis, jis pradeda matyti kitus pasaulius. Nesuprasdamas, kas vyksta žmogus nori save suvaldyti, užgesinti tuos procesus,kurie jame vyksta. Blogiausia , kad šiandien ne visi turi mokytojus, kurie vestų per gyvenimą, padėti išgyventi visus dvasinė krizės etapus. Daugelis jogos centruose yra tik mokomi taisyklingai techniškai atlikti jogos pratimus, o kas vyksta jų sąmonėje žmonės nesupranta, todėl ir kenčia.

Trečioji dvasinė krizės forma yra kosminės sąmonės išgyvenimai: žmogus pajunta, kad viskas yra vienovė ir jis yra tos vienovės visatoje dalis. Vienas i pirmųjų tokius potyrius aprašė šveicarų psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas. Garsiajam psichologui buvo 60 metų, kai jis sunkiai susirgo ir pateko į ligoninę. Gulint ligoninėje 10 valandą vakaro jį apimdavo keista būsena. Karlas Gustavas Jungas pajusdavo kosminę vienovę, pasijusdavo esąs mažytė kosmoso ląstelė.. Toje vienovės su kosmosu būsenoje jis būdavo porą valandų, vėliau vėl viskas,kaip buvę. Taip nutikdavo kasdien. Jungas suprato, kas su juo vyksta. Jis gebėjo priimti pokyčius,kurie vyko ir ... rezultatas. Po to, kai pergyveno dvasinę krizę psichologą parašė visus geriausius savo darbus.

Na, o jeigu pavyzdžiui, aš esu normalus žmogus ir staiga pajuntu, kad pokyčius savo dvasioje ir leidžiu jiems vystytis, kokia man iš to praktinė nauda? Gal gausiu naują darbą ar sutiksiu naujus žmones?

Gali būti ir taip, tačiau svarbu ne naujas darbas, o nauja ar naujas jūs. Pergyvenę krizę mes įgausim išminties, vidinio aiškumo, ramybės. Tačiau nepradėkite galvoti, kad taip viens du ir paleisime tai, prie ko buvome įpratę, kas mus gal i kankino , bet buvo mūsų dalis. Juk esam prisirišę prie daiktų, žmonių ir norime visko vis daugiau, o kažkas mums sako - tapkite laisvi, nustokite galvoti apie pinigus, išmeskite iš galvos tą priklausomybę nuo pinigų ir baimę,kaip reikės gyventi, jeigu mažiau uždirbsite, mažiau turėsite. Taip nebus, kad vieną dieną pabusti ir tos baimės nebėra, o jūs nebijote būti kitoks negu „visi“, einate ir dainuojate arba šypsotės, nes esate laisvas nuo to žmogaus,kuriuos buvote. Būti „krizės mokiniu“ menas ir sunkus darbas, reikalaujantis griežtos disciplinos. Kai atgimsite, įgausite naujas galias, priimsite pasaulį tokį,koks jis yra, nesmerkdamas ir neteisdamas kitų, tiesiog būsite susitaikymo būsenoje, tačiau tas naujas , tobulesnis „aš“ gims sunkiai, tačiau be apgaulės, be vaidybos. O kaip būna – po dvasinių praktikų, nepraėję krizinio etapo, mes pradedame sakyti, kad atgimėme, kad esame pilni džiaugsmo, tačiau neiškentėta džiaugsminga būsena trunka neilgai, jūs būnate tarsi išgėręs gero vyno taurę. Apsvaigimas praeina ir jūs vėl toks ,kaip ankščiau. Pergyvenęs dvasinę krizę jūs – nauja asmenybė, kuri gali nuveikti neparastai daug. Juk yra patarlė:“Už vieną muštą, duoda du nemuštus“. Pažvelkime į iškiliąsias visuomenės asmenybes, dauguma jų yra perėję ne vieną gilią asmeninę ar kitokią krizę. Krizė suteikia galimybių pereiti naują etapą, į aukštesnį lygmenį, įgauti naujų savybių. Todėl, pasikartosiu, nesipriešinkime krizei, stenkimės pilnai ją išgyventi, atsiverti pokyčiams.

Kai jūsų artimas žmogus išgyvena krizę:
  • Dvasinė krizė nėra liga. Kai artimas žmogus pergyvena krizę, nemanykime, kad jis susirgo ir jokiu būdu nepradėkime jo gydyti ar jam patarinėti ieškoti pagalbos pas medikus.
  • Krizės ištikti žmonės būna labai jautrūs, pažeidžiami. Jie labai pergyvena, kad artimieji dėl jų nerimauja, jaučia kaltę, kad tapo kitokie. Negramzdinkime jų neviltį, bet palaikykime.
  • Svarbu nekeisti situacijos, o tiesiog būti šalia pasimetusio ar sutrikusio artimojo ir padėti jam pergyventi visus krizės etapus. Kartu su juo tikėti, kad viskas bus gerai.
  • Jei yra galimybė padėkite dvasinės krizės ištiktajam surasti  apie dvasinės krizės procesus suprantantį psichologą, kuris padėtų praeiti sunkumus maksimaliai sklandžiai ir švelniai
  • Labai padėtų bendravimas su žmonėmis, kurie patys išgyveno ir sėkmingai praėjo dvasinės krizės etapus. Jei nėra galimybės susitikti su jais gyvai, suraskite literatūros arba straipsnių apie dvainę krizę, kurie padėtų žmogui susivokti kas su juo vyksta.
  • Jei krizininiai procesai vyksta labai intensyviai ir žmogus labai išsigandęs – kreipkitės pas transpersonalinį psichologą arba psichoterapeutą (Transpersonalinė psichologija nagrinėja dvasinės krizės procesus)

    Psichologą dr. Marių Daugelavičių kalbino Eglė Kulvietienė
Comments

Žurnale "Laima" apie vyrų reakciją į žmonos krūties vėžį

9/3/2010

Comments

 
Krizės įveikimas: 3 etapai

Su psichologu Mariumi Daugelavičiu mi kalbamės apie tai, kodėl žmonės skirtingai elgiasi išgirdę gąsdinančią diagnozę, ką didžiulio streso akivaizdoje daryti vertėtų ir ko nereikėtų.

Vyras, atėjęs į ligoninę pas žmoną, kuriai atlikta operacija, pareiškia, kad nori skyrybų, nes negalėsiąs su ja, „bepape“, gyventi. Absoliuti dauguma jo poelgį įvertins: „Šlykštus bejausmis niekšas!“. Bet ar toks vyro žingsnis nėra tik ledkalnio viršūnė?

Vėžys – kažkas nesuprantama ir grėsminga. Vyras palieka žmoną, kuriai pašalino krūtį, ne todėl, kad bjaurisi jos kūnu, o todėl, kad bijo, nors, galimas daiktas, tos baimės nesuvokia. Baimė išprovokuoja instinktyvias apsaugines reakcijas, pabėgimas – viena iš jų. Kai žmonai diagnozuojamas krūties vėžys, ne tik į jos, bet ir į vyro gyvenimą ateina tai, ko nesinori matyti, apie ką nesinori galvoti, nes baisu. Kūno išvaizda neveikia mūsų taip stipriai kaip įprasta sakyti ir šiuo atveju ji tikrai nėra pagrindinė poelgio, kurį visuomenė laiko pasibaisėtinu, priežastis.

Didelė bėda turbūt visada apnuogina žmonių santykius, ištraukia į dienos šviesą tai, kas buvo ignoruojama, sudeda taškus ant „i“?

Dažnai šeimos išoriškai atrodo gražiai, bet iš tiesų jose ŠALTA: nėra tarpusavio traukos, artumo... Kai du žmones jungia meilė, savitarpio supratimas, pagarba ir kiti šilti jausmai, vyras, kad ir kaip jį išgąsdintų žmonos liga, nepabėgs.

Gebėjimą kontroliuoti įvykių eigą įprasta vertinti k aip vyro privalumą. Tačiau žmonos ar draugės krūties vėžys ir tokį vyrą padaro bejėgį ir labai pažeidžiamą...

Kai į žmogaus, linkusio kontroliuoti, diktuoti savo taisykles ir pagal jas gyventi, pasaulį įsiveržia kažkas, ko jis negali suvaldyti nei pinigais, nei valdžia, nei valia, žmogus patiria didžiulį stresą, kurio pasekmė – įvairių išgyvenimų puokštė. Ji gali susidėti iš baimės, pykčio, kaltės, savigailos, pasimetimo, bejėgiškumo... Visa tai, žinoma, sunku ištverti. Moteriai ar vyrui, kuris yra lankstus ir priima gyvenimą kaip nuolatinę kaitą, potvynių ir atoslūgių seką, būna kur kas lengviau susitaikyti su tuo, kas jam nepaklūsta.

Kaip li pti iš duobės, į kurią nubloškė grėsminga diagnozė ?

Yra trys bet kokios krizės įveikimo etapai: pirmas – seno paleidimas, nes tai, kas buvo anksčiau, nebesugrįš; antras – pasimetimo zona, jausmų, kurie kyla dėl to, kad sena sugriuvo ir nežinia, ką dabar daryti, išgyvenimas; trečias – susivokimas, kokie turėtų būti tolimesni žingsniai. Protas reaguoja greičiausia, emocijos ir norai – lėčiau, o sunkiausia susitvarkyti su įpročiais. Universalus principas: kiekviena energija turi išsilaisvinti antraip ji virsta uždelsto veikimo bomba. Mūsų emocijos ir yra energija, todėl leiskite sau būti išsigandę, jei baisu, liūdėti, jei liūdna, pykti, jei smaugia pyktis... Verkite, šaukite, jei jaučiate, kad šitaip palengvės.

Kažkodėl nepaminėjote optimizmo ir pozityvaus mąstymo...

Pagalvokite: žmogus jaučia siaubą, baimę, liūdesį ir t. t., bet mėgina sau įteigti: „Viskas bus gerai“ arba kažkas jam ploja per petį ir sako tą patį. Turime akivaizdų disonansą. Optimistas lygiai taip pat kaip pesimistas nemato realybės, o tai nepadeda susidoroti su krize. Sakyčiau, pozityvus mąstymas – vienas iš didžiausių kliuvinių: jis blokuoja mano minėtus neišvengiamus krizės įveikimo etapus. Kol žmogus nepereina visų trijų zonų, tol krizė tęsiasi.

Ar galima teigti, kad u žgriuvusią bėdą lengviau įveikia tas, kuris geriau save pažįsta?

Būtent! Absoliuti dauguma žmonių skiria laiko tikslams, darbams, konfliktams, vaikams, pramogoms, žodžiu, daugybei dalykų, – tik ne sau. Bet bėda priverčia susidurti su savimi ir tada žmogų apima panika ir bejėgiškumas, nes iš esmės jis savęs nepažįsta, nenutuokia apie savo vidinius rezervus, nemoka valdyti nei minčių, nei emocijų, nei įpročių...

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Tel.  8 659 18242
[email protected]
Comments

Psichologas: žaisti technologijomis reikia su saiku

8/10/2010

Comments

 
Apie naujųjų technologijų poveikį paauglio bei suaugusio žmogaus sąmonei bei atsakingą „žaisliukų“ naudojimą portalui "Pinigų karta"pasakoja psichologas Marius Daugelavičius:

Naujosios technologijos tam tikra prasme yra žaisliukai. O kiekvienas žmogus, nesvarbu, kiek jam bebūtų metų, viduje vis tiek lieka vaikas. Žmogus gali būti labai rimtas, suaugęs ir t.t., bet vaikas jame lieka. Ir ne tik lieka, bet ir nori pasireikšti – visai nesvarbu, kokia forma ir kokiu būdu.

Dažniausiai žmogus randa būdų šiam vaikui išreikšti. Gali skirtis tik žaisliukai, jų dydis ir kaina. Suaugusių, turtingų žmonių žaisliukai didesni, prabangesni, o paaugliams šią funkciją užima mp3 grotuvai, delniniai kompiuteriai, išmanieji telefonai ir panašūs daiktai. Būtent per juos, su jais žaisdami, jie realizuoja savyje slypintį vidinį vaiką.

Iš esmės čia nieko blogo nėra, bent jau iki tam tikros ribos. Bet jeigu tai virsta pagrindiniu žmogaus užsiėmimu, užgožiančiu visus kitus, jei nustelbia net galvojimą apie kitus, rimtesnius dalykus, kaip profesija, šeima, savirealizacija – tada šie žaisliukai tampa problema.

Naujosios technologijos yra geras ir naudingas dalykas. Kiekvienam žmogui sveika kartais su jomis pažaisti, bet peržengus ribą visa tai gali peraugti į priklausomybę. Tai gali virsti narkotiko analogu, kuomet žmogus tiesiog užsimiršta, atsijungia nuo tikrovės, pasineria į savo, iliuzijų pasaulį, kuriame nėra gyvenimiškų problemų. Ausinukas į ausis, akys įsmeigtos į išmanųjį telefoną arba į kompiuterio ekrane atvertą „Facebook“ – ir nebegirdime, nebematome to, kas iš tiesų vyksta aplinkui.

Šiame pasaulyje dingsta tai, kas nervina, netenkina, kelia diskomfortą ir problemas. Tuomet žmogus praranda motyvaciją spręsti realias problemas, užsiimti keliančiais diskomfortą reikalais. O didžiausia problema, kad visi neužbaigti darbai ir neįšspręstos problemos kaupiasi. Juo jų daugiau tikrovėje, juo labiau žmogui norisi lįsti į tą savo susikurtąjį pasaulį. Galiausiai taip užsidaro užburtas ratas.

Bet jei žmogus žaisliukus naudoja kartais, tik norėdamas atsipalaiduoti, pailsėti, pažaisti – tai yra sveikintina, mažina stresą, leidžia atsijungti, patenkinti vidinio vaiko poreikius. Jei to per daug, jei peržengiamos hobio ribos, žaisliukai pradeda trukdyti gyventi, žmogus nebeevoliucionuoja ir net apsikrovęs naujausiomis technologijomis pradeda atsilikti nuo gyvenimo.

Tėvams derėtų rūpintis, ką veikia jų vaikai, nes šie dalykai gundo ir vilioja. Jei vaikas nesidomi sportu, neturi hobių, interesų ar būrelių, labai tikėtina, kad tokį vaiką technologijos ir įtrauks į juodąją skylę. Tad tiesiog reikėtų suteikti vaikui alternatyvą realiame pasaulyje, surasti tai, kas jam galėtų būti iš tikrųjų įdomu.

Kalbant apie naująsias technologijas, jas reikėtų lyginti su peiliu. Priklausomai nuo to, kaip jas naudoji, gauni arba daugiau naudos, arba žalos. Juk visos technologijos gali palengvinti gyvenimą ir atlikti aibę įvairių funkcijų, bet tik tuomet, kai jomis tinkamai naudojamasi ir neleidžiama išsivystyti priklausomybei.

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242

Comments

Klausimas apie vaikų-tėvų santykius

8/6/2010

Comments

 
Neseniai atsakinėjau į klausimą apie vaikų ir tėvų santykius. Kadangi tai iš "amžinųjų klausimų" sąrašo, galbūt kam nors tai padės

Klausimas:
Prašau pagalbos ir patarimo. Turiu vienintelį vaiką – dukrą, kuriai jau 29 - eri metai. Deja, mudviejų santykiai labai įtempti, dukra man neskambina, nenoriai kalbasi su manimi ir tuomet, kai aš skambinu jai. Mudvi beveik nesimatome, nors gyvename viename mieste. .. Rodos neseniai buvome labai artimos, bendravome tarsi pačios geriausios draugės, dukra pasakodavo man visas savo prasmė paslaptis, aš jai – taip.
Kai mirė vyras ,mano dukrai tebuvo septyneri, ji tapo mano gyvenimo prasme. Mergaitė neturėjo kitų draugių, aš – taip pat, nors puikiai supratau, kad vieną dieną ji sutiks savo žmogų ir aš turėsiu būti toliau. Jos pasirinkimui nepritariau, tačiau iškėliau vestuves, derinausi prie jos vyro, kiek galėjau padėjau auginti anūkėlį, tačiau ji man visą laiką buvo atžari, o kai pasakiau, jog man skaudu žiūrėti, kaip jos vyras su ja elgiasi, dukra pasakė – kad dingčiau iš jos gyvenimo. O aš juk noriu, kad ji būtų laiminga, noriu ją apginti, padėti jai atgauti savigarbą, tačiau tapau didžiausiu jos priešu. ar galėtų kas nors patarti,kaip susigrąžinti dukrą.

Psichologo atsakymas:
Sprendžiant iš jūsų trumpai aprašytos situacijos, dukra jums yra tapusi pagrindiniu jūsų minčių, jausmų, išgyvenimų ir dėmesio objektu. Jūs galvojate apie ją, išgyvenate dėl jos, rūpinatės, kad jai būtų geriau. Viskas, ką pasakojate yra apie jūsų dukterį. Tačiau visame tame nebesimato jūsų, jūs kaip ir pamirštate save, savo gyvenimą. Gaunasi kaip ir gyvenimas ne savo gyvenimą. Kad ir kaip skaudu tai būtų, bet mūsų vaikai išauga. Ir jie pradeda gyventi savo gyvenimą. Ir ne mums spręsti ar jis teisingas ar ne. Kiekvienas žmogus turi šventą teisę į savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Teisę klysti, daryti sprendimus ir elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga. Jūs tiesiogiai nerašote, bet galima suprasti iš konteksto, kad kažkokiu momentu , galbūt ilgą laiką, bandėte kontroliuoti savo dukterį, sakyti kas jai reikia daryti, ko ne, kas teisinga, kas ne. Visa tai normalu kol vaikas yra vaikas. Bet galbūt jūs nepastebėjote ribos kada vaikas patapo suaugusia moterimi. Ir tai pamažu pradėjo gimdyti priešiškumą, šaltumą bei konfliktus jūsų santykiuose.
Deja, dabartiniu momentu jūsų dukra yra jau pilnai susiformavusi asmenybė ir turi savo gyvenimą, kurio nenori keisti. Galbūt tai jos likimas – grubus vyras, - juk turbūt neatsitiktinai jie susitiko ? Galbūt jai lemta susidurti su tokiomis problemomis ir išmokti pačiai jas spręsti... Kas žino ?
Ir kuo labiau jūs susitaikysite viduje su tuo, kad dukra turi savo gyvenimą , savo likimą bei teisę gyventi taip, kaip ji laiko teisinga, tuo labiau jūs atlaisvinsite savo meilę jai nuo pykčio, nuoskaudų, noro teisti bei kontroliuoti. Ir tai yra kelias link tarpusavio supratimo bei abipusio artumo

Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Comments

Vyrai ir moterys

1/25/2010

Comments

 
Dar vienas pakankamai dažnas klausimas ir atsakymas į jį:

Sveiki, norejau Jusu paprasyti man patarti. Nezinau, kur darau klaida... Esu 28 m moteris. Gyvenu viena, uzimu geras pareigas, esu savarankiska. Pries metus buvau susipazinusi su vaikinu, po menesio pasake, kad neneori manes skaudinti ir isiskyreme. Demesio  vyru man tikrai uztenka, tik vat, kurie man rodo  demesi as ju nevertinu, na nepradedu rimciau bendrauti. Nesenai susipazinau su sauniu vaikinu trejais metais jaunesniu uz save, nejauciau jokio metu skirtumo, viskas buvo labai grazu, atrode, kad pazystami esame kokia desimt metu. juokavome, buvome kartu.... tik vat jam reikejo isvykti i kita sali (ten jo darbas) ir paskutini vakara gavau zinute nuo jo, kad jis nezino ar nori dabar rimtu santykiu.... nelydejau jo i aerouosta... jis isvyko... nezinau kaip dabar susikoncentruoti. Prasau patarimo

Tai dažna savarankiškų, galinčių savimi pasirūpinti moterų problema. Išoriškai viskas lyg ir puiku - graži moteris, karjera, savarankiškumas. Bet problema tame, kad tam tikra prasme tai vyriškos savybės - aktyvumas, tikslo siekimas, žinojimas ko noriu ir realizacija to. Taip jau istoriškai buvo, kad vyras buvo medžiotojas, karys, lyderis. O moteris istoriškai daugiau pasižymėjo lankstumu, paslaptingumu, koncentracija į vidinius dalykus, šeimą. Ir tai ne tiek rolių pasiskirstymas, o kiek charakterio savybės.
 O šiais laikais staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis - moteris imasi aktyvaus vaidmens, pradeda pati rūpintis savimi. Ir šalia tokios moters vyras pasąmoningai jaučiasi nejaukiai - o kam gi jis reikalingas, jei moteris pati "kaip vyras" ?
 Ką daryti ? Galbūt leisti vyrui pasijausti vyru - leisti jam pasirūpinti moterimi, pasijausti silpnai. Tai, be kita ko, taip malonu...
Comments

Automobilio spalvos ir charakteris

12/7/2009

Comments

 
Neseniai manęs užklausė apie ryšį tarp automobilio spalvos ir savininko charakterio. Pagalvojau, kad apie tai butu idomu paskaityti ir jums. Taigi:

1.Ką pasirinkta automobilio spalva gali pasakyti apie žmogaus charakterį, būdą, pomėgius, išsilavinimą ar pan.?
Be abejo, automobilio spalva pakankamai daug sako apie savininko
charakterį bei polinkius.
Raudonos spalvos mėgėjai dažniausiai yra aktyvūs, energingi, charizmatiški žmonės, greitai užsidegančios asmenybės
Rudos spalvos mėgėjai dažniausiai būna konservatyvūs, ramūs, žemiški
žmonės, tam tikra prasme kiek nuobodokos asmenybės
Juoda spalva rodo konservatyvumą, distancijos nuo kitų žmonių laikymą,
užsispyrimą, nesugebėjimą daryti kompromisus. Dažnai tokie žmonės yra
nelinkę demonstruoti savo emocijas ir apskritai atvirauti
Pilką spalvą besirenkantys žmonės nori saugumo, tam tikra prasme
pasislėpti, kad niekas jų nepastebėtų ir neatkreiptų į juos dėmesio.
Oranžinę spalvą besirenkantys žmonės dažniausiai yra energingi, žinantys ko nori ir aktyviai to siekiantys. Jie nori atkreipti į save aplinkinių dėmesį, kartais būna nepatikimi
Geltona spalva - tai romantiškų ir svajojančių žmonių spalva. Juos traukia egzotiškos veiklos, bendravimas. Pilka kasdienybė - ne jiems
Žalia spalva rodo žmogaus emocinį stiprumą ir apskritai ryškumą. Tokie
žmonės moka mylėti, bet moka ir nekęsti
Mėlynos spalvos mėgėjai būna labiau linkę į apmąstymus, logiką, analizę.
dažnai tokie žmonės yra priklausomi nuo aplinkinių nuomonės
Apskritai švelnias, pastelines spalvas, švelnius tonus renkasi daugiau
romantiški, švelnūs žmonės, dažnai turintys vaikiškų savybių. O ryškių
spalvų automobilių savininkai daugiau yra ryškesni, charizmatiški žmonės, mažiau priklausomi nuo aplinkinių nuomonės


 2.Esama žmonių, kurie visuomet renkasi tos pačios spalvos automobilius? Ką tai pasako apie žmogų?
Jei žmogus nuolat renkasi tos pačios spalvos automobilius, vadinasi jo
charakteris ir polinkiai lieka nepakitę. Kitaip sakant toks žmogus
gyvenimo eigoje nesikeičia, lieka toks pat. Pastovumas nėra bloga savybė, bet ilgainiui tai pradeda kelti problemas (ne spalvos žinoma, bet pokyčių nebuvimas) - gyvenimas nuolatos keičiasi, niekas nestovi vietoje, o žmogus išlieka toks pat. Tai su laiku sukelia atitrūkimą nuo gyvenimo, naujų gyvenimo aplinkybių nesupratimą, senų laikų nostalgiją

3.Gal yra kokių nors duomenų apie tai, kokių spalvų automobilius mieliaurenkasi moterys, o kokių – vyrai?
Kadangi moterys iš prigimties yra emocingesnės negu vyrai, jos ir renkasi
emocingesnes, ryškesnes automobilių spalvas: raudonas, rausvas, žalias ir pan. Vyrai paprastai renkasi santūresnes, konservatyvesnes spalvas -
juodą, pilką, sidabrinę. Vyrams yra svarbesni praktiniai spalvos aspektai,
o ne pati spalva. O moterims labiau svarbu būtent spalva, o ne praktinės
tokios automobilio spalvos pusės

4.Ar mano automobilio spalva veikia kitus eismo dalyvius? Kaip?
Be abejo, ryškesnės spalvos labiau traukia kitų eismo dalyvių dėmesį,
tokie automobiliai yra labiau pastebimi ir vairuotojų ir pėsčiųjų, jie
kelia daugiau emocijų nei pilkos ar sidabrinės spalvos automobiliai. Tam
tikra prasme automobilių srauto spalvos įtakoja bendrą vairuotojų emocinę būseną ir savijautą

5.Gal esama duomenų apie tai, kad skirtingų tautybių žmonės renkasiskirtingų spalvų automobilius?
Konservatyvesnės tautos, tokios kaip vokiečiai, anglai arba švedai renkasi santūresnes , tamsesnes spalvas - sidabrinė, pilka, juoda ir pan.
Emocingesnės tautos (paprastai tai labiau pietinių šalių gyventojai -
italai, ispanai, prancūzai) labiau mėgsta ryškesnes, emocingesnes spalva


Pagarbiai,
Psichologas Marius Daugelavičius
Mob +370 659 18242
Comments

Vyriška ir moteriška erdvės

10/25/2009

Comments

 
Sakoma, kad pasaulyje egzistuoja tik dvi žmonių rasės – vyrai ir moterys. Tik tarp jų egzistuoja esminiai skirtumai mąstyme, jausmuose, elgesio strategijose ir motyvacijose. Odos spalva yra ne toks jau didelis skirtumas…

  Kad giliau susivokti kuo mes skiriamės, vertėtų prisiminti universaliuosius pasaulio įstatymus. Vienas iš jų vadinasi poliariškumų dėsniu – kitaip sakant, viskas šiame pasaulyje sudaryta iš priešingybių. Diena – naktis, aktyvumas – poilsis, vidinis – išorinis, pradžia – pabaiga ir t.t. Kaip mes pamename iš fizikos, energija teka, kai egziztuoja jungtis tarp pliuso ir minuso. Jei yra tik pliusai arba vien tik minusai – energija neteka, nėra judėjimo, nėra gyvenimo. Taip pat energija neteka, jei nėra jungties, kontakto tarp pliuso ir minuso. Jei jie egzistuoja, bet nesusisiekia, taip pat procesai nevyksta. Taigi, vyrai ir moterys ir yra tokie priešingi poliai, pliusai ir minusai. Dažniausiai šioje vietoje pradedame svarstyti o kurie gi pliusai (atseit geri), o kurie gi minusai (atseit blogi).  Taip nereiktų daryti. Tai tiesiog priešingybės ir tiek…

  Taigi , me sesame visiškai skirtingi, vyrai ir moterys. O priešingybės iš vienos pusės nesuprantamos, iš kitos vistik traukia. Ir mes einame per gyvenima ieškodami savo puselės, kuri mums lemta. Ir kai sutinkame, atsitinka mažas stebuklas- mes jaučiame pilnatvę, mums gerai, nenorime paleisti nei sekundei savo vyro ar moters. Mes kompensuojame vienas kitą, papildome. Atrodo, kad viskas puiku ir tai tęsis amžinai. Deja, déjà… Praeina daugiau ar mažiau laiko, naujumo efektas praeina ir mes pradedame pastebėti, kad mūsų partneris vistik yra kažkoks kitoks. Tai, kas anksčiau atrodė privalumai, dabar pradeda erzinti: ne taip valgo, ne taip elgiasi, daiktus ne ten pasideda ir t.t. Mes pradedame matyti koks vistik tas žmogus nesuprantamas, tolimas, vienu žodžiu kitoks. Toliau paprastai seka auklėjimo etapas – mes bandome pakeisti, išsauklėti, atvesti į protą savo partnerį. Jis arba priešinasi arba gal net bando pasikeisti. Bet, déjà, paprastai nieko neišeina. Ne taip lengva iš esmės pasikeisti. Na, net jeigu ir išeitų, dviems vienodiems tiesiog neįdomu kartu gyventi. Pamename, kad du pliusai arba du minusai vienas kitą stuma, traukia tik priešinga. Taigi, toliau seka konfliktai, pykčiai ir pakankamai dažnai skyrybos

  Aš čia trumpai aprašiau šeimyninius santykius, bet mini scenarijuje tai vyksta ir darbinėje aplinkoje ir visur kitur. Pradžioje priešinga traukia, o po to prasideda nesupratimas, konfliktai. Deja, tai kasdienybė. Jūs užduosite visai logišką klausimą – o ką gi daryti ? Nejaugi viskas taip beviltiška ? Be abejo, išeitis visuomet yra, šiuo atveju taip pat. Taip jau yra, kad suprasti vienas kitą gali tik du panašūs žmonės. Moteris visuomet supras moterį, futbolininkas supras futbolininką, gydytojas gydytoją, ligonis ligonį. Jie turi kažką bendro, sąlyčio taškus. Jie “savi”. Tame ir yra išeitis – patapti kažkokia dalimi tokiu pat kaip ir žmogus, su kuriuo norime suartėti. Pavyzdžiui – jis žaidžia tenisą, n air aš pamegsiu žaisti tenisą, jis ar jinai mėgsta kinišką maistą, n air aš paragausiu. Bet čia svarbu ne formaliai, kaip sako “iš reikalo” tai daryti, bet daryti tai su malonumu. Tada pas mus atsiranda sąlyčio taškai, šioje vietoje mes tokie pat , vienodi. Mes čia artimi, suprantame vienas kitą. Be abejo, apskritai supanašėti neturi prasmės, pasidarys nebeįdomu . Mes turime išlaikyti savo individualumą, bet ir mokytis būti lanksčiais – patapti kai norime kitokiais. Ir ne tik del santykių ark ad suprasti kitą žmogu. Žmogus, kuris gali keistis, ugdytis naujas savybes, patapti kitokiu, visuomet yra pranašesnis prieš tuos , kurie laikosi įsikabinę savo įpročių, senų strategijų, . Ypač šiais permainų laikais. O tai išeina už vyrų moterų santykių ribų.  Tai apskritai glimybė judėti, vystytis, siekti gyvenime daugiau. Vyrų moterų santykiai tiesiog yra poligonas, treniruotėms, galimybė ugdyti savyje naujus sugebėjimus, lankstumą, kito žmogaus pajautimą ir t.t. O tai visuomet palanku. Sėkmės jums !

Psichologas dr. Marius Daugelavičius
Comments
Forward>>

    Author

    Psichologijos mokslų daktaras, transpersonalinis psichologas Marius Daugelavičius
    Mob +370 659 18242

    Archives

    May 2021
    February 2016
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    November 2014
    October 2014
    July 2014
    January 2014
    December 2013
    August 2013
    June 2013
    March 2013
    January 2013
    June 2012
    February 2012
    January 2012
    November 2011
    October 2011
    August 2011
    May 2011
    September 2010
    August 2010
    January 2010
    December 2009
    October 2009

    Categories

    All
    Baimių įveikimas
    Konfliktų Sprendimas
    Psichologai
    Psichologas
    Psichologija
    Psichologo Pagalba
    Santykių Psichologija
    žmogaus Psichika

    RSS Feed